„Atlikimas scenoje ir yra teatras“: pokalbis su kompozitoriumi Feliksu Bajoru

Feliksas Bajoras. M. Raškovskio nuotr.

„Atlikimas scenoje ir yra teatras“: pokalbis su kompozitoriumi Feliksu Bajoru

Feliksą Bajorą žinome kaip vieną profesionaliosios lietuvių muzikos formuotojų – ne viena jo kompozicija tapo chrestomatiniu Lietuvos muzikinės kultūros pavyzdžiu. Kompozitoriui švenčiant gražų jubiliejų, spalio 24 d. ir lapkričio 11 d. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas), kamerinis choras „Aidija“ (meno vadovas Romualdas Gražinis), Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras (vadovas Romualdas Gražinis, chormeisterė Gitana Trimirkaitė) rengia F. Bajoro kūrybos koncertus. Pokalbis su kompozitoriumi – ne tik apie artėjančius jubiliejinius renginius, šiuolaikinės kultūros būvį, bet ir nuolatos atsinaujinančią jo muziką.

Pirmasis jubiliejinis koncertas spalio 24 d. pavadintas dedikacijų vakaru. Kodėl?

Aš taip pasiūliau. Visi kūriniai programoje yra kažkam dedikuoti, tad tokia ir idėja.

Viena šių dedikacijų skirta jūsų kompozicijos mokytojui Juliui Juzeliūnui. Ar laikote, viena ar kita prasme, save jo idėjų tęsėju?

Ne. Jis turėjo savo sistemą, kurios aš neperėmiau. Elgiausi netgi atvirkščiai. Jis rėmėsi harmonija, jos skambesiu, o man svarbiausia yra polifonija. Kiekvienas instrumentas, kiekviena tema kažką „kalba“, ir iš to reikia auginti muzikos kūrinį. Instrumentai skirtingi, tai ir kalbos gali būti skirtingos – taip pat lyg ir polifonija. Ir įdomiau, ir reikšmingiau – juk visur gyvenime polifonija, ne tik muzikoje.

Pats formavote būsimų koncertų programas?

Ne, daugiausia tai – atlikėjų iniciatyva. Donato Katkaus idėja buvo parengti mano kūrinių koncertą – jau seniai apie tai kalbėjo. Matyt, kad ir įvyks.

Visai nenuostabu, mat jūsų draugystė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir maestro D. Katkumi – jau ilgametė. Daug jūsų kūrinių jiems teko atlikti?

Daug. D. Katkaus iniciatyva buvo užsakytas „Ženklas“. Aš tik sugalvojau paimti poeto Mindaugo Tomonio tekstą. Gerai jį prisimenu – Tomonis Kaune buvo mano mamos mokinys. Vėliau jų šeima persikėlė į Vilnių. Jo sesuo taip pat mokėsi pas mano mamą – pažinojau visą šeimą. O D. Katkus visada pasirinkdavo pats, ką atlikti – nelabai jam įpirši. Jei nepatiks – negros.

Pirmo koncerto programa apima nemažą laikotarpį. Berods, viena pjesė – iš septintojo dešimtmečio, kiti kūriniai – vėlesni, kad ir oratorija „Po šituo stogu“.

Taip, pati seniausia pjesė, skambėsianti koncerte, sudėta dar pas J. Juzeliūną besimokant. Tačiau visa kita parašyta man jau sugrįžus iš Amerikos. Tie kūriniai nėra labai seni, tačiau šiandien aš rašau vėl kitaip. Tik mažai apie tai, ką rašau šiandien, žino net ir muzikologai – nepasitaiko progos parodyti. Tik vieną simfoniją atliko Gintaro Rinkevičiaus orkestras.

O koks tas stilistinis pokytis?

Nemėgstu, kai kompozitoriams tenka kalbėti apie savo muziką – girti, ar aiškinti, kaip ją suprasti. Turi būti žmonių, apie muziką kalbančių iš šalies.

Grįžtant prie koncertų, lapkričio 11 d. koncerte skambės mažiau pažįstama, jūsų chorinė muzika.

Chorinis koncertas – daugiau mano paties iniciatyva. Anksčiau tik viena kita mano chorinė daina nuskambėdavo. Iš pradžių, norėjau surengti chorinės muzikos koncertą Anykščiuose – ten, kur įvyko mano oratorijos pagal Antano Baranausko eiles premjera. Turiu ir dainų apie Anykščius, Svėdasus. Tačiau galiausiai koncertas įvyks Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Atlikėjams nusiunčiau beveik visas savo dainas. Yra jų ir labai paprastų, senų, rašytų dar klasiškai – kaip kokio Stasio Šimkaus. Yra ir vėlesnių, moderniškesnių – galbūt ta seka, tam tikra retrospektyva bus įdomi. Apskritai, didžiąją dalį iniciatyvos palieku organizatoriams, nesikišu. Su manimi tik pasitarė, renkantis solistus. Norėjau įtraukti ir dar keletą kūrinių, tik negavau tinkamų solistų.

Jūs griežtas atlikėjams.

Geresnieji nuolatos užsiėmę. Aš, pavyzdžiui, norėčiau, kad Bocelli dainuotų (juokiasi) – tada būtų gerai. Anksčiau dainininkai stengdavosi savo repertuare turėti lietuviškos muzikos, nes kitaip nebūtų galėję nei važiuoti į gastroles, nei dainuoti koncertuose – tokia buvo kultūros ministerijos politika. Todėl buvo stengiamasi bendrauti su geresniais kompozitoriais, kad pavyktų gauti geresnių kūrinių. Šiuolaikinės muzikos dainininkai neišmanė, nesuprato, ką reiškia daugelis ženklų natose, tad buvo priversti tartis su kompozitoriais – tada dar pavykdavo kažką išspausti. Dabar niekas nebesitaria ir galvoja, kad žino viską. O galiausiai – tik sudainuoja natas. Juk to neužtenka, reikia daugiau – suprasti mintį, išpildyti dramaturgiją.

Anksčiau buvau griežtas atlikėjams, daug kuo nepatenkintas. Bet dabar paklausau tų laikų įrašų ir viskas atrodo visai neblogai. Prisimenu Raimundo Katiliaus ir Larisos Lobkovos atlikimus – jie buvo fantastiški. Jie taip pat manęs neprisileisdavo – buvau nepatenkintas pirmais atlikimais, bet bijojau sakyti. Tačiau paskui jie taip perprato mano muziką… Yra ir puikių Giedrės Kaukaitės, Gražinos Apanavičiūtės, Reginos Maciūtės interpretacijų.

O yra buvę situacijų, kai jūs koreguodavote kūrinius, atsižvelgdamas į atlikėjų pastabas?

Neatsimenu, kad atlikėjai kažką būtų pasakę, o aš keisčiau. Nebent dar studijų laikais. Atsimenu, tik kai G. Kaukaitė ir Gražina Ručytė, repetuodamos „Sakmių siuitą“, siūlė trumpinti dalį „Uosis neregys“, nes ši buvo ilgesnė už kitas. Jokiu būdu nesutikau ir džiaugiuosi. Dažniausiai, visi labai sąžiningai stengdavosi atlikti taip, kaip parašyta.

Ne kartą ir šio pokalbio metu minėjote kūrinio dramaturgiją – sąvoką, ateinančią iš teatro. Teatrališkumą kaip būdingą jūsų muzikai bruožą muzikologai taip pat mini neretai. Daugelį metų buvote tiesiogiai susijęs su teatru – rašėte muziką spektakliams, buvote Jaunimo teatro muzikos dalies vedėju. Tai ar darė teatras įtakos jūsų „grynajai muzikai“?

Jei muzikologai taip sako, gal taip ir yra. Pats atlikimas scenoje – teatras. Teatre aktorius ne tik kalba, bet ir juda. Muzikantai irgi juda, tad viskas yra teatras. Atsimenu, seniai buvau parašęs vieną kūrinį chorui, kurio antrą dalį „Aidija“ atliks ir lapkričio koncerte. Pirmoji jo dalis – visiškas teatras. Parašyta, kaip choras turi įeiti, žingsniai turi būti ritme, naudojamas švilpimas, kiti keisti garsai. Teksto ten beveik nėra. Tai – savotiška teatro apraiška.

Daug mano dainų rašytos teatro spektakliams. Buvo toks spektaklis „Sesuo žydrioji“ pagal Salomėją Nėrį, premijuotas. Daug kas gyrė, nors ir ne visi. Kai kurie literatūrologai, įsivaizdavę Salomėją Nėrį kitaip, sakė, kad sugadinau – juk ji lyrikė ir panašiai. O aš manau, kad Nėries kūryboje pilna dramatizmo.

Jūsų kūrybai priskiriamas ir dėmesingumas gamtai bei vadinamasis „naujasis folklorizmas“.

Apie gamtą negalvoju. Gal anksčiau. Dabar stengiuosi išgirsti nematomą pasaulį. Rašau, priklausomai nuo nuotaikos, sugalvotos dramaturgijos – viską numatau iš anksto.

Juzeliūnas sakydavo, nors supratau tai pats, kad reikia keisti žanrus – negalima pastoviai rašyti taip pat, nes atbuksi. Dabar nelabai turiu galimybės žanrų keisti, daugiausia rašau simfoninę muziką ir man tai patinka. Keičiu nuotaikas, dramaturgiją, užmanymą. Iš anksto žinau, koks turi būti skambesys. Todėl nėra panašių mano simfoninių kūrinių, kiekvienas – nauja istorija.

Būna, kad nesutinkate su kritikų jums priskiriamais bruožais?

Nesutinku, jeigu apie mano dabarties muziką parašo taip, tarsi ji būtų tokia pat, kaip anksčiau. Vėluojama. Juk dažniausiai būna, kad iš pradžių kūrinių nepripažįsta, kol neateina tam tikras momentas, dažnai susijęs ir su tam tikru išskirtiniu atlikimu.

Iš savo kompozicijos mokytojo J. Juzeliūno, minėjote, daug neperėmėte. Yra kūrėjų, kurių įtakas savo muzikai pripažįstate? Ar kurių darbus nuoširdžiai mėgstate vertinate?

Dabar nelabai lankausi koncertuose, tačiau ne kartą, išgirdęs dabarties muziką, buvau nusivylęs – muziką suprantu kitaip. Daug kas man visiškai neįdomu, banalu. Sėdėjimas vienoje vietoje. Ėjimas į koncertus, kaip ir bendravimas su žmonėmis, gali varginti – paskui tam tikri vaizdiniai, garsai ilgai neišdyla ir negaliu dirbti. Man patinka niekur neiti – atsikeliu ir dirbu.

Nežinau, ar man kas padarė įtaką – sunku pasakyti. Jeigu ir padarė, galiu to nežinoti. Man pačiam labai patiko Osvaldo Balakausko „Kaip marių bangos prisilietimas“ – ėjau visur, kur tik buvo atliekamas. Net į Ameriką buvau nuvežęs ir visiems gyriau. Daug kompozitorių ten vežiau. Labai patiko Broniaus Kutavičiaus „Mažasis spektaklis“, Vidmanto Bartulio kvintetas „De profundis“, Martinaičio kai kurie darbai.

Tačiau labai daug kas priklausė nuo atlikėjų – kūriniai „eina“ kartu su jais. Jeigu atlikėjams patinka, jie stengsis ir toliau kūrinį atlikinėti. Šiandien daug kam niekas neberūpi, o anksčiau – salės lūždavo. Tai ir kultūros politikos klausimas – neišmano rimtosios muzikos, žino tik „popsą“. O tik per savą kultūrą galima išsaugoti tapatybę. Kiekviena tauta turi savo kultūrą, kiekvienas menininkas turi turėti savo veidą – tai ir bus „lietuviška“. Visai nebūtinai taip, kaip po karo, muzikoje naudoti liaudies dainų temas – ne tai svarbiausia. Svarbiausia – unikalus, savitas kompozitoriaus veidas.

Blogai ir tai, kad dabar muzikos niekas neaptarinėja. Mūsų kritika – daugiau reklama. Taip kultūra negali vystytis. Anksčiau kritikai išnarstydavo kūrinius po kaulelį – žmonės nebijodavo kalbėti. Dabar daugiausia rašoma aptakiom frazėm. Pažiūrėk, Vladas Jakubėnas kaip rašydavo – net jei pasaulinė įžymybė koncertuoja, „sudirbs“ atvirai, jei reikės. Dabar viskas apsiriboja žodžiais „manyčiau“, „atrodytų“ – taip niekas nieko ir nepasako. Reikia aiškiai parodyti, kokiu keliu turime eiti.

Kalbėjosi Rasa Murauskaitė
Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment