Rasa Murauskaitė. Amžinybė ir vienas kūrinys

07 Lap Rasa Murauskaitė. Amžinybė ir vienas kūrinys

Efemeriškas, poetiškas, fragmentiškas, tarsi perregimas – visi epitetai, bylojantys apie subtilią kūrinio būtį, atrodo, tinka naujausiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjerai, šokio operai „Amžinybė ir viena diena“, kurioje apsilankiau spalio 25 d. Išties, tai galėjo būti puikus kūrinys, atsižvelgiant į jo kūrybinius resursus – solidžią kūrėjų komandą (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, režisierius, choreografijos, poemų, dekoracijų, kostiumų ir šviesų dizaino autorius Itzikas Galilis, dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė), o taip pat ir intensyvią viešinimo kampaniją, kurios metu buvo iškomunikuota įdomaus turinio gilesniam temos suvokimui bei kūrėjų išsamesniam pažinimui.

Aš taip pat, gana seniai nugirdusi, kad ne vienu, ir net ne dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ pastaraisiais metais pasidabinusi R. Mačiliūnaitė pagaliau kelsis į didžiąją operos sceną, labai nudžiugau ir laukiau, kas iš to išeis. O išėjo kūrinys, paliekantis dviprasmiškus jausmus – savotišką pusiau išpildytą lūkestį.

Sakoma, kad visos istorijos jau sukurtos ir papasakotos, o visa kita – tik istorijų variacijos. Tad sąmoningas žiūrovas, atėjęs į spektaklį ne „duonos ir žaidimų“, o gilesnės patirties ieškoti, turbūt, tikisi būti nustebintas ne tiek pačios istorijos, kiek jos pasakojimo būdo, kuriame turinio ir formos jungtis įgyja ypatingą galią giliai sujaudinti ir įtikinti, kodėl premjera – daugiau nei dar viena informacija perkrautos erdvės eilinė detalė. Tad iš anksto apie šį kūrinį galvojau tarsi apie vieną Alessandro Baricco romanų, kuriuose istorija – daugiau antraeilis veiksnys, pirmu smuiku griežiant poetiškam pasakojimo būdui.

Visa šokio opera sudėta it iš fragmentų, ar tai nuotrupų. Skiautinių, meditacijų apie gyvenimą ir visą, ką galima išauginti iš šio esmingo žodžio – I. Galilio eilėraščių, kuriuose atsiveria būties laikinumo amžinybė. Poetiškas, mistiškas kūrinio būvis bene ir buvo ta pagrindinė jungtis, kuri rišo koliažo detales į vieną giją. Kūrėjai ir patys, iš anksto perspėjo nesitikėti įprastos istorijos, verčiau bandyti ne suprasti, o susitapatinti su šia premjera. Tokia nuostata iškart bylojo apie stiprų kūrinio emocinį-poetinį krūvį, erdvę vaizduotei, meninę įtaigą. Bet jų, matyt, neužteko, nes efektas nebuvo toks aštrus ir nuginkluojantis. Ne visi fragmentai, sceninio būvio detalės buvo pakankamai bylios.

Visų pirma, manau, kad I. Galili sprendimas imtis bene visko – nuo „Amžinybę ir vieną dieną“ įkvėpusių eilėraščių, iki režisūros, choreografijos, šviesų ir kostiumų, visgi, buvo neprasmingas. Choreografija – tvarkinga, bet neįtraukianti. Ir pats šokio operos žanras šiame kūrinyje neatrodė iki galo pateisintas – būta operos, būta šokio, tačiau organiškos jų sąjungos aš pasigedau, mat dominuojant vienam, kitas veikiau būdavo ne natūrali jo dalis, o papildomas atributas. Keistai statiškas atrodė epizodas, kuriame solo dainavo Sūnus – mažasis Vakaris Daugirda. Tai gana ištęstas fragmentas, kuriame tarsi norėjosi, kad šokis pagelbėtų, pastiprintų solisto buvimą.

O pagirti I. Galili norėtųsi už efektyvią scenografiją ir šviesų žaismę – neperkrauta detalėmis scena išties atrodė skoningai, o scenografija buvo pateisinta ir prasminga. Apšvietimas taip pat malonus akiai – nieko, ko dar nebūtume matę, tačiau šis kūrinio elementas gana stipriai prisidėjo prie bendros šokio operos nuotaikos, minties plėtotės.

R. Mačiliūnaitės muzika paprastai – nuostabi. Būtent paprastai nuostabi – neįmantri, nekaprizinga, o profesionaliai išbaigta, skoninga, subtili. Žavus jos „tembrų girdėjimas“, muzikinės medžiagos skaidrumas. „Amžinybėje ir vienoje dienoje“ garsovaizdį kompozitorė dėlioja it kokio ciklo paveikslus, kurių santykis dažniausiai kontrastingas. Daugelyje fragmentų – itin išreikšti mušamieji instrumentai, kas iškart suteikia muzikai charakteringumo. Dažnai girdėti repetityvinės struktūros, įvedančios į savotišką poetinį transą. Iš pradžių, ta muzikos įtrauka buvo stipri, hipnotizuojanti, bet ilgainiui ėmė neapleisti tam tikros statikos, monotoniškumo jausmas. Vietomis atrodė, kad ne viskas, kas skamba, yra tiksliai apgalvotos detalės – kai kas tik būdas, formulės užpildyti laiką ir erdvę. Jų buvimas kūrinyje – natūralus, bet kai klausytojui tai tampa akivaizdu, kūrinys tarsi praranda savo magiją. Net ir ta paprastai labai talentinga kompozitorės orkestruotė, vietomis labai taikliai išsluoksniuota, kai kur atrodė tuštoka.

Atlikimo atžvilgiu išskirčiau keletą stiprių solistų pasirodymų – aišku, sužavėjo subtilus Olgos Konošenko judesys, raiškus Jeronimo Krivicko baigiamasis epizodas. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje pasirodanti Deivė (Justina Gringytė), tarsi iš kito pasaulio, anapusybės (it koks barokinis deux ex machina). Jau kelintą kartą solidžiu pasirodymu įtikino ir Jovita Vaškevičiūtė. Na, ir mažasis Vakaris Daugirda – toks mielas, talentingas ir drąsus! Orkestrui, akivaizdu, „Amžinybė ir viena diena“ buvo įdomus iššūkis – kūrybinė laboratorija, su kuria, vedami pastatymo muzikos vadovo ir dirigento Ričardo Šumilos, orkestrantai neblogai susitvarkė.

Prisimenant „Amžinybę ir vieną dieną“ – viskas lyg ir gražu, įdomu, jautru. Daug erdvės interpretacijoms – gal daugiau ne semantinėms, o emocinėms. Tik neapleidžia jausmas, kad kažkur išlieka ta riba, kurią peržengus kūrinys taptų kažkuo nepaprastu, o šioje šokio operoje to peržengti nepavyko.

Lietuvos muzikos antena