Muzikos rudens takais. Roberto Bliškevičiaus ir Šarūno Nako pokalbis prieš festivalį

22 Lap Muzikos rudens takais. Roberto Bliškevičiaus ir Šarūno Nako pokalbis prieš festivalį

Lapkričio 15–19 d. vykusiame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Muzikos ruduo“, anot jo meno vadovo Roberto Bliškevičiaus, penkias dienas skambėjo lietuvių muzikos „žvaigždyno“ – visų devyniolikos Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotų kompozitorių – muzika. Prieš festivalį įvyko R. Bliškevičiaus ir Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Šarūno Nako pokalbis, moderuojamas muzikologės Paulinos Nalivaikaitės. Skaitytojams siūlome šio pokalbio, atveriančio lietuviškos muzikos ir jos kūrėjų aktualijas, fragmentus.

Robertas Bliškevičius: Šiemet „Muzikos ruduo“ apsistojo Vilniuje. Tai sena mintis, juk Lietuvos regionams skirtas festivalis kažkaip pamiršo Vilniaus regioną. Viską įvertinę su komanda nusprendėme, kad šįkart „Muzikos rudenį“ rengsime koncentruotą ir laiko, ir vietos požiūriu. Tikimės, kad tai padės festivalį nacionaliniu mastu pakelti į svarbesnį lygmenį. Mano manymu, festivalis ypač svarbus dėl savo konkrečios idėjos – jis skirtas būtent šiuolaikinei lietuvių muzikai. Tai turime remti ir palaikyti. Yra įstaigos, kurios skleidžia lietuvių kompozitorių muziką, bet kultūros politikos požiūriu aš nematau postūmio, nesijaučia, kad tai yra svarbu. Festivalis iš esmės laikosi iš idėjos, nors ir gaudamas paramą per projektinį finansavimą, kol kas jis turėjo galimybę vykti tik regionuose. Todėl prisistatyti Vilniuje – mums tikras iššūkis. Be to, šių metų festivalio tema sudėtinga – Nacionalinės premijos laureatai. Tai yra milžiniškas kiekis muzikos ir informacijos. Kompozitoriaus neįmanoma pažinti iš vieno kūrinio, reikia išklausyti daugiau. Būtų tobula kiekvienam autoriui skirti po koncertą. Bet kol kas tai neįmanoma. Po Nacionalinės premijos apdovanojimų kompozitoriai neturi savo kūrybos sklaidos, tarsi su jais jau būtų „atsiskaityta“, o juk tuo reikia didžiuotis ir supažindinti visą visuomenę su jų kūryba, dauguma žmonių, ne menininkų, net apskritai nežino tos kūrybos.

Mums pavyko parengti šešias programas, dalį jų atliko jauni atlikėjai. Du koncertai skirti pasireikšti studentams. Manau, svarbu, kad jauni žmonės pradėtų profesiškai augti nuo pačios geriausios dabarties muzikos. Kitas aspektas, kad dažniausiai kultūrinė veikla koncentruojasi į garsiausius atlikėjus. Mūsų festivalis orientuojasi ne į atlikėjus, o į lietuvių kompozitorių muzikos atlikimą ir svarbu, kad ją atliktų tie, kuriems rūpi būtent lietuviška šiuolaikinė muzika ir kurie tam nori skirti pakankamai laiko ir jėgų.

Šarūnas Nakas: Apie pačią Nacionalinę premiją pasakysiu tai, kad ji iš tiesų nieko nekeičia, išskyrus labai malonų momentą, kai sąskaitoje atsiranda pinigų. Tai duoda maždaug metus laisvės ir tokių galimybių, apie kurias net neįsivaizduotum. Anksčiau, iki 2008 m. krizės, egzistavo tokia programa, užsiimanti laureatų leidyba ir sklaida. Ir kai kas suspėjo tuo pasinaudoti (aš nesuspėjau, deja…), nes paskui programa buvo sunaikinta. Šiuo požiūriu premija yra gana „įbiurokratintas“ reiškinys. Nereiktų pamiršti, kad tai daugiausia rašytojų ir dailininkų premija. Kompozitoriai čia sudaro sunkai pastebimą mažumą. Šiuo požiūriu komisijos, kurios tai svarsto, nėra „muzikantiškos“, jos remiasi bendrąja nuomone. Todėl galima sakyti, kad premija yra loterija, kurioje vieniems pasiseka iš karto, kitiems nepasiseka niekada.

Mes tikrai džiaugiamės, kai kas nors iš kompozitorių gauna šią premiją. Praktiškai visus pristato Lietuvos kompozitorių sąjunga, todėl ta selekcija yra labai konkurencinga. Kažkodėl neegzistuoja alternatyvus kompozitorių pristatymas (pavyzdžiui, sugalvojau, kad man tas kūrėjas patinka, ir pristatau). Viskas vyksta pagal 1934 m. matricą, kai atsirado kūrybinės sąjungos ir socrealizmas. Paskui socializmo neliko, tačiau šie biurokratiniai, suvalstybinti, ideologiniai papročiai gyvuoja ir dabar.

R. B.: Bet, kita vertus, ta premija padeda publikai susiorientuoti, pamatyti kažką vertinga. Jei jos nebūtų arba jos veikla būtų decentralizuota, tai realiai mes nebeatsirinktume, kas yra kas. Tad galbūt ta kryptinga ideologija yra reikalinga ir ji visada bus, kol bus valstybė.

Š. N.: Galbūt to iš tikrųjų neįmanoma išvengti. Visuomet jaučiamas „galingas valdžios kumštis“, „tvirtas petys“…

R. B.: Muzika visais laikais buvo ideologijos tarnaitė…

Š. N.: Man atrodo, kad Nacionalinės premijos laureatai yra neabejotini klasikai. Tarp jų – netgi tokia legenda kaip Jeronimas Kačinskas, dar suspėjęs gauti premiją būdamas gyvas. Jis yra visai kitos kartos, vienas iš tarpukario „banginių“. Tai labai malonu. Premija įvertintas ir Julius Juzeliūnas – vienas iš svarbiausių penkiasdešimt metų trukusios okupacijos lyderių. Visi kiti, bent jau dauguma – tai vėlesnė, kur kas laisvesnė generacija, beveik visa apdovanota ir visaip kitaip pamaloninta. Ir tai yra vienas iš dalykų, į kurį aš žiūriu skeptiškai. Mano manymu, ši premija pirmiausia turėtų būti teikiama jauniems kūrėjams. Labai gerai, kad ji buvo skirta Ramintai Šerkšnytei ir Justei Janulytei. Dar gana jauni ją gavo Gintaras Rinkevičius, Petras Geniušas, Oskaras Koršunovas. Manau, kad premija neturėtų tapti „viso gyvenimo oskaru“, kaip dažnai būna. Man įdomu, kai kūryba yra kažkas kontroversiško, mįslingo, kas provokuoja kultūrinį nerimą. Tarp tokių laureatų, sakykime, yra Rytis Mažulis, kuris nė vienos „normalios“ simfonijos ar sonatos nėra sukūręs.

R. B.: O jei kalbėtume apie atlikėjus, tai jie nuolat kuria projektus ir bando kažką daryti. Muzikantai yra priversti du kartus per metus (arba dažniau) rašyti paraiškas, jaustis tarsi būtų nuolatinėje kelionėje. Atsimenu, kai dar teikėme popierines paraiškas. Paskutinę dieną, kai tos paraiškos turėjo būti priduotos, paštuose visą laiką būdavo anšlagas. Paštininkės, būdavo, uždaro tą sieną ir pro metro pločio skylę skverbiasi visi kompozitoriai, dailininkai, aktoriai – visi, kas spėja, susigrūdę kaip troleibuse. Apie tai turėtų žinoti tie žmonės, kurie kuria valstybės politiką.

Š. N.: Esantieji prie kultūros politikos vairo gyvena savo, sakyčiau, autistinį gyvenimą, kuriame yra visiškai kitos socialinės problemos. O kultūra tėra, na, toks prieskonis, druska, kurios įsimetama, kad būtų smagiau.

R. B.: Man atrodo, kad, pavyzdžiui, „Muzikos ruduo“ yra tarsi alternatyva tam visam politiniam veiksmui, toks labiau projektas „iš apačios“. Atlikėjai nuoširdžiai stengiasi, nors finansai labai nedideli. Yra muzikantų ratas, kurie tai daro, nes dauguma supranta, kad to reikia. Reiktų daugiau iniciatyvų. Mes visą laiką tarsi pastatyti prieš faktą, kad esame valdomi.

Š. N.: Yra Luigi Nono simfoninis veikalas, dedikuotas Andrejui Tarkovskiui ir pavadintas „Nors kelio nėra, eiti reikia“ („No hay caminos, hay que caminar“). Tad tos išeities, manau, apskritai nėra. Panašiai kaip sapne – prasiveržimas į kažką nesantį ir sukūrimas to tuščioje vietoje. Jokių santvarkų pasikeitimai nieko naujo neatnešė. Paprasčiausiai kultūra laikoma naudinga tik tol, kol ji tarnauja politikai ir ideologijai.

R. B.: Skamba revoliuciškai.

Š. N.: Revoliuciją veikiau jau vykdo biurokratai. Menininkus, norinčius gyventi iš meno, jie laiko buožėmis, kuriuos reikia išbuožinti, viską atimti ir priversti dirbi mužiko darbą už dyką. Jie vaišinasi, o jūs, orkestras, pagrokit čia ką nors nuotaikingo! O ką rodo televizijos?..

Paulina Nalivaikaitė: Dabar nuo politikos šiek tiek pasukime link kūrybos. Šarūnai, Jūs esate kadaise pasakęs, kad Lietuvos kontekste žodį „kompozitorius“ reikėtų pakeisti į „kompozitorė“. Gal galėtumėte pakomentuoti šią mintį.

Š. N.: Šis pasisakymas buvo tik ironija, iš esmės konstatuojantis tai, kad kompoziciją studijavo beveik tik merginos. Iš tikrųjų taip yra visur, tiesiog pasikeitė situacija, poreikiai. Nuo XX a. vidurio muzikos mokyklose dirbo vos ne išimtinai vien moterys (visą gyvenimą mane engė piktos mokytojos!), o ne mokytojai. Jei kas ir vyks muzikoje – tai nebus kokių nors stilių atsiradimai, ypatingi naujų kūrybinių platformų ar technologijų proveržiai. Tai nebus sensacija, išskyrus tai, kad šioje profesijoje daugumą sudarys moterys.

R. B.: O jei šį diskursą perkeltumėm į kūrybą? Gal klauskime kitaip: ar tu lietuvių kompozitorius, ar ne lietuvių.

Š. N.: Aš manau, kad pirmiausia ši profesija nuo seno siaubingai internalizuota. Profesinė muzika yra tūkstantmečių tradicijos, įgūdžiai, amatas, instrumentai, balso technologijos ir t.t.

R. B.: O kas tada yra lietuviška?

Š. N.: Lietuviška yra tai, kad čia gyvenantys ir kuriantys žmonės suvokia save kaip lietuvius. Žinoma, yra tokių, kurie nesuvokia savęs kaip lietuvių, ir tai yra jų teisė. Bet iš tikrųjų tavo kalba ar politinis identitetas – tik ledkalnio viršūnė. Visa kita tu nujauti, suvoki „apgraibomis“, bet tai pasireiškia nebūtinai tau pačiam matomomis formomis. Tai reiškia, kad kai kompozitorius rašo, jis kontroliuoja tik dalį proceso. Kai kas ateina nežinia iš kur (sakykim, iš sapno, iš saulėtekio, iš paukščių). Bet daug kas atsiranda ir iš tradicijos, kaip iš milžiniškos inercijos, iš supratimo, įgūdžių, iš kultūros, sociumo, iš to, kas vyksta. Šiuo požiūriu kūrėjas yra vykdytojas, lyg tarpininkas. Lietuviškumo visai nebūtina deklaruoti (pavyzdžiui, harmonizuojant liaudies dainas, pavadinti lietuviškais pavadinimais). Šiais laikais tai visiškai nebemadinga. Šiuo požiūriu lietuviškumas yra žmonių, kurie supranta save esant Lietuvos kultūros dalyvius, atstovus.

P. N.: Kadangi prakalbote apie tautines tapatybes, festivalis šiemet turi ir dedikaciją Anatolijui Šenderovui, šį pavasarį palikusiam mūsų pasaulį. Muzikoje jis išreiškė savo žydų kilmės tapatybę. Galbūt galėtumėte pakomentuoti, kokią reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo žydų kultūra, kuri prieš šimtmetį, ypač prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvoje buvo iš tikrųjų labai stipri.

Š. N.: Klausimas gana daugiasluoksnis. Pirmiausiai manau, kad Lietuvos žydai, kad ir kokia kalba jie kalbėtų, yra tokie patys lietuviai kaip ir mes. Dalis jų niekada nekalbėjo lietuviškai. Bet nepamirškime, kad grandiozinė lietuvių dalis prieš šimtą metų taip pat nekalbėjo lietuviškai, ypač tie, kurie gyveno miestuose. Viskas pasikeitė tik po 1918-ųjų. Kita vertus, lietuviškumas yra labai sintetinis dalykas. Jeigu kalbame apie Juozą Naujalį, tai žinome, ką jis plagijuoja. Jo kūryba – tai vokiškas, klasikinis griežtojo stiliaus balsavados kontrapunktas; Stasys Šimkus kliaunasi Stanislavo Moniuškos tipo lenkiška dainų harmonizavimo idėja ir technologija. Tai milžiniški kultūriniai laukai, nusidriekę šimtmečiais. Kone visi kompozitoriai yra kaip nors susiję su vadinamuoju sonatiniu rašymu (aš ne, Mažulis irgi ne), tiesiogiai susiję su bethoveniška tradicija, su „motyviniu darbu“, temų kūrimu ir t.t. Šiuo požiūriu Šenderovas yra vienas iš mūsų. Be to, didžiąją gyvenimo dalį jis patyrė labai didelę įvairių lietuvių autoritetų – ir Eduardo Balsio, ir ypač Broniaus Kutavičiaus – įtaką. Vienu metu Šenderovas rašė taip, kad atrodė lyg Kutavičiaus muzika. Po 1990 m. įvyko lūžis. Jis pirmąkart nuvyko į Izraelį ir suprato, kad niekas iš litvakų nepadarys to, ką jis gali padaryti. Šenderovas iš esmės pradėjo naudotis sakraline muzika ir prikėlė tai, ką būtų padarę dešimtys ar net šimtai žydų muzikantų, jeigu naciai nebūtų jų sunaikinę. Mes netekome beveik visų Lietuvos žydų, o būtent jie sudarė kultūrinį pagrindą – tiek muzikantiškos bendruomenės, tiek daugumą miestų ir miestelių gyventojų. Lygiai taip pat su lenkiškumu, rusiškumu ir kitomis tautybėmis Lietuvoje – viskas labai mišru, viskas susilieję. Mes to nė neįtariame. Tie rėkiantys ultrapatriotai man atrodo kaip rusiško kirpimo bolševikai. Juk kalbame apie subtilų dalyką, subtilų vidinį balsą, kurio neįmanoma išrašyti anketiniais paso duomenimis. Šiuo požiūriu, manau, Šenderovas padarė kolosalų darbą, jį atliko taip gerai, kaip sugebėjo. Jis sutvėrė įdomų magiškąjį realistinį žydiškos žuvusios kultūros pasaulį, jį prikėlė, aktyvavo. Tai yra labai daug. Tai galbūt kažkiek gimininga Kutavičiaus žygiui, kai jis susigalvojo, susifantazavo tariamą pagonybės pasaulį. Manau, kad Šenderovas buvo paskutinis toks didis litvakų kompozitorius.

P. N.: Kadangi festivalis „Muzikos ruduo“ yra dedikuotas daugybei Nacionalinės premijos laureatų, neabejoju, kad esate bendravę su jais akis į akį, o vienas jų dalyvauja pokalbyje. Gal galėtumėte papasakoti kokių nors smagių istorijų ar nutikimų iš bendravimo su šiais kūrėjais.

R. B.: Kiek teko būti šiuolaikinės muzikos festivaliuose užsienyje, kompozitoriai ir atlikėjai ten visada dirba kartu. Ir tuomet tos istorijos, tie gyvenimiški įvykiai tampa bendrais prisiminimais. Asmeninė pažintis labai stipriai padeda atlikti to autoriaus muziką. Daugelis žino Šenderovo posakį. Būta tokių atvejų: ilgiausiai repetuojame, jis viską tiksliai surašo, kaip reikia groti. Kitą dieną ateina ir sako, kad čia turi būti jau kitaip. Sakome, jūs vakar užrašėte, tiksliai taip! „Na, vakar švietė saulė, o šiandien lyja lietus“, – pasako jis savo mėgstamą posakį. Ir tu supranti, kad tai ir yra kūryba – bendras, kintantis procesas. Žinau tokių atlikėjų, kurie su kompozitoriais perrašinėjo kūrinius. Ir nuo to kūriniai nenukentėjo.

Š. N.: Aš nesugebėčiau papasakoti nė vienos istorijos. Dalis tų žmonių labai artimai pažįstami ir yra puikūs bičiuliai. Kai kurie iš jų dvigubai už mane vyresni. Galbūt tai nieko nenustebins, bet tarpusavy bendraudami jie užmiršta, kad yra kompozitoriai, ir apie partitūras nešneka. Tai nereiškia, kad jie „nebaliavoja“, nejuokauja, nepasakoja anekdotų. Pavyzdžiui, Kutavičius yra tiesiog anekdotų katalogas, juos užsirašydavo į knygutes. Gali atrodyti keistai, bet kompozitoriai yra normalūs žmonės. Tai žmonės, kurių gyvenimo beveik niekas nemato. Jie turi kažkokį keistą, visus siejantį kodą. Kiekvienas esant progai nori išsikalbėti jam sopančiais klausimais. Bet to niekados nedaro su kitais. Todėl kai kurie atrodo labai „pasikėlę“, aristokratai, princai. Čia keisti dalykai. Kas nors galėtų patyrinėti tą temą.

R. B.: Bet mes kartais juos grupuojame: vyresnieji, neoromantikai, mašinistai ir t.t.

Š. N.: Na, turiu pasakyti, istorijoje nesu radęs, kad kas nors būtų sutikęs su tomis etiketėmis. Jos yra kaip keiksmažodžiai, kaip pašiepimas, ir visi, kuriems jos lipdomos, tai puikiai supranta. Ta proga turiu idėją: festivalyje galima į vieną krūvą sudėti taip „suštampuotus“ kūrėjus – gali atsiskleisti visiškai nauji aspektai. O gali ir niekas neatsiskleisti. Bet kompozitoriai iš tikrųjų yra specifiška bendruomenė, tikrai besiskirianti nuo atlikėjų. Kūrybai reikia nežmoniškai daug laiko ir labai daug fizinių jėgų. Jeigu to stinga – blogai. Kutavičius tiesiai sakydavo: „Kompozitoriui svarbiausia sveikata! Sveikata!“ Kai buvome jauni, tas atrodė labai juokingai. O iš tiesų taip ir yra: arba tu sugebėsi patempti tą kūrybinį maratoną, arba ne. Nebūtinai pavyks tai padaryti iš pirmo karto. Reikia turėti arklio sveikatą. Ir už to taip pat slypi visokie intelektualiniai, psichiniai ir etiniai dalykai. Nes dėl to kenčia tau artimi žmonės. Tu tarsi atstumi juos. Ir jeigu nesugebi įtikinti kitų, kad tas atstūmimas turi kažkokią tikrai svarbią egzistencinę priežastį, tai į tave visi žiūri kaip į paprasčiausią netikėlį.

R. B.: Šiaip, iš tikrųjų bendravimo trūksta. Informacijos, pokalbių, kuriuose realiai dalyvautų atlikėjai, kompozitoriai.

Š. N.: Tas egzistavo senais laikais, kol Kompozitorių sąjungoje vykdavo perklausos, kurios išnyko su sąjūdžiu. Tai buvo labai rimtas diskusijų klubas, daug kam išvystęs „liežuvio techniką“, o kai kam ir rašymo. Žmonės įsiklausydavo ir išmokdavo gana drąsiai pasisakyti. Kai to neliko, net ir kritika tapo kažkokia ceremoninė, mandagybinė, iš pareigos, kur kietesnės pozicijos beveik nerasi. Tai susiję dalykai.

R. B.: Pasikalbėjus su Šarūnu man kilo minčių dėl būsimų festivalio inspiracijų. Labai daug reikėtų atkurti. Viena tokių idėjų – klubas. Sakyčiau, galėtų susiburti į klubą žmonės, kurie nori prieš festivalį ar po jo pasikalbėti, padiskutuoti apie muziką, atlikimą, suvokimą.

Š. N.: Teatro ir kino festivaliai tą seniai turi. Net ir Lietuvoje. Nekalbant apie tai, kad kitur tai vos ne privaloma forma.

R. B.: Tai viena iš idėjų, kuri tikrai galėtų būti įgyvendinta ir kuri padėtų netgi pačiam festivalio identitetui – Lietuvos kompozitorių muzikos pristatymui. Galbūt galėtų atsirasti kažkoks, bijau drąsaus žodžio, mažas sąjūdis.

Š. N.: Bent jau klubas. Ir tai jau būtų labai daug, tai būtų labai įdomu.

Pokalbį užrašė ir parengė Kotryna Lukšytė