Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė: tyla ir vienatvė yra vertinga ir labai svarbi žmogui

19 Lap Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė: tyla ir vienatvė yra vertinga ir labai svarbi žmogui

Ko gero, nesuklysiu pasakydama, kad jau nieko nestebina prieš ir po ypatingų progų – jubiliejų, premjerų, konkursų laimėjimų ir kitų svarbių įvykių pasirodantys pokalbiai, skirti konkrečiam veiksmui paminėti. O vis dėlto, kaip smagu kartais pasikalbėti su tyliai dirbančiais, bet daug padarančiais žmonėmis tiesiog, be progos.

Visuomet labai džiaugiuosi galėdama iš arčiau pažinti savo pašnekovus, sužinoti jų pomėgius, kasdienybę, darbus. Šį kartą teko galimybė susipažinti su kompozitore Agne Matulevičiūte ir „įlįsti“ į jos asmeninę erdvę.

Man visuomet patinka kalbinti jaunus, bet jau gana daug nuveikusius menininkus. Papasakokite apie savo patirtis tarptautinėse rezidencijose

Esu dalyvavusi ne viename tarptautiniame projekte ir parodoje dar studijuodama (viena jų – Izmiro kalnuose, mane ir nuvedė iš medijų menų, per garso meną, atgal į muziką, o tiksliau – į muzikos kompozicijos magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), tačiau tokia pirma tikra, mano vienos, kaip kompozitorės, rezidencija, buvo būtent praėjusią vasarą – Kremso mieste, Austrijoje. Dažni vietiniai bei tarptautiniai bendradarbiavimai, komandiniai projektai taip pat atneša labai daug minčių, bet važiuoti vienam ir patekti į stiprių menininkų tarptautinį kontekstą yra gerokai įdomiau, nes tokiu būdu tarsi permąstai savo kūrybos pobūdį, pradedi atstovauti pats save. AIR rezidencijų programą rekomenduočiau visiems, nes Kremsas yra nedidelis, jaukus miestas, kuriame parduotuvės nedirba sekmadieniais, o darbo dienomis užsidaro 20 val., nors jis ir visiškai šalia (70 km atstumu) nuo muzikos ir kultūros sostinės – Vienos. Tai puiki vieta susikoncentruoti, dirbti, nesiblaškyti, išgirsti save, kurti ir bėgioti krosą palei Dunojaus upę, važinėtis dviračiu, kopti į kalvas, mąstyti. Be to, tik atvažiavusi, iškart patekau į savo mėgstamiausios garso menininkės Janet Cardiff instaliacijos atidarymą, kuris vyko vos 5 min. kelio nuo mano tuometinių namų – tai irgi daug pasako apie tai, kad Kremso galerijose yra daug veiklos. Rezidencijų pasiūla šiuolaikiniams menininkams ypač didelė, tačiau mane asmeniškai aplikuoti patraukia kontekstas ar rezidencijos pobūdis. Šiuo atveju mane traukė šalis (mėgstu austrų kultūrą), tarptautinis aspektas (vienu metu reziduoja 5-6 įvairių sričių menininkai iš skirtingų šalių), o labiausiai – dalyvaujant konkurse kompozitoriams buvo suteikiama galimybė teikti idėjas, kurias būtų galima išpildyti kuriant su originaliu moduliniu sintezatoriumi BUCHLA, priklausiusiu nišiniam austrų kompozitoriui Ernstui Krenekui. Tai – labai reta, o, kaip vėliau paaiškėjo, net ir šiek tiek romantiška: rezidencijoje vien kompozitoriui skiriamas mėnuo buvusio vienuolyno patalpose esančiame muziejuje (kurį uždaro nuo lankytojų), kiekvieną dieną galima groti su šia reta mašina, analizuoti garsą, pildyti savo kūrybinius sumanymus. Grįžusi, slapyvardžiu Agnès M, išleidau albumą „SYNTHesis“, kurio pagrindą sukūriau būtent rezidencijos metu grodama šiuo sintezatoriumi, pasidariusi daug įrašų. Albume BUCHLA susitinka su kitais mano kuklioje sintezatorių kolekcijoje esančiais analoginiais sintezatoriais.

Išties labai įdomi patirtis, kurią vertėtų išbandyti daugeliui jaunų kūrėjų. Dabar norėčiau šiek tiek pakalbėti apie menininko unikalumą, išskirtinumą. Kaip manote, kur slypi jūsų unikalumas? Ar pati jaučiatės unikali?

Nežinau, ar unikalumas, gal tai pavadinčiau savitumu ar savitu požiūrio tašku, kurio dar aktyviai ieškau ir bandau suvokti. Kadangi muzika visuomet buvo didelė dalis manęs (visą gyvenimą grojau fortepijonu, gavau muzikinį išsilavinimą muzikos mokykloje), Vilniaus dailės akademijoje pradėjau kurti garso meną, įvairias garso instaliacijas bei elektroninės muzikos užuomazgas, eksperimentus. Dėstytojų pastūmėta sudalyvauti garso meno projektuose, susipažinau su keliais dėstytojais kompozitoriais. Būtent jų dėka, baiginėdama bakalauro ketvirtąjį kursą, visus metus mokiausi rašyti natomis ir rimtai ruošiausi stojamiesiems į LMTA. Galiausiai, įstojau į muzikos kompozicijos magistro studijas. Tačiau manyje liko to „tarpdisciplinininko“, o gal tiksliau tariant šiuolaikinio menininko požiūris, kūrybos principai, kurio moko būtent VDA. Šias žinias bandau visaip adaptuoti ir muzikos kūryboje, priėjime prie garso ar muzikinės medžiagos, nes, mano nuomone, šiuolaikinis kompozitorius savo veikimo principais neturėtų daug skirtis nuo šiuolaikinio menininko. Man svarbiausia – idėja, konceptas ir kaip ta užfiksuota mintis skleidžiasi per muzikos ar garso mediją (garsai tampa tam tikra dramaturgijos forma). Kaip tik įstojau į doktorantūros studijas ir tyrinėju šią temą giliau – teoriniu ir praktiniu aspektais. Man įdomu, kaip koncepcija tampa komponavimo principu. Labai tikiuosi, kad meno tyrimo dėka man pavyks aiškiau suvokti, ar vis dėlto turiu tą savitą požiūrio tašką, nes tikrai nesu akademinė kompozitorė, esu tokia tarp.

Neabejoju, kad doktorantūros studijos ir gilinimasis į patinkančius dalykus padės viską sudėlioti į vietas. Žinau, kad užsiimate ne viena veikla. Kūryba, organizavimas, projektai ir kt. Kaip visur suspėjate?

Taip, kuriu ne tik muziką, bet taip pat aktyviai veikiu teatro srityje, rašau muziką spektakliams, šiek tiek rečiau – ir filmams. Esu festivalio „Muzika erdvėje“ meno vadovė, o tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kuriu klubo muzikinę programą. Tarpsritiniai eksperimentai, socialiniai projektai, įvairios edukacijos, daromas meninis tyrimas… Žinoma, beveik neturiu laisvo laiko, bet, man atrodo, šiuolaikinis menininkas yra toks visų galų meistras ir neišgyventų vien iš savo talento ar labai gerų ir perspektyvių idėjų stalčiuje, ignoruodamas kitas kultūrinio gyvenimo sferas. Dabar kiti laikai, informacija sklinda žaibiškai. Aš kūrybą suvokiu kaip vieną mintį, tokią vientisą visumą, turinčią tęstinumą ir įvairiuose darbuose tos visumos išraiškos būdai, ar pasirinktos medijos gali būti visiškai skirtingi. Niekada nežinai, kuri mintis ar idėja, ir kurioje srityje ar darbe padaro įtaką kitam svarbiam tavo meniniam veiksmui.

O kuri iš visų šių veiklų Jums artimiausia?

Mano pagrindinė medija – garsas, muzika, todėl manau, kad muzikos kūryba yra man artimiausia veikla.

Kas yra Jūsų kūrybinis varikliukas?

Darbas. Kūryba yra toks pats darbas, kaip ir bet kuris kitas. Gal tik progresas kūryboje ima matytis vėliau, yra abstraktesnis nei, pavyzdžiui, dažant kambario sieną, bet darbo pobūdis panašus. Pasiekti gerą rezultatą – tiesiog sunku. Nudažysi dešimt sienų, vienuoliktą jau galbūt nudažysi 1% lygiau ir arčiau tos spalvos, kokios norėjai iš pradžių. Jeigu aktyviai nekurčiau, negyvenčiau tuo, mane turbūt ištiktų toks kūrybinis štilis ir iš viso pamirščiau, kaip tas kūrinių minčių žemėlapis dėliojasi, jausčiau tuštumą. Kaip jau minėjau, vienos idėjos generuoja kitas. Kartais, kai nežinau, kaip išspręsti kūrinį, pasportuoju ir tiesiog dirbu toliau prie kitų kūrinių ar darbų: groju, ieškau, analizuoju, pradedu kurti kitą dalį ar įsijungiu kitą sintezatorių.

Ar jaunam menininkui sunku atrasti savo nišą? Ar jaučiatės ją jau atradusi?

Lietuva nėra didelė šalis, todėl čia įmanoma atrasti savo nišą ar bent jau sau artimą komandą, su kuria kursi, jie taps bendražygiais, jei nebijosi dirbti, stengtis, galbūt kartais ir negaudamas atitinkamo atlygio už tai. Pirmuosius projektus dariau nemokamai, vėliau – vos už kelis šimtus eurų, dažnai net už kambario nuomą nebūdavo kaip susimokėti, bet labai norėjau priklausyti vienai ar kitai sferai, išbandyti jėgas, pajusti, ar man patiks. Dabar iš idėjos dažnai vis dar padedu kitiems menininkams, jei ir finansavimas mažas, bet tai leidžia išpildyti vieną ar kitą kūrybinį troškimą. Svarbiausia savo vidinę nišą patenkinti ir atrasti, kur išpildyti tas idėjas, o plačiąja prasme viskas pasimatys su laiku.

Kaip manote, ko trūksta Lietuvos kultūriniame gyvenime?

Pagarbos kultūrai. Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad ją šiek tiek naikiname, nuo kažko bėgame. Nors kultūrinių renginių netrūksta, dažnai gauti finansavimų mažesniems ar nišiniams projektams sunkiau. Taip pat, kultūros sferoje dirbantiems oriai išgyventi tikrai nelengva, dėl to dažnai nukenčia darbų kokybė, dirbant keliuose projektuose vienu metu. O dar labai gaila, kad griauname gražius senovinius pastatus, kad pastatytume naujus. Trūksta nebėgti, vertinti, saugoti, auginti. Juk kultūra – moralės pagrindas, o kūrybiškumas bei laisvė yra ateitis.

Kokia didžiausia Jūsų gyvenimo svajonė?

Iš pradžių norėjau „sukurti eksperimentinę operą ar muzikinį performansą mišriems balsams, garso įrašams, elektroakustiniams instrumentams bei sintezatoriams“, bet pagalvojau, kad labiau svajoju padaryti špagatą. Jau ilgai užsiimu joga, bet dėl vaikystės traumų mano progresas nėra greitas, o kineziterapeutas net yra sakęs, kad tai greičiausiai išvis neįmanoma – bet gal kada nors visgi pavyks.

Įdomus ir netikėtas noras. Gal jis susijęs ir su Jūsų pomėgiais?

Labai mėgstu sportuoti: bėgti krosą, jogą (mano mama yra jogos trenerė ir mane moko), važiuoti dviračiu su ausinėmis. Kitas didelis pomėgis – mano šuo Mira. Būti su ja mėgstu net labiau nei groti ar kolekcionuoti internete rastus garso įrašus, kurie dažnai tampa mano kūrinių dalimi. Lankausi teatro, muzikos, kino festivaliuose, seku premjeras, diskusijas, domiuosi šiuolaikiniu menu, namie žiūriu daug filmų. Dabar taip išėjo, kad jau antrą mėnesį gyvenu visiškai viena ir ypatingai mėgstu klausytis ambient muzikos savo namų studijoje arba, pavyzdžiui, visą dieną tylėti. Supratau, jog tyla ir vienatvė yra vertinga ir labai svarbi žmogui.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu tolesnio kūrybinio polėkio!

Vaida Urbietytė
Lietuvos muzikos antena