Ribos taip pat yra inspiracija. Interviu su kompozitoriumi Mykolu Natalevičium

06 Lap Ribos taip pat yra inspiracija. Interviu su kompozitoriumi Mykolu Natalevičium

Kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus veiklos sfera yra plati ir įvairialypė. Be muzikos komponavimo, grojimo fortepijonu ir dainavimo, šiuo metu jis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas. Įvairialypiu būtų galima pavadinti ir jo kūrybinį gyvenimą. M. Natalevičius išbandė daugybę muzikos komponavimo būdų ir kelių, ieškodamas sau tinkamų kūrybos priemonių. Dėl to, dažnu atveju, klausantis jo muzikos nežinai, ko tikėtis: modernumą keičia sentimentalumas, racionalumą – improvizacija. Jam nesvetimas teorinis, analitinis žvilgsnis į muziką ir jos rašymą. Galbūt todėl jo įžvalgos apie kūrybiškumą – tokios išsamios ir tikslios. Apie kūrybinio proceso struktūrą ir prasmę su kompozitoriumi kalbėjosi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.

Kokios turi būti sąlygos, jog prasidėtų kūrybinis procesas?

Sąlygos turi būti tiek buitinės, tiek nematerialios. Yra svarbu tam paskirti tam tikrą laiką. Šiandien žmonės gyvena intensyvius gyvenimus, tad prieš kuriant svarbu apskritai efektyviai susiplanuoti laiką. Mano atveju laisvesni momentai skirti kūrybai dažnai būna vakare arba laisvu nuo kitų darbų metu. Prieš kuriant vyksta informacijos rinkimo ir įkvėpimo paieškos procesas. Tai vyksta klausant muzikos, skaitant knygas, straipsnius, analizuojant kitų kūrinius, netgi ruošiantis paskaitoms. Tuomet studentams išsakytos mintys vėliau gali būti išbandytos kuriant. Informaciją galima rinktis ir darbo metu, ir laisvalaikiu, užsiimant hobiu.

Mane dažnai įkvepia perskaityta medžiaga apie mokslo atradimus, taip pat įvairi literatūra, filosofija, poezija. Inspiracijų yra visur. Net su menu visiškai nesusijusioje veikloje galima rasti meninį elementą. Vėliau vizijas ar atrastas inspiracijas reikia sudėti į garsinį pavidalą. Čia prasideda konkretus, racionalesnis darbas.

Kokios buvo Jūsų kompozicinio proceso paieškos?

Šiame etape jaučiu, jog pradeda formuotis tam tikras pastovesnis kūrybinis procesas. Iki šiol buvo daug įvairių komponavimo būdų bandymų, eksperimentavimo. Tikslas buvo išbandyti įvairius komponavimo būdus bei technikas, o vėliau žiūrėti ar tie būdai jungiasi į bendrą stilistinę tėkmę – ar sudaro tą garsą, kurį siekiu išgauti, ar ne. Per pastaruosius keliolika metų išbandžiau nemažai įvairių kūrybinių metodų, prie kai kurių iš jų, galbūt, grįžti ir nenorėčiau, kadangi tai manęs nebedomina. Tačiau aš kryptingai siekiau išanalizuoti, kas šiuo metu vyksta muzikoje ir atsirinkti, kas man asmeniškai artima. Per šiuos bandymus priėjau prie kompozicinio proceso, kurį galėčiau apibūdinti, kaip įvairių priemonių junginį – elektronikos ir mokslo derinį su garso emocine raiška ir labiau tradiciniais, jei šiais laikais taip galima sakyti, muzikos elementais.

Nesinori apsiriboti vienu ar dviem žanrais, juolab, kad gyvename laiku, kuriame labai svarbios jungtys, tarpsritiškumas. Tačiau tai nereiškia, kad įmanoma viską sujungti. Aš studentams kartais sakau, kad muzikos kūrinys ar stilius yra kaip sriuba. Jei jame bus per mažai elementų – nebus skonio, tačiau jeigu jų bus per daug – skonio taip pat nepajusime. Mene labai svarbu yra prioritetai, juk žmogaus galimybės priimti informaciją, taip pat ir muzikinę, yra ribotos.

Kuriant taip pat labai svarbu atsižvelgti į sąlygas, atlikėjų galimybes. Tam tikros apibrėžtos sudėties muziką kartais juokais vadinu infrastruktūrine muzika, kadangi ji susijusi su labai apibrėžta ir labai stipriai išvystyta infrastruktūra. Čia turiu omeny, pavyzdžiui, chorus. Yra tam tikros sudėtys, standartai, pajėgumo lygiai. Kuriant tokiems kolektyvams, būtina atsižvelgti į tai, kokio pajėgumo ir patirties jie yra, koks galimas sudėtingumo lygis. Rašant šiuolaikinę muziką atlikti įpratusiems atlikėjams, atvirkščiai – reikia, kad medžiaga būtų sudėtinga, konceptuali, kelianti klausimus ir iššūkius. Ribos taip pat yra inspiracija.

Kokio pavidalo būna pirminės naujo kūrinio idėjos ir kokiomis priemonėmis jas tobulinate?

Yra sudėtinga apie tai kalbėti. Ne veltui dažnai kompozitoriai vengia šios temos. Galbūt todėl, kad idėjos gimsta labai įvairiai. Nesinorėtų to apibrėžti, nes iš tiesų aš nežinau. Kartais jos kyla improvizuojant, kartais pasivaikščiojimų metu, o kartais gimsta analizuojant formalų procesą, arba apmąstant, kaip negarsinę medžiagą paversti garsine. Dažniausiai šiame etape, bandydamas garsų galimybes ir jų potencialą, pasitelkiu fortepijoną arba kompiuterį.

Jeigu kuriu didesnės apimties kūrinį, pradedu nesąmoningai ieškodamas bendros idėjos, kuri būna susijusi su tuo, kuo esamu metu domiuosi, apie ką skaitau. Tos domėjimosi sritys mane labai įtraukia. Pavyzdžiui, prieš keletą metų mane labai domino traukiniai, vėliau – lėktuvų ir atominės katastrofos. Šia sritimi domėjausi tol, kol nusprendžiau sustoti, nes toliau gilinantis tektų eiti mokytis fizikos arba lėktuvų pilotavimo.

Bebaigdamas doktorantūrą, rašiau simfoninį darbą, grįstą Černobylio katastrofos eiga bei radioaktyvių izotopų emisijos spektru. Siekiau atrasti, kaip būtų įmanomą tą radioaktyvių elementų švytėjimą paversti į garso bangas. Čia priėjimas prie kūrinio medžiagos rinkimo buvo visiškai kitoks, eksperimentinis – ne ieškant garso, o apmąstant tam tikrus abstrakčius skaičius, sudarinėjant dažnių lenteles, analizuojant cheminių elementų struktūra, konsultuojantis su chemikais. Vėliau panašiu principu parašiau „Karačiajų“ simfoniniam orkestrui.

Eigoje teko susidurti ir su įvairiomis techninėmis detalėmis. Pavyzdžiui, jei visą šviesos spektrą tiesiogiai priskiri garso spektrui, tuomet gauni be galo daug aukštų dažnių. Jei tai yra elektroninis kūrinys, tuomet ta sistema puikiai veikia, gauname turtingą, žėrintį skambesį. Tačiau su akustiniais instrumentais tenka daryti sprendimą, kaip priskirti šviesą prie garso bangų – juk mes negirdime lineariai, o tiksliai išgauti, pavyzdžiui, tiksliai 8250 Hz garsą akustiniu instrumentu yra neįmanoma. Tai tokie kūrybiniai kraštutinumai – nuo improvizacijos iki inžinerinių inspiracijų, katastrofų ir elektronikos. Negalėčiau pasakyti, jog kažkuri iš krypčių yra man įdomesnė. Čia turbūt ir slypi didžiausias įdomumas – tyrinėti pasaulio paslaptis ir garso raiškos galimybes.

Kaip vėliau procese vyksta struktūros formavimas ir išdėstymas laike?

Čia viskas vėl priklauso nuo to ar dominuoja akustiniai instrumentai, ar elektroniniai garsai. Rašant natomis nedidelės apimties kūrinį, galima viską išrašyti nuo pradžios iki galo. Jei forma stambesnė – dažnai reikia daugiau planavimo. Tokiu atveju braižau grafikus, piešiu, kompozicinio proceso metu daug užsirašinėju, žymiuosi. Aplink paprastai būna daug popieriaus, sąsiuviniai su penklinėmis. Man nepaprastai padeda vizualus žvilgsnis, pasižiūrėjimas į kūrinį tarsi iš viršaus. Jei tai yra improvizacija grįsta kūryba, planavimas vyksta realiu metu, tik vėliau medžiaga peržiūrima ir koreguojama.

Kaip galėtumėte savo muzikos komponavimo procesą suskirstyti į prekompozicijos, kompozicijos ir postkompozicijos kategorijas?

Kaip jau minėjau, pradžia yra informacijos rinkimas, kuris skiriasi priklausomai nuo žanro, apimties, instrumentų ir garsinės vizijos. Kuo stambesnis kūrinys, tuo labiau jis reikalauja planavimo, išankstinių nustatymų. O paskui viskas priklauso nuo situacijos.

Kompozicijos proceso metu stengiuosi pasiekti stiprų garsinį įspūdį ir poveikį klausytojui. Šis procesas būna nepaprastai įvairus, todėl jį yra labai sunku apibrėžti. Tačiau kompozicijos etapo esmė – garsinės medžiagos parengimas, koks tai pavidalas bebūtų – ar natos, ar elektroninė medija.

O postkompozicijos procesas priklauso nuo medžiagos. Jeigu tai yra elektroninis kūrinys, yra reikalingas suvedimas ir masteringas. Natomis išrašyto kūrinio postkompozicija dažniausiai susideda iš natų peržiūrėjimo, tikrinimo. Tam reikia tikslumo, savotiško biurokratiškumo. Kartais kūrėjai pateikia atlikėjams netvarkingą kompoziciją ir jiems atrodo, jog jų darbas baigtas. Tačiau įvairios klaidos ir neatitikimai labai apsunkina repeticijų procesą. Tvarkingas kūrinio pateikimas, mano nuomone, yra nepaprastai svarbus. Tai – 20-40 procentų viso reikalingo darbo.

Kaip žinote, jog laikas baigti kompozicinį procesą?

Galima pajuokauti apie deadline‘us, tačiau jei rimčiau – kai įdedi pastangas, yra pasiekiama riba, kuomet atsiranda tam tikra kūrinio kokybė, kuri toliau dedant pastangas nebedidėja. Tuomet tai galima laikyti pabaigimu.

Ačiū už pokalbį!

Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena