Muzikoje mėgstu tvarką. Interviu su kompozitoriumi Albertu Navicku

10 Spa Muzikoje mėgstu tvarką. Interviu su kompozitoriumi Albertu Navicku

Kompozitorius ir biologas Albertas Navickas – savo įvairiapusiškumu unikali asmenybė Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje. Po kompozicijos ir biochemijos studijų Lietuvoje jis išvyko mokytis į Paryžių, kur tęsė stiliaus ir skambesio ieškojimus. Pasak kompozitoriaus, būtent subtili idėjinė struktūra lemia kūrybinį jo muzikos pagrindą. Niuansuota, melancholijos persmelkta, Alberto Navicko kūryba pasižymi perregimomis struktūromis ir subtiliais dinaminiais niuansais. Kalbėdamas apie kūrybos procesą, kompozitorius pasakoja apie tvarkos pojūtį, laiko planavimo subtilybes ir socialinę meno reikšmę.

Kaip gimsta idėjos Jūsų kūriniams?

Dažniausiai prisirenku idėjų vizualiojo meno parodose. Kartais tai būna trimačio meno kompozicijos, turinčios aiškiai išreikštą struktūrinį elementą, kuris gali būti paslankiai transformuojamas į muzikinę struktūrą. Stengiuosi jas užfiksuoti. Kai ateina kūrinio užsakymas, tokių idėjų jau būnu prikaupęs. Pirmiausiai tos idėjos būna labai abstrakčios, sunkiai nusakomos. Pavyzdžiui, kartą mane įkvėpė žvakės liepsna, deganti erdvėje be gravitacijos – čia ji yra visiškai kitokios spalvos ir formos. Taigi, pirminė idėja buvo gana sunkiai apčiuopiama, tačiau žingsnis po žingsnio ji pavirto struktūruota muzika chorui.

Dažnai užsakant muziką būna nurodoma instrumentų sudėtis, o tai daug ką lemia kalbant apie naują kompoziciją. Vienas pastarųjų darbų buvo kūrinys pučiamųjų oktetui, pagal Igorio Stravinskio kompoziciją tokiai pat instrumentų sudėčiai. Procesas buvo labai sudėtingas, pasiūlyti instrumentai, mano nuomone, nesiderino tembriškai. Mėginau daug idėjų, tačiau visos jos nepasiteisino. Po to prisiminiau perskaitytą knygą, pagal kurią jau seniai norėjau kurti muziką. Viskas surezonavo ir galiausiai atradau kūrinio raktą. Tuomet muzika išsivyniojo greitai ir sklandžiai, it koks pergamento ritinėlis. Atėjo tvarkos pojūtis, tarsi visa situacija pagaliau susidėliojo į savo vietas.

Kokiais principais idėjas plėtojate ir transformuojate į muzikinius parametrus?

Turiu savo nusistovėjusį dažnai naudojamą muzikinės kalbos arsenalą. Kartais noriu nuo jo atsitraukti ir ieškoti naujų išraiškos priemonių, kartais man šis arsenalas tinka ir aš jį toliau naudoju. Dažniausiai pradedu nuo formos, ieškau, kaip būtų galima idėją išdėstyti laike, jog kūrinio klausymosi procesas būtų efektyvus, įtaigus. Manau, jog tam didžiausią įtaką darė mano profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Osvaldas Balakauskas, kuris nuolat akcentavo kūrinio dramaturgiją. Deja, kaip tik studijų metais mane domino statiškos būsenos kompozicijos. Dabar, kuo toliau tuo labiau, galvoju apie tai, kokia turėtų būti draminė kūrinio eiga, trajektorija, kaip turėtų būti dėliojama dinamika ir faktūra laiko atžvilgiu. Tuomet apsvarstau, kokios bus naudojamo garsyno ribos: kokie garsai, kiek jų, kokio tirštumo skambesys. Vėliau pradeda dėliotis motyvai, melodijos, kaip turėtų skambėti kiekvienas instrumentas.

Dažnai būna, jog pasidainuoju visą kūrinio struktūrą, siekdamas geriau pajausti dramaturgiją – ar šis momentas yra per ilgas, ar per greitai yra judama prie kulminacijos, galbūt pokytis turėtų būti truputėlį laipsniškesnis. Kiek įtampos atžvilgiu aukštas ar žemas taškas turi tęstis šiame muzikos kūrinyje? Aš anksčiau mėgau rašyti tylią muziką, kuri vos girdisi, tačiau sukomponuoti tokio pobūdžio kompoziciją buvo didelis iššūkis, kadangi atlikimo metu aplinkos garsai išblaško skambesį. Aišku, dabar mokausi iš savo klaidų ir stengiuosi tokius dalykus iš anksto apskaičiuoti bei numatyti.

Kaip materializuojate idėjas, esančias galvoje?

Jei atrodo, jog idėjas pamiršiu, tai pirmiausia užsirašau jas, tarsi kokį rašinėlį. Vėliau perskaitau ir dažnai suprantu, jog tie žodžiai visiškai nebeatspindi to, kaip norėjau idėją perteikti muzikoje. Tada braižau schemas, paprastai dvimates, kuriose viena ašis nurodo laiką, o kita faktūrą, garso intensyvumą. Kartais pasibraižau, kaip skirtingi garsiniai sluoksniai išsidėlioja partitūroje. Tai padeda man tvirčiau jaustis bekuriant.

Kaip struktūruojate savo kūrybinį procesą?

Savo kūrybinį procesą dalinu į dvi dalis. Skundžiuosi, jog pirma būna malonus trumpas procesas, o po to seka ilgas ir nemalonus. Pirmą procesą sudaro pačių idėjų formavimas, kuomet gali visas gyvenimiškas patirtis – matytus paveikslus, skaitytas knygas, susapnuotą sapną, sutiktus žmones – sumaišyti ir apjungti muzikoje taip, kad pats jaustum prasmę. Niekam neturi dėl to teisintis, niekam nieko nereikia pasakoti. Dažnai pirminės idėjos kūrinio skambesyje net neišryškėja. Tačiau, vėlgi, tai yra kosminis mano gyvenimo patirčių chaosas, kurį aš tvarkau remdamasis kūryba, muzikinėmis struktūromis. Man tai yra pati patraukliausia kūrybinio proceso dalis. Toks jau tas mano charakteris – padaryti tvarką man yra didžiausias malonumas. Mėgaujuosi, kai savo gyvenimiškoms patirtims suteikiu bendrą tvarkos įspūdį.

Antroji kūrybinio proceso dalis prasideda tuomet, kai idėja būna jau suformuota ir reikia ją techniškai įgyvendinti. Techninis natų užrašymo procesas yra kruopštus, imlus laikui. Vyksta darbas prie kompiuterio, su natų užrašymo programa, kuomet turi sėdėti ir užrašinėti, išpildyti visas muzikines idėjas partitūroje. Dažniausiai dirbu tokiu linijiniu būdu – užsirašau viską pagal planą nuo pirmo takto iki paskutinio. Šis procesas dažnai ilgai užtrunka, ypač kai yra tekstas arba didelė instrumentų sudėtis. Mano patirtis, o gal muzikos komponavimo įprotis byloja, jog kūrybos procesas susideda iš būtent tokių dviejų stadijų.

Pats darbo proceso struktūravimas man taip pat yra nepaprastai svarbus aspektas. Stengiuosi viskam suteikti struktūrą, iš anksto kuo kruopščiau viską susiplanuoti. Žinau, jog be plano nepadaryčiau nieko. Anksčiau būdavo, jog trukdavo laiko kūriniams pabaigti, kas man keldavo stresą ir kainuodavo sveikatą. Dabar, kad taip nebūtų, išsidalinu komponavimui skirtą laiką, susidarau lentelę ir žinau, kiek esu padaręs ir kiek dar liko. Paprastai iš anksto susirašau, kiek procentų turiu būti sukomponavęs kūrinio tą ar kitą dieną, o po to stengiuosi to plano laikytis, kiek man tai pavyksta.

Kokiais principais remdamasis vertinate ir koreguojate muziką kūrybinio proceso metu?

Būtent natų užrašinėjimo fazėje notacijos programos pagalba nuolat, kas kelis taktus, klausau koks apytikriai gaunasi skambesys. Paklausius vertinu, ar judu tinkama kryptimi, ar ne. Tai yra pažeidžiamas momentas, kurio metu nesijaučiu patogiai. Koreguodamas nesu tikras, ar tai, ką darau, yra gerai. Dažnai būnu labai prastos nuomonės apie tai, ką man pavyksta sukurti. Formuojant idėjas man nuolat kyla entuziazmas ir kūrybinis polėkis, o pradėjus viską užrašinėti natomis seka savikritiškumas, griūna iliuzijos ir atrodo, jog idėja yra pernelyg techniškai sudėtinga, kad būtų įgyvendinta. Rodos, neturiu tam pakankamų įgūdžių ar galimybių. Dėl to turiu keisti ir derinti pirminę viziją. Pabaiga ateina labai aiškiai, kuomet išpildau visą nustatytą kūrinio struktūrą ir išrašau visus niuansus. Jausmas būna nelyg išganymo – nepaprastai džiaugiuosi, jog visa tai baigėsi. Pasibaigus natų išrašymo procesui mano požiūris vėl keičiasi, dvejonės baigiasi ir aš nusprendžiu, jog padariau tai, ką tuo metu galėjau geriausiai. Dažniausiai nebegrįžtu prie senų kūrinių jų taisyti, nors, be abejo, taisyti reikėtų juos visus. Tačiau labai nemėgstu grįžti prie to, kas jau yra užbaigta – atrodo, išimsi vieną gabaliuką iš struktūros ir sugrius viskas, ties kuo taip ilgai dirbai. Tada nusprendžiu, jog viską apgalvojau, kiek tik buvo įmanoma, gerai. Kai rašai, turi galios pojūtį, jog dar gali keisti ir daryti įtaką šiam kūriniui. Pasibaigus procesui, apninka jausmas, jog nebetenki tų galių. Tuomet kūrinys tampa nepaklusnus tau.

Kaip kūrybinis procesas formavosi ir keitėsi Jums bręstant kaip asmenybei?

Manau, jog jis tampa struktūruotesnis ir jog aš labiau valdau skiriamą laiką ir patį procesą. Anksčiau dažnai užstrigdavau, nebūdavau pabaigęs kompozicijos net atėjus deadline‘ui, o tai man keldavo didelį stresą. Daugiau atsitikdavo panašių laiko planavimo ir proceso struktūravimo katastrofų. Tai man kainuodavo daug jėgų. Dabar iš anksto kuriu struktūrą, geriau ruošiuosi, o ir procesas vyksta ramiau, sklandžiau, aš dirbu nuosekliau. Ateityje norėčiau gebėti labiau mėgautis ypač natų užrašymo procesu, kad tai nebūtų vien tik techninis darbas. Viliuosi, jog su patirtimi gerės ir mano muzikos komponavimo įgūdžiai. Tuomet mano kūriniai, galutinis jų rezultatas bus vis artimesnis pirmajai vizijai, kuri kyla mano galvoje.

Kas Jums yra muzikos kūrinys?

Manau, jog gyvenimiškas patyrimas yra muzikos kūrinio tiek įkvėpimo šaltinis ir išeities taškas. Patirtį pavertus į muziką, ši tampa antriniu patirties objektu. Manau, jog klausant muzikos galima išgyventi antrinę patirtį, justi jos nuorodas į pirminę patirtį. Pavyzdys galėtų būti socialinės problemos ir jų perkėlimas į meno kūrinį. Suvoki meno kūrinį kaip tokį, suvoki jo pridėtinę vertę, reaguojant į pirminę patirtį, kuri yra bendra socialinė problema, pristatoma žiūrovo apmąstymams.

Manau, panaši yra ir mano kūrybos kultūrinė idėja. Kuo ilgiau užsiiminėju kūrybine veikla, tuo dažniau keliu sau klausimus apie tai, kokia yra mano veiklos prasmė, tikslas, kokią vertę ji turi kitų žmonių gyvenimams. Anksčiau mane traukė estetiniai meno potyriai ir jų poveikis, tačiau dabar daug labiau domina socialinį aspektą turintys kūriniai, kurie meninio patyrimo metu verčia užduoti klausimus apie tai, apie ką paprastai nesinori kalbėti. Siekiu rasti kitokį kampą, kuriuo būtų galima pažvelgti į sudėtingas socialines problemas. Klausytojas ateina užsiimti menine patirtimi, o išeina su pilna galva minčių, neatsakytų klausimų. Tuomet menas šalia estetinio patyrimo turi ir papildomą krūvį, kuris suteikia jam gilesnę prasmę.

Kaip biochemikas vystote mokslininko karjerą. Ar siejate savo muzikinę kūrybą su mokslinėmis temomis?

Iki šiol šių dviejų takų neapjungiau, man tai neatrodė įdomu. Greičiausiai taip nutinka dėl to, jog sritis, kurioje dirbu, man neturi jokių egzotikos elementų, o procesai, kurie galėtų kelti įkvėpimą, yra nepaprastai abstraktūs. Kartais būna sunku rasti ryšį tarp mokslo ir meno. Dažnai skaitau teorijas, kaip žmonės naudojasi gyvybės mokslų koncepcijomis savo kūryboje ir labai visu tuo džiaugiuosi. Galbūt aš tuo užsiimsiu ateityje, tačiau kol kas mane labiau domina socialiniai meno aspektai.

Ačiū už pokalbį!

Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena