Beata Juchnevič. Tristan Perich: „Estetinis pojūtis kyla iš idėjos suvokimo“

11 Spa Beata Juchnevič. Tristan Perich: „Estetinis pojūtis kyla iš idėjos suvokimo“

Spalio 4 d. į melomanų akiratį įsiveržęs šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“ stebina žymiais, įdomių idėjų sklidinais kviestiniais svečiais – tiek kompozitoriais, tiek atlikėjais. Džiugu, kad šiemet Lietuvą aplankė tiek daug pasaulinio garso muzikantų, bet, visgi, šiais metais šiek tiek pasigendama daugiau lietuvių autorių; šį trūkumą galbūt užpildys lapkričio viduryje įvyksiantis festivalis „Muzikos ruduo“.

Spalio 9-osios vakarą eksperimentinės elektroninės muzikos gerbėjai turėjo galimybę apsilankyti įdomaus turinio koncerte – buvo pristatyti du amerikiečių kompozitoriaus ir garso menininko Tristano Pericho kūriniai.

Prieš koncertą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Sferoje vyko susitikimas su pačiu Tristanu Perichu, kur lankytojai turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su jo asmenybe bei meninėmis idėjomis. Nustebau išgirdusi, kad anksčiau, ankstyvoje jaunystėje, kompozitorius iš tikrųjų nemėgo elektroninės muzikos, o savo, kaip muzikanto, kelią pradėjo nuo grojimo fortepijonu. Meilės fizikos, matematikos mokslams inspiruotas jis gilinosi į garsą, kaip į fizikinę kokybę – šis bruožas yra jo išlaikomas iki šiol. Tuometinę nemeilę elektronikai kompozitorius argumentavo: „Kai groja fortepijonas, tu paspaudi klavišą, plaktukas atsitrenkia į stygą ir mes turime garsą, fiziškai mes matome iš kur jis kyla, bet elektroninėje muzikoje garsas yra atsietas nuo fizinio veiksmo.“ Kaip susitikimo metu pats menininkas teigė, būtent tokia garso kilmės nežinomybė iš pradžių atbaidė, o po to, atvirkščiai, pradėjo vis labiau dominti. Galima numanyti, jog šį fizinės įtakos ir garso atsiradimo klausimą kompozitorius išsprendė savo projektuose, kuriuose, kaip jis pats aiškino, elektros srovė transformuojama į garsą.

Pirmas šį vakarą koncerte nuskambėjęs kūrinys – „Parallels“ („Paralelės“) dviem perkusininkams (toniniams trikampiams ir lėkštėms) ir 4 kanalų 1 bito elektronikai. Jį atliko svečiai iš JAV – „Meehan / Perkins Duo“. Pirma kilusi mintis, svarstant apie atlikimą – pagirtina muzikantų ištvermė ir susikaupimas. Valandą trukusį kūrinį atlikėjai grojo iki paskutinės sekundės išlaikydami sukauptą dėmesį, nepaleisdami meninės minties ir atlikimo tikslumo. Minimalizmo įtakos paveiktas kompozitorius sukūrė trapių tembrų debesį, besisklaidžiusį po Nacionalinės dailės galerijos didžiosios salės patalpą, lėtai augantį, besitransformuojantį laike per tembrinius pakitimus ir besiveržiančius ritminius darinius. Nors daugumai galėjo pasirodyti, jog kūrinio dramaturgija yra vangoka, vis dėlto galima būtų išskirti tris pagrindines kūrinio padalas: pirmoji – trikampio tembro eksponavimas, antroji – lėkščių ir trečioji – abiejų tembrų sintezė. Šie dramaturginiai centrai buvo vystomi viso kūrinio metu ir aiškiai transformuojami tembro ir sąskambių augimo principu. Pats kompozitorius susitikime pasakė: „Tai kūrinys, kuris prasideda nuo mažo ir tada auga, ir auga.“ Vis dėlto, nepaisant meistriško idėjos išpildymo, vystymo šiame kūrinyje pritrūko. Išgirdusi kompozitoriaus pristatymą susitikimo metu tikėjausi daugiau augimo nei buvo iš tikrųjų, bet, greičiausiai, kompozitorius ir nemanė labai drastiškai auginti medžiagą iki tam tikro kulminacinio taško; galbūt tada būtų pažeista minimalizmo idėja, kurią jis siekia išpildyti. Taip pat, turiu pripažinti, pritrūko tembrinės ir registrinės kaitos. Elektronikos tembras buvo suderintas su pasirinktais akustiniais instrumentais – čia suprantamas kompozitoriaus sumanymas – bet, vis dėlto, bent menka registrinė persvara būtų geriau paveikusi klausą, nes pasirinkti perkusiniai instrumentai (trikampiai ir lėkštės) savaime turi šaižų, greitai nusibostantį tembrą ir jau po kelių pirmų minučių norėjosi išgirsti žemesnių dažnių, švelnesnio, galbūt netgi bukesnio tembro garsą. Įdomesnis pasirodė kompozicijos vidurys, kuriame perkusininkai įvairaus derinimo trikampius iškeitė į lėkštes. Ši padala nustebino kur kas įdomesniais ritminiais posūkiais, kai pasirodydavo, jog lėkštės pradeda kovoti su elektronika ir bando persukti ją į kitą pusę. Būtent tokios vietos suteikė kūriniui jam trūkstamo gyvumo ir pažadindavo iš nugrimzdimo į minčių miegą, į kurį vis nepastebimai norėjosi sugrįžti. Kūrinys „Parallels“, nors vietomis privertė suabejoti sumanymu ir netgi sukėlė menkus galvos skausmus, sugebėjo įtraukti į tam tikrą psichologinę būseną, valandai prarasti įprastą laiko suvokimą ir pabaigoje pakilti iš vietos lyg apsvaigus.

Po neilgos pertraukos klausytojai sugrįžo į tamsoje skendinčią salę ir šį kartą blankaus, violetinio atspalvio šviesos nutviekstoje scenoje išvydo Tristaną Perichą patį atliekantį savo kūrinį. Kompozicijai „Noise Patterns“ („Triukšmo modeliai“) 2 kanalų 1 bito elektronikai pagrindiniu komponentu pasirinktas baltas triukšmas ir būtent iš jo parametrų pagal tam tikrą menininko sukurtą algoritmą konstruojama valandos trukmės kūrinio medžiaga. Susitikime LMTA Sferoje kompozitorius trumpai pristatė ir šį kūrinį. Jis teigė, jog savo muziką labai glaudžiai sieja su aiškių dažnių tonais: „Galvoju apie tonus ir harmonijas, kaip apie figūras. Tai, greičiausiai, man ateina iš fortepijono. Todėl mano elektronika turi grynus tonus.“ Menininkas pripažįsta, kad, vis dėlto, nenori apsiriboti aiškiai suvokiamais sąskambiais, todėl būtent kompozicija „Noise Patterns“ jam tapo tam tikru būdu pabėgti iš toninių garsų. Kaip galima suprasti, baltas triukšmas savo skambesiu menininkui nėra svetimas – 2010 metais organizacijos „Rhimzone“ užsakymu jis sukūrė garso instaliaciją „Microtonal Wall“, kuriame ant sienos išdėstyti 1500 garsiakalbių, kiekvienas jų turėjęs tam tikrą garsą, bet visi kartu sukūrę baltąjį triukšmą. Koncerte nuskambėjęs kūrinys turėjo kitokį principą ir išsiskyrė įdomiu idėjos išpildymu. Pradžioje klausytojai girdėjo tik balto triukšmo eksponavimą. Klausai pripratus prie viską užpildančio klasterio, triukšmas laipsniškai pradėjo transformuotis, po truputį ryškėjo spektro pakitimai ir kažkur triukšmo viduje pradėję vykti ritminiai procesai. Taip valandos bėgyje baltas triukšmas įgavo pačias įvairiausias formas – nuo registrinio kaitaliojimo, sferinio supimosi ir G. Ligeti „Atmospheres“ primenančių tembrinių debesų iki lyg per overdrive efektą paleistus, kažkur kaip iš tolo įrašytus naktinio klubo garsus. Nors, vis dėlto, kūrinio eigoje, man asmeniškai, pritrūko daugiau būtent spektrinio kaitaliojimo, nei vien žaismo su ritmu, šis kūrinys, iš dviejų tą vakarą nuskambėjusių, pasirodė labiau įtraukiantis į kompozicinės medžiagos vystymo veiksmą bei tembriškai priimtinesnis klausai (nors galbūt čia kalba mano, kaip sonorinės muzikos gerbėjos, pusė).

Publikos ypatingai šiltai sutiktas amerikiečių kompozitorius Tristanas Perichas Nacionalinės dailės galerijos didžiąją salę užpildė minimalistinio komponavimo būdu išdėstytais elektroninės muzikos garsais. Paklaustas apie akustinę kūrybą menininkas prisipažino, kad šiuo metu jo tikslas yra sukurti valandos trukmės kūrinį fortepijonui visiškai be elektronikos. Iš tikrųjų įdomu būtų išgirsti pasaulyje su 1 bito muzikos koncepcija pagarsėjusio menininko instrumentinę, ne elektroninę kūrybą. O Lietuvos publika festivalyje „Gaida“ turės galimybę išgirsti dar vieną Tristano Pericho kūrinį – koncerte „Jonas Mekas. In memoriam“ skambės „Interface“ styginių kvartetui ir 4 kanalų 1 bito elektronikai. Tikėkimės, kad ir būsimo koncerto kontekste, kai tą patį vakarą bus atlikti dviejų lietuvių autorių – Juliaus Juzeliūno ir Broniaus Kutavičiaus – bei amerikiečių kompozitoriaus Philipo Glasso kūriniai, konceptuali Tristano Pericho kūryba nuskambės taip pat gerai bei nepaliks abejingų.

Lietuvos muzikos antena