Nejuntamos melodijos ir laiko variacijos. Interviu su kompozitoriumi Juliumi Aglinsku

31 Spa Nejuntamos melodijos ir laiko variacijos. Interviu su kompozitoriumi Juliumi Aglinsku

Julius Aglinskas – jaunosios kartos lietuvių kompozitorius, prodiuseris ir garso režisierius. Jo kūryba yra persmelkta laisvės ir individualumo, paremta estetine melancholijos, nostalgijos išraiška. Ilgas ir lėtas jo kompozicinis procesas, susidedantis iš mąstymo ir klausymo, krypsta link suvokimo, kas pačiam kūrėjui yra artima garse, koks skambesys jam yra prasmingiausias. Muzikologė Ona Jarmalavičiūtė kalbina kompozitorių apie jo kūrybos suvokimą ir kasdienę muzikos komponavimo praktiką.

Kokios turi būti sąlygos, kad prasidėtų kūrybinis procesas?

Pirmiausia vyksta idėjos išgryninimas. Tai dažnai būna nepaprastai impulsyvus procesas, kuris net tau pačiam būna sunkiai apčiuopiamas. Man idėja yra abstraktus momentas, kuris paliečia mane emociškai. Tai nėra galvoje suregztos kūrinio dalys, faktūros ir pan. Kartais ji ateina akimirksniu, o kartais reikia ir prisiversti – daug kavos prigerti, eiti pasivaikščioti. Jei idėja neaplanko, paprasčiausiai sėdu prie fortepijono ir spaudau klavišus. Muzikinės mintys vienokios ar kitokios vis tiek galvoje sklando. Toks ir būna pirmasis viso proceso atspirties taškas, nuo kurio prasideda komponavimas ir pradedi ieškoti sprendimo būdų, kaip galima šią idėją materializuoti. Idėją plėtoju tik sėdėdamas prie fortepijono ir klausydamasis garso.

Kaip siekiate ištransliuoti savo idėją klausytojui?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Režisierius Davidas Lynchas, paklaustas apie ką yra kažkuris jo filmas, yra pasakęs, jog negali pasakyti, apie ką jis yra, nes kai bando verbalizuoti kūrinio idėją – žmonės nesusišneka. Manau, jog jie nesusišneka geriausiu atveju, o dažniausiai tiesiog negali suprasti, nenori jos priimti. Idėjos kompozitorius gali neatskleisti, o tiesiog išspjauti ją materialia forma.

Idėja muzikoje egzistuoja, o klausytojas prie jos prisiliečia būtent per tokio pobūdžio materiją. Arba ji tave paliečia, arba ne, prisidengusi kito interpretacija. Tokiu atveju pačiam klausytojui kyla poreikis formuoti idėją klausantis muzikos. Galbūt jam tai pasirodys kaip geras arba blogas darbas, o gal dar kas nors. Visada bus žmonių, kurie kažką „pagaus“ ir kurie kažko „nepagaus“. Ir visi jie bus teisūs. Kiekvienas iš mūsų esame teisūs pasirinkdami kažką momente, pagal santykį, kurį jaučiame su vienu ar kitu objektu. O mano tikslas – pasidalinti ta akimirka, kurioje aš buvau, kuomet kūriau. Muzika man yra absoliučiai nenusakomas, neapibrėžiamas momentas.

Nuo ko priklauso idėjos suvokimas?

Manau, kad tai siejasi su žmogaus asmenybe. Negali atsiriboti nuo savo asmeninio santykio su garsu, kurį girdi. Jis gali būti artimas arba ne. Kai kuriu, man yra svarbus tembras, harmonija. Tai priklauso nuo kompozitoriaus – vienas mėgaujasi ieškodamas muzikinės išraiškos, kitas eina per triukšmą, paniką ar kitokius dalykus.

Kokia būna pati pirmoji materiali muzikinės idėjos išraiška?

Mėgstu klausyti, todėl mano idėjinis mąstymas ir muzikinio teksto rašymas neapsieina be fortepijono, be aiškaus skambesio girdėjimo. Klausau ar garsas komunikuoja, ar tame yra muzikos, ar nėra. Sprendimą priimu tik pagal pojūtį. Šiame procese nėra jokių sąmoningų apmąstymų. Ankščiau, studijų metais, eksperimentuodavau visaip kitaip, buvo etapas, kai rašydavau muziką ir intelektualiai. Tuomet aiškiau žinojau įvairius aspektus – formą, faktūros priemones. Ir komponuodavau daug greičiau. Tačiau visa tai man neteikė džiaugsmo.

Beklausant formuojasi idėja ir ją užrašau natomis pieštuku – nedailiai, paprastai, kad tik aš suprasčiau. Pirma idėjos išraiška būna harmonijos ir melodijos santykis laike. Eskizuoju motyvus su aiškiais natų aukščiais ir harmonija. Kiti aspektai pradžioje nefigūruoja, kadangi man jie labiau siejasi su muzikos manierizmu ir nenoriu, jog jis užgožtų muziką. To vengiu, tarsi, pasąmoningai. Aukštis ir harmonija man yra du esminiai elementai, juose pilnai įsiprasmina kompozicijos idėja. Juk idėjinio momento net ir negali konkretizuoti faktūrinėmis priemonėmis. Vėliau sueskizuotus muzikinius motyvus dėlioju atviros formos principu.

Kaip priimate sprendimus bekomponuodamas?

Tai yra atsitiktinumas, nulemtas momento. Akimirka, kuri mane užvaldo. Struktūros atsitiktinume yra mažai, tačiau yra tam tikra logika, be kurios nebūtų jokio kūrinio. Juk negali kurti bet kaip. Atviroje formoje egzistuoja tam tikri sprendimai, paremti tuo, jog muzikiniai fragmentai, motyvai turi turėti bendrą geną, kitaip jie pjausis ir nederės. Reikia kažkokios vienijančios krypties, kad kompozicija neiškryptų, nepasidarytų eklektiška. Tas genas yra kuriamas iš anksto, tačiau muzikos prasmė slypi pačiame momente, pačiame muzikos fragmente. Tai labai smulkios, mažos ir nejuntamos melodijos ir laiko variacijos.

Man patinka nagrinėti kiekvieną sukurtą motyvą, mažą fragmentą. Išbaigti jį iki galo, kad klausimų nekiltų nei man, nei kam kitam. O tada keliauju toliau, nemąstau apie apjungiančią temą ar muzikinę medžiagą, nesiekiu, jog ji plėtotųsi. Kiekvieną eskizą sudėlioju į Sibelijaus programą ir žiūriu, kaip viskas išsidėlioja laike. Toks kiek netradicinis yra mano komponavimo būdas.

Studijavote pas kompozitorių struktūralistą R. Mažulį. Kaip tokio pobūdžio muzikos komponavimas paveikė Jūsų kūrybinius procesus?

Studijų metais norėjau išbandyti konstruktyvų muzikos rašymo būdą, tuo metu jis man pasirodė labai patrauklus ir įdomus. Taip pat nepaprastai domėjausi spektralizmu. Tokio pobūdžio muzikos organizacija man atrodė artima tikrajam muzikos materijos medžiagiškumui, žinojau, jog garse slypi daug matematiškai ir fiziškai apibrėžiamų elementų ir dėsnių. Tačiau galiausiai tai ir atstūmė, kai ketvirtame kurse rašydamas baigiamąjį kūrinį jaučiausi tarsi buhalteris. Rašiau didelės instrumentų sudėties kompozicija, kurioje kiekvienas atlikėjas turėjo savo partiją. Daug laiko praleidau surašinėdamas nateles, skaičiuodamas pauzes. Įveldavau klaidų, po to iš naujo reikėdavo perdarinėti. Po šito kūrinio struktūralizmas man pasidarė nebeįdomus.

Po to, magistro studijų metu, stengiausi klausyti savęs ir kurti tai, kas man yra artima. Supratau, jog man svarbu klausytis garso. Tačiau iš struktūralistinio komponavimo pasilikau logiškos krypties paieškas muzikoje. Ši kūrinio logika atsitiktinės struktūros pavidalu suriša muzikinę medžiagą, padeda jai išsiskleisti.

Kaip procesas skiriasi rašant muziką vizualiam menui palydėti?

Tuomet atsiranda daug papildomų nurodymų – yra filmo tema, idėja, kurią turi suprasti ir interpretuoti. Koncepcija yra kuriama panašiais principais, tačiau turi didesnę laisvę instrumentuotės atžvilgiu. Vienpusiško, visuomet tinkančio, metodo neturiu, tačiau pats komponavimo procesas panašus.

Ar identifikuojatės su savo kūryba?

Be abejo, visada. Man yra labai įdomu, kai klausydamasis kūrinio, galiu susieti jį su kūrėju, jo identitetu. Kai muzikoje galiu pamatyti žmogų. Galbūt tame ir slypi kūrybos esmė. Nesiekiu atsiriboti.

Minėjote, jog kūrybai yra reikalinga įeiti į tam tikrą būseną ir atsiriboti nuo buities. Kaip tai vyksta?

Einu į ilgus, betikslius pasivaikščiojimus. Tai tokia būsena, kai esi įnikęs į kažką, apsėstas vienos minties. Laikas, kuriame tu pabūni su savo idėja – pakalbi, paklausinėji, padiskutuoji su savimi. Vienas dėstytojas juokais yra pasakęs: „žinokit, jeigu įlipsite į ne tą troleibusą, tai jau labai giliai mąstot.“ Dažnai bevaikščiodamas atsiriboju nuo aplinkos. Nueinu į parduotuvę ir išeinu nieko nenusipirkęs. Komponuojant aplinkos pojūtis taip pat būna dingęs.

Ar turite komponavimo rutiną, ritualų?

Tyčia kūrybiškumo negaliu iššaukti vaikščiodamas ar atlikdamas tam tikrus ritualus. Žmogus yra padaras paprastas – jam arba gera, arba bloga nuotaika. Tas pats ir su kūryba – vieną dieną atsikėlęs jautiesi pasiruošęs eiti ir kurti, kitą dieną atsisėdi prie fortepijono, spaudai, spaudai ir niekas neina. Manau, jog tuo yra svarbu užsiimti nuolatos, stengiuosi komponuoti kasdien. Jei sąmonė šią akimirką nėra pasiruošusi, pasąmonė vis tiek dirba, turinys kaupiasi. Galbūt tik vėliau jį atgaminsi. Laiko neplanuoju, šia prasme nežiūriu į muzikos komponavimą kaip į darbą.

Kaip manote, ar Jūsų kūrybinius principus nulemia Jūsų kultūrinis kontekstas?

Komponuoju „lietuviškai“ – romiai (juokiasi). Iš tiesų manau, jog bekuriant viskas turi reikšmę – melodija, nugirsta vaikystėje, muzikos kūriniai, kažkas pamatyto. Tokius dalykus būtų galima daug ir ilgai nagrinėti. Tarkim, žmogui patinka ilgi, ramūs pasivaikščiojimai ir jis rašo lėtą, tęstinę muziką. Visos patirtys žmogų įtakoja, tačiau kiekvieną skirtingai.

Su kokiais stabdžiais susiduriate bekomponuodamas?

Mane sustabdo tik tikėjimo praradimas. Kai neturiu aiškaus santykio su idėja, matymo, ryžto, drąsos. Tačiau kai yra užsakytas kūrinys ir terminas spaudžia, tikėjimas atsiranda visada. Tuomet kūrybinis procesas tikrai niekaip nenutrūksta. Todėl kūrybai laiko terminas yra ir teigiamas, ir neigiamas reiškinys. Blogas dėl to, jog tenka prisiversti kurti, o geras dėl tos pačios priežasties. Tokiais atvejais aš tiesiog atsisėdu ir kuriu. Tiek ir tos teorijos apie muzikos kūrybą.

Ačiū už pokalbį!

Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena