21 Spa Lukrecija Stonkutė. Įpusėjus „Gaidai“ – abejones keliančios impresijos
„Kas ką tik įvyko?“, „Ar tai, ką mačiau ir girdėjau, buvo tikra?“ – tokios ir panašios mintys sukosi, lėtai žingsniuojant iš Nacionalinės dailės galerijos, po spalio 12-osios koncerto aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“. Pradėjo lyti… Regis, pati gamta man panoro padėti susitvarkyti su kupinomis emocijų, bet padrikomis pokoncertinėmis mintimis.
Muzikinė vakaro programa – sentimentali ir dosni. Pagerbėme neseniai Anapilin iškeliavusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo šviesų atminimą. Kūrėjas Algirdas Martinaitis publikai dovanojo pasaulinę premjerą. Galiausiai muzikos autorius Jeanas Martinas prikaustė klausytojus iškalbinga žinute-atminimu apie Kanadoje nužudytas ir be žinios dingusias čiabuves moteris.
Dovanų turinys, be abejonės, svarbus, tačiau ne ką mažiau reikšmingas ir jų pateikimas. Tuo atsakingai pasirūpino smuikininkė, šiuolaikinės lietuvių muzikos sklaidos puoselėtoja Rūta Lipinaitytė; pastarosios scenos partnerė, puiki pianistė Indrė Baikštytė; Kanados muzikos sensacija, gerklinio dainavimo atlikėja Tanya Tagaq bei Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kurį tą vakarą valdė vienas ryškiausių šalies dirigentų Modestas Pitrėnas.
Ne paslaptis, jog kompozitoriaus A. Šenderovo kūryba ryškiai išsiskiria atviru muzikos emocingumu, melodingumu, tvirta kūrinio dramaturgija, saikingai naudojamomis, bet kartais radikaliai šiuolaikiškomis priemonėmis. Pasak koncerto vedėjos Laūros Karnavičiūtės, festivalis siekė pagerbti A. Šenderovo atminimą. Tad koncertą pradėjo nepaprastai spalvinga kūrėjo kompozicija „Keturi fragmentai“ simfoniniam orkestrui, parengta jo baleto „Dezdemona“ pagrindu. Pastarasis buvo išrinktas geriausiu sceniniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurse. Ir tikrai ne be reikalo. Tai kūrinys, kurio metu atpažinau bene ryškiausiai pasireiškiančias žmogaus emocijas – nuo galingo energijos proveržio iki širdį veriančio įsimylėjimo. Reiškiu didžiulę padėką Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir jo vyriausiajam dirigentui bei meno vadovui, kurie nepaprastai jautriai atliko gerbiamo kompozitoriaus kūrinį. Tokios jautrios, dėmesio ir aukštos atlikimo kokybės norėtųsi kaskart ir kiekvienam kūriniui pamaniau, nuskambėjus dar tik pirmosioms kompozicijos frazėms.
Kaip jau minėta, spalio 12-osios koncerte publika buvo apdovanota pasauline premjera. Tai lietuvių kompozitoriaus A. Martinaičio „Splino simfonija“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui. Susipažinę su kompozitoriaus kūryba sakytume – tikras romantikas. Tačiau, pažvelgus į 20-ojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje jo kurtus kūrinių ciklus, pastebėsime, jog A. Martinaitis didžiulį dėmesį skiria egzistenciniams apmąstymams, drąsiai žvelgia į globalines problemas, moralės principus. Tad ir „Splino simfonijos“ muzika persmelkta panašiomis temomis. Kompozitorių inspiravo poeto Charleso Baudelaire‘o kūrinys „Paryžiaus splinas“. Baudelaire‘as laikomas vienu žymiausių europinės depersonalizuotos lyrikos kūrėjų, jungusių konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtį ir skeptišką kartėlį. Pasak kompozitoriaus A. Martinaičio, jo paties kūrinyje persismelkė jo kartos bei viso viltingojo romantizmo neviltis. Taigi, tampa aišku, kodėl šio kompozitoriaus inspiracija tapo būtent šis poetas.
Deja, bet tenka nuryti dalelę liūdesio kartėlio, mat kūrinys pasirodė ne itin išbaigtas. Trūko formos aiškumo bei struktūruotos minties vedimo logikos. Pasak kompozitoriaus, kurdamas „Splino simfoniją“, jis nusikėlė į vaikystės prisiminimus. Tad subtilių muzikinių sprendimų būta, bet jie kiek migloti, kokie dažniausiai ir būna prisiminimai.
Džiugu, jog iš šio „neaiškumo“ budino smuikininkės R. Lipinaitytės ir pianistės I. Baikštytės artistiškumas ir precizika kūrinio detalėms. Tai atlikėjos, kurioms nebaisu patikėti atsakomybės, nes galima būti tikriems, jog kūrinio atlikimą lydės meilė kiekvienam garsui ir dėmesys skirtingiems garso išgavimo būdams.
Turbūt nesuklysiu teigdama, jog antrosios koncerto dalies publika laukė labiausiai. Kodėl? Mat į Lietuvą atvyko menininkė T. Tagaq, visame pasaulyje garsėjanti kaipsavita, inuitų gerklinio dainavimo atlikėja. Tai dainavimo technika, kai atlikėjas vienu metu geba išgauti kelių aukščių garsus. T. Tagaq dainavimo manierą apibūdintumėme kaip laukinę, paslaptingą, keistą, nuostabią.
Vakaro laukiamiausioji, drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dirigentu M. Pitrėnu ir antrąja dirigente Christine Duncan, improvizuotai vadovavusia varinių pučiamųjų sekcijai, atliko J. Martino penkių dalių kompoziciją „Qiksaaktuq“. Pasak koncerto vedėjos, kūrinys skirtas daugybės Kanadoje nužudytų ir be žinios dingusių čiabuvių moterų atminimui. Taigi, publikai buvo pranešta, jog išgirsime penkias gedėjimo stadijas, kurios reikalauja ne tik atlikėjų, bet ir publikos susikaupimo bei rimties.
Kūrinio metu girdėjome gausybę šūksnių, aimanų, išgąsčio, kančios, pasipriešinimo garsų. Pastarieji, sukėlė stiprias, asmeniškas emocijų bangas. Tai paliudija T. Tagaq atlikimo įtaigumą.
Abejonių sukėlė „kančios“ išraiška, kuri veikiau priminė aistros aktą. Iškilo klausimas, ar buvo pasirinkta netinkama emocijos išraiška ar visgi mano, europietės ausims sutrukdė kultūriniai skirtumai. Galbūt atlikėjos aplinkoje kančia suvokiama ir išreiškiama kiek švelnesne forma? Taip pat glumino dainininkės ekscentriška apranga, kuri neturėjo nieko bendro su gedėjimo stadijomis.
Nepaneigsime, jog dainininkės balso sugebėjimai išties stulbinantys – jie palieka neišdildomų įspūdžių klausytojams, kurie palydėjo atlikėją gausiomis ovacijomis. Tačiau vertėtų nepamiršti, jog gerklinio dainavimo technika nėra naujiena, juolab, Lietuvoje pristatoma ne pirmą kartą. Nors, egzaltuota publikos reakcija parodo, kad tokio tipo kūrinių, matyt, Lietuvoje trūksta.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra