Ona Jarmalavičiūtė. Festivalyje „Gaida“ – tūkstantmečius menančios dainavimo tradicijos

25 Spa Ona Jarmalavičiūtė. Festivalyje „Gaida“ – tūkstantmečius menančios dainavimo tradicijos

Spalio 12-osios vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje salėje vyko kontrastų kupinas festivalio „Gaida“ koncertas. Greta Kanados muzikos sensacija vadinamos ir „Polaris Music Prize“ laureatės Tanyos Tagaq pasirodė ir lietuvių atlikėjai su Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguojančiu Modestu Pitrėnu priešaky. Programoje skambėjo pasaulinė Algirdo Martinaičio kūrinio „Splino simfonija“ premjera bei šiais metais mus palikusio Anatolijaus Šenderovo „Keturi fragmentai“ – muzika iš jo bene ryškiausio sceninio kūrinio, baleto „Dezdemona“.

Kontrastų vakarą pradėjo lietuviškas opusas, tai A. Šenderovo (1945–2019) prisiminimas, skirtas pagerbti jo kūrybinį kelią, kompozitoriui išėjus vos prieš pusmetį. Jo kompozicija „Keturi fragmentai“ buvo pasirinkti kaip vieno ryškiausių jo sceninių veikalų – baleto „Dezdemona“ (2017) – orkestrinės pjesės. Tai jausminga kompozicija, perpasakojanti Schakespeare‘o veikalą. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, valdomo M. Pitrėno rankomis, atlikimas buvo gaivus, gyvas ir laisvas.

Kitas pirmoje koncerto dalyje skambėjęs kūrinys – Algirdo Martinaičio Koncertas smuikui ir fortepijonui (žanriškai dar apibrėžiamas kaip vienos dalies simfonija), pavadinimu „Splino simfonija“. Pasaulinė šio opuso premjera nepaliko abejingų. Kompozicija išreiškė visus pagrindinius A. Martinaičio neoromantinės kūrybos bruožus – konsonansinį skambesį, lyriškumą, teatrališkumą. Kompozitoriaus naujausiuose kūriniuose galima įžvelgti jo siekį provokuoti klausytojus individualumą ir originalumą gretinant su banalybe ir mėgdžiojimu, keliant kultūros tapatybės klausimus, remiantis aktualiais informaciniais kontekstais, kalbant egzistencinėmis temomis. Ne išimtis ir pats šviežiausias jo kūrybos vaisius – „Splino simfonija“. Kompoziciją įkvėpė Charles‘o Baudelaire‘o „Paryžiaus splinas“ (angl. k. spleen – blužnis), kuriame jaučiama romantikams būdingas įprasmintos nevilties šydas. „Splino simfonijoje“ yra pasakojama apie dvilypę žmogaus prigimtį – jo šviesą ir tamsą, dangiškumą ir žemiškumą. Nenuostabu, jog būtent dėl to idėjas šiame kūrinyje vienija kontrastas, draminiu požiūriu jis yra eklektiškas, savo forma menantis mozaiką. Disonansiškumas čia mainosi su konsonansiškumu, o neoromantinė estetika yra pertraukiama avangardo protrūkių. Sarkastiškas tonas ir A. Martinaičio kūrybai būdinga teatrališka maniera reiškiamas netradiciniais orkestrantų keliamais garsais – knarkimu, švilpimu. Vienas ryškesnių teatrališkumo elementų buvo koncerto finalas – tiek solistai, tiek orkestrantai, tiek ir pats dirigentas savo pasirodymą baigė nebyliai, kuomet muzika buvo apnuoginama nuo savo esmės – garso. Tai idėjinių išraiškų, simbolių ir metaforų įkrauta kompozicija, kurios kai kurie įprasminti elementai išlieka nepažinti eilinio klausytojo. Vis dėlto muzika įtikino, o už tai reikėtų dėkoti ir atlikėjams – dirigentui, orkestrui, solistėms smuikininkei Rūtai Lipinaitytei ir pianistei Indrei Baikštytei. Jų pasirodymas buvo artistiškas, charakteringas, labai energingas ir profesionalus.

Antra koncerto dalis panardino į visai kitokį pasaulį. Solistė Tanya Tagaq yra laikoma viena originaliausių Kanados šiandienos menininkų, o jos kūryba yra tiesiogiai susijusi su jos kaip inuitų tautos atstovės tapatumu ir senosios gerklinio dainavimo manieros saugojimu. Tagaq tarsi be pastangų maino savo kūrybiškumo platformas – ji kompozitorė, atlikėja, improvizatorė, vizualioji menininkė, tapytoja, aktyvistė, rašytoja. Kaip dainininkė, T. Tagaq pasaulio scenose pristato unikalią dainavimo manierą, kurioje derinamos senosios tradicijos ir modernios išraiškos.

Festivalio „Gaida“ scenoje pristatytas kūrinys „Qiksaaktuq“ (sielvartas), kurio bendraautoriai T. Tagaq, Christine Duncan ir Jeanas Martinas, skirtas Kanadoje dingusių ir nužudytų čiabuvių moterų atminimui. Penkios kompozicijos dalys perteikia penkias gedulo stadijas – neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. Kiekvienoje kūrinio dalyje T. Tagaq įsikūnydavo vis į kitokį personažą, jos įsijautimas į gedulo išgyvenimą buvo nepaprastai jautrus ir tikras, o muzikinė to išraiška – unikali. T. Tagaq talkino Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas M. Pitrėno, ir solistės kolegė iš Kanados, improvizuojanti dirigentė Ch. Duncan. Ant scenos jos kūrė dar negirdėtą pasaulį, kupiną mitinių inuitų būtybių ir nežemiškų jėgų, antgamtinių elementų, besigrumiančių tarpusavyje žmoguje. T. Tagaq savo balsu išreiškė visus šiuos elementus vienu metu – jos ryškus balsas, dusulys, kylantis iš gerklės ir krūtinės per akimirką transformavosi į kniauksėjimą, aukštų dažnių virpėjimą, šokinėjimą per skirtingus registrus.

Šio koncerto programa nepaprastai įvairialypė ir kontrastinga, apjungusi tiek modernią, tiek folklorinę muziką; tiek Lietuvoje, tiek kitame pasaulio krašte kuriamą muziką.

Lietuvos muzikos antena