Beata Juchnevič. Yra kur tobulėti: „Jonas Mekas. In memoriam“ festivalyje „Gaida“

„Gaida“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Vytauto Abramausko nuotr.

Beata Juchnevič. Yra kur tobulėti: „Jonas Mekas. In memoriam“ festivalyje „Gaida“

Šiltą spalio 16-osios vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje susirinkę klausytojai išgirdo šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida“ inicijuotą koncertą, skirtą prisiminti lietuvių kilmės JAV avangardinio kino kūrėją Joną Meką. Kūrinius atliko Vilniaus kvartetas ir sopranas Gunta Gelgotė.

Iš pat pradžių pasirinkta koncerto programa nuteikė skeptiškai – pasirodė lyg ir „pritempta“, nenuosekli. Koncertui pasibaigus, išliko dvejopi jausmai – kai kurie aspektai „suveikė“, o kai kurie lėmė norą greičiau sulaukti jo pabaigos.

Vakarą pradėjo lietuvių muzikos klasiko, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno kūrinys balsui ir styginių kvartetui „Gėlių kalbėjimas“ J. Meko tekstu. Dramatiška kūrinio pradžia nuskambėjo vangokai, bet kūrinio viduryje pasirodė, jog atlikėjai tarsi „pabudo“ ir likusios kūrinio padalos suskambo kur kas ekspresyviau, nei liūdnokai nuteikusi pradžia. Savo ruožtu, soprano Guntos Gelgotės atlikimas vietomis privertė suklusti ir įsiklausyti, pakerėjo tembro skaidrumu ir tono švarumu, o, kita vertus, pasigedau tembro spalvų kaitos, taip pat pasirodė, jog dainininkė sugeba ryškiai ir ekspresyviai demonstruoti techninius gabumus vien aukštesniame, atlikėjai, matyt, patogiame registre, o kiekvieną kartą melodinei linijai nuvingiavus į vidurinį ar žemesnį registrus, dainininkę goždavo styginių kvartetas.

Antrasis koncerto kūrinys – kviestinio festivalio kompozitoriaus Tristano Pericho „Interface“ styginių kvartetui ir 4 kanalų 1 bito elektronikai. Šis kūrinys, nors, atrodytų, labiausiai krito iš tematinio konteksto, papildė koncerto programą įdomesnėmis spalvomis. Į klasikinę muziką labiau orientuotam Vilniaus kvartetui ši kompozicija tapo tikru iššūkiu – atlikti kūrinį su fiksuota elektronika nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti, bet atlikėjai visai neblogai susitvarkė su užduotimi. Kalbant apie patį kūrinį – jis nustebino savo dramaturgine kaita. T. Pericho kūrinyje jaučiama didelė minimalizmo įtaka, bet šį kartą, prisiminus anksčiau girdėtus kompozitoriaus darbus, kūrinys nustebino gana kontrastingu vystymu. Tarp styginių kvarteto ir elektronikos buvo kuriamas intensyvus „pokalbis“, tačiau vietomis atrodė, jog elektronika užgožė akustinius instrumentus, nors elektronikos tembras buvo suderintas su styginiais, o vietomis netgi priminė akordeoną. Pasigedau daugiau spalvų styginiuose – kaip garso menininkas, kompozitorius galėjo panaudoti įvairesnes styginių technikas, o ne vien eksploatuoti greitai pabostantį arco. Deja, kūrinys nepaliko tokio ryškaus įspūdžio, kaip prieš tai festivalyje skambėję kūrėjo darbai.

Trečiasis koncerte nuskambėjęs kūrinys – Broniaus Kutavičiaus „Ant kranto“, taip pat J. Meko žodžiais. Iš visų keturių tą vakarą skambėjusių darbų, šis pasirodė įtikinamiausias. Nors subtili kūrinio pradžia reikalavo trapesnio atlikimo, o paskutiniai sąskambiai neretai atrodė lyg nerūpestingai numesti, čia suprantama atlikėjams tekusi sudėtinga užduotis. Juk kompozitorius partitūroje nenurodė tikslių ritminių verčių. Visgi džiugino pati B. Kutavičiaus muzikos kalba – įdomi dramaturgija, vertusi visą laiką mąstyti, kas bus toliau, neįprastai subtiliai skambantys disonansiniai sąskambiai, melancholiškas, minimalistinis kūrinio tekėjimas, perteiktas mikropolifonijos bruožus primenančia faktūra. Šiame kūrinyje dainininkė, atrodė, pajuto kiekvieną atliekamą žodį, o vietomis nustebino teatrališkumu. Vis dėlto, reikia pripažinti, nebuvo įmanoma suprasti nei vieno dainuojamo žodžio, nors, galbūt, tokia yra klasikinio dainavimo technikos pasekmė – tai dažnai pastebima problema.

Vakarą vainikavęs kūrinys – amerikiečių kompozitoriaus Philipo Glasso Styginių kvartetas nr. 3 („Mishima“). Gaila pripažinti, bet jis nuskambėjo silpniausiai – tiek kompozicijos, tiek atlikimo prasme. Kūrinį sudarė šešios dalys, nors jų, mano manymu, net nereikėjo atskirti – jos skambėjo praktiškai vienodai. Kompozicijos faktūra atrodė lyg inspiruota alternatyvios muzikos, pop dainų, visų dalių metu buvo girdima beveik nesikeičianti figūracinė, arpeggio faktūra, persimainanti su klasicizmu dvelkiančiu alberti bosu. Kūrinyje pritrūko bent menko motyvinio plėtojimo, ryškesnio varijavimo ir netgi harmoninės kaitos – ta pati harmoninių funkcijų progresija kartojosi visų dalių metu. Kūrinį paįvairino tik retkarčiais pasirodanti dinaminė kaita. Atliekant šį kūrinį styginių kvartetui pritrūko subtilumo ir interpretacijos gylio, viskas skambėjo gana vienodai. Ph. Glasso kompozicija būtų kuo puikiausiai nuskambėjusi kine, bet koncerto salėje atrodė lyg „išrauta“ iš nuosavo konteksto.

Liūdną įspūdį paliko spalio 16-osios festivalio „Gaida“ koncertas. Abejonių sukėlė tiek pasirinkta programa (galbūt, išskyrus J. Juzeliūno ir B. Kutavičiaus kūrinius), tiek atlikimas. Kita vertus, be klaidų nebūtų ir tobulėjimo.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment