Viltė Žakevičiūtė. „Iš arti“ – į dabartį

18 Lap Viltė Žakevičiūtė. „Iš arti“ – į dabartį

Dažniausiai į koncertus keliaujame praleisti laisvalaikio, pasiklausyti muzikos, pabendrauti su draugais, kolegomis, galbūt išvysti įdomesnį mus žavintį atlikėją, pasiklausyti gerai žinomo kūrinio, orkestro interpretacijų. Kitais kartais koncertų sales aplankome norėdami susipažinti su dar negirdėtu kompozitoriumi. Tačiau retai pasitaiko tikrai jaukių koncertų! Būtent toks įvyko lapkričio 16-osios vakarą, Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Vakaras – ne eilinis, o šventinis – tai šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ pradžios koncertas, kuriame klausytojai gėrėjosi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro bei maestro Martyno Staškaus profesionalumu, klausėsi naujos ir jau pažįstamos muzikos. O jaukumą koncertui suteikė ir neeilinis koncerto formatas, kada su kūriniais klausytojams susipažinti savo šmaikščiu žodžio pojūčiu padėjo kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

Pirmoji koncerto pavadinimu „Mašinos ir šokiai“ dalis prasidėjo įspūdinga kompozitoriaus Jono Jurkūno penkių dalių simfonine premjera „Robotai ir žiedlapiai“ (2016–2019). Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru scenoje pasirodęs daugelio tarptautinių konkursų laureatas, akademinės bei džiazo muzikos virtuozas pianistas Motiejus Bazaras, jau pirmaisiais kūrinio akordais nuteikė itin sudėtingai, iššūkių kupinai, tačiau žaismingai kompozicijai. Kūrinio naratyvas – tarsi įsivaizduojamas robotų ir žiedlapių šokis. Šiek tiek ironijos, šiek tiek juoko, tačiau, vis tik, labai rimtai. „Robotai ir žiedlapiai“ rodėsi kaip gana kompleksiškas, ambicingas kūrinys, apimantis ganėtinai daug muzikinių procesų, tačiau suvaldytas puikiai. Kompozicija abejingų nepaliko, o kartu ir supažindino su unikaliu kompozitoriaus J. Jurkūno muzikiniu skoniu ir gebėjimu derinti sudėtingas orkestrines faktūras su žaisminga, nė kiek ne mažiau sudėtinga fortepijono partija. Užtikrinta muzikos tėkmės pajauta kompozitoriui leido vystyti išbaigtą kūrinio formą, kurioje persipynė ne viena emocija, orkestrinio tembro įvairovė. Žavėjo M. Bazaro virtuoziškumas ir šaltas, kiek „mašinistinis“ pianizmas, kuris puikiai paaiškino žodžio „robotai“ reikšmę kūrinyje. Išties įspūdinga premjera.

Po puikios pradžios ir geros dozės tikros šiuolaikinės muzikos, Kauno valstybinėje filharmonijos publiką maestro G. Kuprevičius kvietė šiek tiek atsigręžti į praeitį ir pasiklausyti Maurice‘o Ravelio valso (1919), kurį atlikęs orkestras sužydėjo visu gražumu, dovanodamas puikų ir kokybišką atlikimą: „Man itin mieli kūriniai, kuriuose esama šokio atspindžių, O M. Ravelio valsas yra vienas mano mėgiamiausių“, – sakęs pats maestro M. Staškus.

Po pertraukos nuskambėjo dar viena vakaro koncerto premjera – tai Ryčio Mažulio „Ex Machina“ (2019). Jau susidūrus su šio kompozitoriaus, tikro meistro kūryba, laukiant kiekvieno naujo kūrinio jautiesi užtikrintas. Taip buvo ir šį kartą. Nustebino, kad kūrinys išties labai koncertinis. Prasidėjęs nuo koncentruotos, nedidelės kelių garsų ląstelės, kūrinys laike skleidėsi į visą erdvę apimančią garsų skraistę. Orkestro interpretacija ir atlikimo precizika kūrinio gyvenimą interpretavo kaip savarankišką garsais varomą mašiną. Tačiau ne visiškai mechanišką mašiną. Kūrinys buvo tarsi nepertraukiamas, natūralus ir savarankiškas bei savalaikis judėjimas nuo pradžios iki natūralios pabaigos. Kūrinio formoje galima buvo įžvelgti organišką viso orkestro diapazono kaitą ir puikiai išspręstą kūrinio dramaturgiją. Net jei kūrinys ne iš tų, kuris kelia daug emocijų, ar jaudina žmogaus prigimtį, tačiau „Ex Machina“ labai malonus klausytis, natūralus, organiškos tėkmės, tarsi besimėgaujančio gyvenimo būviu ir suprantančio visa ko pabaigą ramaus žmogaus kvėpavimas. Beje, reikia paminėti, kad R. Mažulio kūrinys yra specialaus festivalio konkurso „SymphoChance“, skirto naujo kūrinio sukūrimui, nugalėtojas.

Koncerte nuskambėjo ir maestro G. Kuprevičiaus kūrinio „Simfonija be fortepijono“ premjera (1970, 2018). Simfonija yra 1970 m. sukurtos Sonatos fortepijonui nr. 20 simfoninė versija. Kūrinys programinis, turintis tris dalis („Idėjos“, „Darbas“ ir „Rezultatas“). Klausantis žavėjo kompozitoriaus meistriškumas fortepijono faktūrą išskleisti pasitelkiant simfoninį orkestrą. Šis kūrinys gerokai skyrėsi nuo pirmų dviejų premjerų, taip pat nukėlė aštunto dešimtmečio Lietuvos muzikinį gyvenimą, tarsi primindamas apie to meto muzikinį skonį, estetiką. Kompozitorius, kaip pats sakė, orkestro grojimu liko maloniai nustebintas, mat pats stengiasi nedalyvauti orkestro ar kitų atlikėjų repeticijose sakydamas, kad kūrinys arba yra, arba jo nėra. O kūrinys tikrai buvo, skambėjo puikiai, orkestriškai, svariai. Užtikrintas meistro darbas, vienas malonumas klausytis.

Na, o vakarą maestro M. Staškus kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru užbaigė Michaelo Nymano pirmąja dalimi iš Simfonijos nr. 8 „Vandens šokiai“. Ši ištrauka skambėjo labai kinematografiškai, viso koncerto kontekste buvo paprasta ir gal kiek tiesmuka, bet linksma savo energija, šokio ritmu, žvaliu dirigento mostu ir orkestrantų šypsenomis.

Pirmasis festivalio „Iš arti“ koncertas nustebino, jaukiai nuteikė ir suteikė smagių emocijų. Prie puikaus orkestro skambesio prisidėjo ir nepaprastai gera Kauno valstybinės filharmonijos akustika. Tačiau šis koncertas – tik puiki šiuolaikinės muzikos fiestos Kaune pradžia! Ne tik užtikrinta bei profesionali, bet ir jauki.

Lietuvos muzikos antena