Ona Jarmalavičiūtė. Nusibrėžti kūrinio krantus. Interviu su kompozitore Loreta Narvilaite

08 Lap Ona Jarmalavičiūtė. Nusibrėžti kūrinio krantus. Interviu su kompozitore Loreta Narvilaite

Juliaus Juzeliūno klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi kompozitorė Loreta Narvilaitė (g. 1965) savo kūryboje išgyveno daug skirtingų laikotarpių – nuo konstruktyvaus serializmo ir „skambančios matematikos“ iki menine intuicija paremtų opusų. Tačiau išliko jos pagarba dėstytojo autoritetui ir pagrindinės kūrybinės vertybės – profesionalumas, lietuviškumas bei gyvenimo teigimas. Apie savo kūrybą lemiančius niuansus ir kasdieninius kompozitoriaus džiaugsmus bei iššūkius Loreta Narvilaitė kalbasi su muzikologe Ona Jarmalavičiūte.

Kaip Jūs suvokiate kūrybiškumą, kūrybinį procesą?

Mano profesorius J. Juzeliūnas sakydavo, kad „kūrybos neįmanoma išmokti. Arba Dievas davė, arba ne“. Jis visada galvojo, kad kūryba yra amatas. Pirmiausia turi teoriškai pasiruošti, „o po to, jei turėsi parako, galėsi ir kalnus sprogdinti“.

Nėra vieno modelio, kaip kas pradeda kurti, o ypač – muziką. Gal rašantiems poeziją ar tapantiems yra net lengviau pradėti, nes naudoja konkretesnę medžiagą. Mes, pradėdami rašyti, turime labai abstrakčią medžiagą. Muzikos garsai yra žymiai abstraktesni negu žodžiai, spalvos: daug ieškai, kol atrandi tą garsą, kuris yra tavo viduje arba popieriuje. Kad jis pasiektų klausytoją, reikalingas tarpininkas – atlikėjas. Dar ir dėl to sudėtingiau tą procesą apibrėžti. Poetas parašė eilėraštį ir jau gali jį perskaityti, dailininkas nutapė paveikslą ir gali į jį pažiūrėti. O kompozitoriui kitaip: jo parašyta partitūra – tai dar ne garsai, o tik ženklai. Taigi, kompozitoriaus veikla labai susijusi su atlikėjais. Turi sudalyvauti daug žmonių, kad ta muzika suskambėtų. Gal net ir tai turi įtakos kūrybos procesui.

Ar Jūsų asmeninėje praktikoje yra tam tikri nuolat atsikartojantys veiksmų modeliai?

Kurdama labiau mėgstu susikoncentruoti ties vienu kūriniu. Jeigu gaunu užsakymą ar atlikėjai prašo ką nors sukomponuoti, tai svarstau, kokio darbo imsiuosi pirma, kokio – paskui. Tai irgi yra tam tikras atsikartojimas.

Tačiau pagrindinis kūrybiniame procese atsikartojantis elementas yra tas, jog tu kiekvieną kartą pradedi nuo balto popieriaus lapo. Ir nesvarbu, kiek jau esi parašęs kūrinių, kad ir pačių sėkmingiausių, kad turi daugiau nei 30 metų kūrybinio darbo patirtį, kaskart esi nulinėje stadijoje prie balto popieriaus lapo, ir tai yra labiausiai gąsdinantis momentas. Bet po to užsikabini už kažko ir pradedi judėti, įgauni pagreitį ir pasineri į tą tėkmę. Regis, kūrinys tuomet jau pats tave valdo ir tau tereikia nusibrėžti krantus. Tada tas baltas lapas užsipildo natomis, išsilieja struktūromis.

O kaip tą kabliuką pakabinti?

Geriausia, kai žinai, kam rašai – ne tik kokiai instrumentų sudėčiai, bet ir konkretiems žmonėms, žinai, kaip jie groja. Tada yra žymiai lengviau atrasti medžiagą – garsą, struktūrą, idėją. Nors dalis kūrinių yra atsiradę iš mano pačios paskatos, jie yra rašyti sau, kai kurie jų dar nėra atlikti.

Kūrybinis procesas turi būti labai natūralus ir turi jaustis tam tikras tekėjimas. Būna, kad taip nesigauna, kai sustoja mintis. Tada tenka pažiūrėti į visą situaciją iš šono. Kartais kūrybinės nesėkmės yra tarytum nulemtos aukštesnių jėgų – galbūt kūrinys nėra toks pavykęs, nes dar neatėjo jo laikas. Tuomet reikia nepanikuoti ir išlaukti. Kūrybinis procesas visada ateina tada, kai esi tam pasiruošęs. Tuomet tau tereikia visa tai priimti.

Kokios turi būti sąlygos, kad ta idėja gimtų?

Pirmiausia reikia tai prisijaukinti, padaryti savu, natūraliu. Tuomet ieškai kažkokios ypatingos, labai charakteringos, plačiąja prasme, idėjos. Kaip profesorius J. Juzeliūnas sakydavo, „kūrinio pradžioje turi būti grūdas“. Tai ypatinga melodinė, ritminė, faktūrinė idėja – tai, kas tą kūrinį daro išskirtiniu. Kartais tai yra muzikinė struktūra, tačiau kartais tai ateina iš poezijos. Daugelio kūrinių pavadinimus esu pasiskolinusi iš poezijos eilučių. Vėliau mėgini suformuoti garsų srautą, kuris geriausiai atlieptų tai minčiai.

Taigi, viskas prasideda nuo intuicijos. Nors anksčiau, kai baiginėjau konservatoriją, rašiau daug apskaičiuotų kūrinių pagal grafines sekas, buvau vadinama racionaliste. Tačiau emocionalus pradas paėmė viršų ir aš greitai su tuo racionalumu atsisveikinau.

Pagal kokius principus struktūruojate tą intuiciškai išgirstą skambesį?

Kažkada esu skaičiusi apie Algirdą Martinaitį, kad jo kūrybos principas yra „rašymas iš rankos“. Dažnai pastebiu, jog ir aš taip kuriu. Pastaruoju metu rašau modaline technika, kurdama garsų erdvę, modusą. Manau, jog tai susiję su liaudies dainų įtaka. Natūraliai čia gyvendamas negali nemėgti jų, nebandyti suvokti jų struktūrų. Manau, kad iš to kilo lietuviškas minimalizmas, nuolatinis sukimasis, pasikartojimas, kaip aš galėčiau apibūdinti ir savo kūrybos stilistiką. Kartais, atrodo, man pavyksta apčiuopti tą lietuviškumo dvasią.

Mano nuomone, kūryba turi atspindėti kuriančiojo dvasią ir nešti pasauliui žinią, kad esu lietuvių tautos atstovė. Tai įpareigoja ir džiugina.

Ar siekiate, jog kūrinys turėtų savo individualumą?

Kūrinys turi pasižymėti individualumu ir stiliaus grynumu. Turbūt negalėčiau parašyti koliažo arba muzikos apie nieką. Kūriniuose stengiuosi užkoduoti prasminius ženklus. Jie dažnai susiję su gamta – dominuoja jūros ir miesto temos. Juk pati esu klaipėdietė – jūros ir miesto vaikas, tai dvi pagrindinės mane supančios stichijos. Siekiu pajusti savo šaknis. Visi jas turime, tačiau vieni nuo jų bėga, kiti jas neigia. Šiandienos lietuvių kompozitoriai darosi vis kosmopolitiškesni. Aišku, nacionalumas savaime nėra vertybė, tai yra asmeninis kiekvieno kūrėjo pasirinkimas.

Kas Jums yra muzikos kūrinys?

Muzikos kūrinys yra tai, kas yra užrašyta, kas skamba ir ką autorius juo pasako. Tai – kompleksinis dalykas, nes natos pačios partitūroje neskamba. Suskambėjęs kūrinys perteikia autoriaus nešamą žinią pasauliui. Autorius ir atlikėjas yra komunikuojantys mediumai. Kompozitorius savo kūryba išreiškia tiek savo požiūrį į pasaulį, tiek aukštesnės jėgos jam skirtą misiją. Manau, jog kompozitoriaus santykis su kūriniu yra labai asmeniškas – kūriniai yra tarsi tavo vaikai, tau rūpi jų likimai, nors jie dažnai nuo tavęs nebepriklauso.

Ką Jums yra svarbiausia aptarti su atlikėjais?

Jiems suteikiu pakankamai daug laisvės. Kartais pakoreguoju tempą, dinamiką, aptariame kulminaciją ar pan. Vienu kitu sakiniu perteikiu pagrindinę idėją, emociją.

Minėjote, jog komponuojant turi būti jaučiamas muzikos tekėjimas. Tai kokia yra ta vidinė būsena, nusiteikimas rašant?

Manau, kad tai yra nepaprastai svarbu, nes kai nėra tam tikro nusiteikimo – tada ir kūrinys nesirašo. Visų pirma, turi pakankamai laisvai jaustis laike. Jei turiu laisvą pusvalandį ar valanda, net nepradedu kurti, nes žinau, jog nespėsiu įsitraukti. Man mažiausiai reikia pusdienio, kad galėčiau ramiai dirbti.

Tinkamas vidinis nusiteikimas yra ramybės ir šviežios, švarios galvos būsena. Geriausiai jaučiuosi rytais, kai būnu pailsėjusi ir tada galiu rašyti muziką. O daugiau laisvo laiko turiu savaitgaliais. Man labai svarbu kūrybiniam darbui turėti daug laiko.

Kūrybinė būsena yra tada, kai tampa nesvarbu, kad vakare uždarai failą, o kitą dieną atsidarai iš naujo – procesas nenutrūksta, vis sukasi mintyse. Viskas teka, nesustoja. Tačiau reikia laiko, kad pasiektum šią būseną kūrybiniame procese.

Ar yra kažkokie kūrybinio proceso etapai?

Rašau nuosekliai ir partitūrą pildau gana nuosekliai – tiek vertikalę, tiek horizontalę. Man yra svarbus linijinis mąstymas, siekiu, jog kiekvienas instrumentas orkestre turėtų įdomią partiją. To mane mokė profesorius J. Juzeliūnas.

Ar eskizuojate?

Būna, kad iš pradžių ant lapelių užsirašau kažkokias melodijas ar akordus, ritminę faktūrą ar net jas pasigroju pianinu. Anksčiau daugiau eskizuodavau, rašydavau į sąsiuvinius ne tik natas, bet ir struktūras, netgi piešdavau jas sąsiuvinio langeliuose. Nėra buvę taip, kad pirma parašyčiau juodraštį, o po to – švarraštį arba pirma klavyrą, o paskui – orkestruotę. Iš karto rašau partitūrą su visais jos tembrais. Kurdama vokalui visada dainuoju jo liniją, siekdama maksimalaus išraiškingumo ir patogumo.

Šiuo metu kaip tik rašau kūrinį fortepijonui solo. Šiam instrumentui solinių kūrinių esu parašiusi labai nedaug. Dabar yra gana sudėtinga, nes norisi rašyti dainas balsui ir labiau girdžiu orkestro partitūrą, nei tą vienintelį fortepijoną. Tačiau mėginu užsikabinti, įeiti į tekėjimą. Žymiai lengviau buvo priimti iššūkį rašyti arfai ir orkestrui. Ta tuščio lapo būsena yra fenomenali. Kiekvieną kartą iš naujo reikia priimti šį iššūkį ir parašyti kūrinį.

Kaip jaučiatės pasibaigus procesui?

Norisi darbą kuo geriau pabaigti. Yra buvę, jog repeticijų metu paklausai atlikimo ir nusprendi pakeisti būtent kūrinio pabaigą. Pabaigos jausmas yra malonus, bet mėgstamiausia būsena yra tada, kai kuri ir niekas tavęs negali sutrukdyti.

Kaip kinta tas vidinis skambesys mintyse ir premjeroje?

Žinoma, skambesys gerokai pakinta, kadangi mintyse jis nėra toks apčiuopiamas. Tai yra labiau emocija, srautas, kurį girdi. Po to dirbant kompiuterine programa gali iš karto pasiklausyti ir maždaug įsivaizduoti, ką parašei ir palyginti su vidiniu girdėjimu. Galiausiai premjeros metu viskas priklauso nuo atlikėjų meistriškumo ir jų turimo laiko repeticijoms.

Ar galėtumėte savo kūrybinį procesą suskirstyti į prekompozicijos, kompozicijos, postkompozicijos kategorijas?

Prekompozicija yra ėjimas į kūrinį. Šis ėjimas gali būti labai ilgas, kartais gerokai ilgesnis, nei pats kūrinio rašymas. Kompozicija yra pats rašymo procesas, o postkompozicija galėtų būti, tarkim, pavadinimo galvojimas, anotacijos rašymas ar repeticijos, nes po jų daromos galutinės korekcijos. Prisiminsiu J. Juzeliūno žodžius: „didieji kūrėjai nei metodikos rašė, nei galėjo viską patys paaiškinti, kaip ir kodėl. Jie paprasčiausiai padarė ir tiek“. Man pačiai labai įdomu gilintis, kaip vyksta muzikos komponavimo procesas, iš ko jis susideda ir kaip kiekvienas kompozitorius dirba. Tačiau suprantu, kad yra daug dalykų, kurių negali paaiškinti, verbalizuoti. Tai yra pakankamai asmeniški, intymus dalykai. Kiekvienas kūrėjas turi savo paslaptis.

Kaip Jūsų karjeroje kito Jūsų muzikos komponavimo būdas, braižas?

Studijų metu ir po jų buvo labai daug apskaičiuotos kūrybos, kaip minėjau, į matematikos sąsiuvinius braižiau grafines, struktūrines partitūras. Tarkim, piešiau paukštį – trumpesnės natos yra paukštis, o ilgesnės, kai ištįsta – jo šešėlis. Šį kūrinį komponavau remdamasi dvylikagarse serija. Vėliau susidomėjau modaline technika, minimalistiniu kartojimu. Manau, jog tai geriausiai perteikia tai, ką šiuo metu noriu savo kūryba pasakyti. Siekiu, jog jos stilistika būtų gryna, švari. Man tai yra ne tik kūrybos vertės, bet ir profesinio meistriškumo įrodymas.

Ar yra bendra Jūsų kūrybai kultūrinė idėja?

Kultūrinė idėja – nacionalinio tapatumo atskleidimas. Specialiai to nesiekiu, tačiau dažniausiai tai pasijaučia mano kūryboje. Kaip kompozitorė norėčiau būti mažu lapeliu lietuviškos muzikos medyje. Tas medis man yra be galo gražus. Tai man yra vertybė.

Kokio poveikio siekiate Jūsų klausytojui?

Siekiu, kad tai, kas man aktualu ar svarbu, rezonuotų su klausytoju, kad jis pajustų mano muzikoje užkoduotas stiprias emocijas. Yra buvę ir rimtesnių gyvenimo momentų, kai muzikos rašymas man atstojo dvasinę terapiją. Kūriniai – tai mano komunikacija su pasauliu, su kitais žmonėmis. Kūrybinėmis temomis, vokalinių kūrinių tekstais, o kartais net pasirinktais atlikėjais išreiškiu savo nuostatas.

Gyvenime ir kūryboje siekiu pozityvumo. Noriu skleisti gėrio, grožio pradus, teigti kuriančiąją pozityvią energiją. Tai nereiškia, jog vengiu konfliktų ar rašau tik mažorinėse dermėse. Tai nėra paviršutinė, malonaus pasitenkinimo kūryba, tikiu, kad ji siekia giliau. Manau, kad gyvenime reikia matyti daugiau pozityvių dalykų ir juos skleisti. Todėl mano kūryboje yra užkoduotas gyvenimo teigimas. Noriu, kad klausytojai tai išgirstų ir muzika paskatintų juos būti pozityviais.

Palyginus abstraktų minčių ir materialų užrašymo procesus, kaip viskas pasiskirsto Jūsų kūryboje?

Žinoma, užrašymo procesas yra sudėtingiausias, nes mintį galima sugalvoti pačią genialiausią, bet ne taip lengva atrasti jai tinkamiausias išraiškos priemones. Tai ir konkrečių dalykų ieškojimas – garsų, struktūrų, faktūrų, sąskambių, formų. Sudėtinga tokius dalykus žodžiais perteikti, nes tu bandai tą neapčiuopiamą paversti apčiuopiamu. To idealaus skambesio, kurio sieki, gal ir neužrašai natomis, bent jau stengiesi. Yra tam tikras atstumas tarp įsivaizdavimo ir materialios išraiškos. Tik tavo talentas ir meistriškumas gali tą atstumą padaryti mažesnį.

Kaip vertinate, kad pasisekė ar nepasisekė kūrinys?

Vertini pagal tai, kaip paskui pats jautiesi, ar esi patenkintas. Paskutinį tašką uždeda premjera, kai iš tiesų išgirsti, ką esi sukūręs. Svarbiau pačiam būti patenkintam padarytu darbu, negu sulaukti klausytojų ar atlikėjų pagyrų. Aišku, tai yra malonu, bet pats turi jausti, ką padarei tinkamai, o kas nepavyko, ar iš tiesų šiuo kūriniu pasakei viską, ką norėjai pasakyti. Tu pats geriausiai jauti – nėra čia viskas puikiai, reikia pataisyti. Reikalingas sąžiningumas pačiam su savimi. O kiti gali tik patarti, sukritikuoti ar pagirti.

Ar būna, kad atlikėjai pasiūlo kažką keisti?

Taip, būna, ir dažnu atveju tenka su jais sutikti. Kartais jie pakeičia štrichus arba pasiūlo išimti / pridėti kelis taktus. Manau, tokie pataisymai kūriniui yra tik į naudą. Negalima užsisklęsti tik savo matyme, nes atlikėjai grodami taip pat tą muziką išgyvena, įdeda savo energiją.

Ar Jums egzistuoja įkvėpimo sąvoka?

Egzistuoja, nors prisimenu, kad J. Juzeliūnas sakydavo: „įkvėpimo, broliuk, nebūna, egzistuoja tik darbas“. Žinoma, man reikalingas įkvėpimas, bet kada negaliu sėsti ir kurti. Kai esu pavargusi – nebūna nusiteikimo. Kita vertus, įkvėpimas nėra vien iš dangaus nusileidžianti mūza – tai, pirmiausia, laiko kūrybai radimas. Kai yra tiek daug įvairiausios veiklos, neturiu pakankamai laiko muzikos komponavimui. Laiko turėjimas – geriausias įkvėpimas. Geriausiai jaučiuosi, kai galiu visą laisvą dieną tam skirti ir sukurti ką nors gražaus. Kai galiu save išreikšti kūryba ir taip komunikuoti su pasauliu.

Ačiū už pokalbį!

Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena