07 Spa Paulina Nalivaikaitė. „Gaidos“ pradžia: ambicijos vs. realybė
Spalio 4 d. startavusi „Gaida“ šiemet kviečia patirti „aero-kosmo-foniją ir kitas garsines istorijas“ – palyginus su ankstesnėmis festivalio temomis, ši skamba gana abstrakčiai ir atrodo suformuota tarsi iš reikalo, aktyviai nekomunikuojama. Tačiau pats turinys atrodo išties solidžiai: sukviestos tarptautinės šių dienų muzikos pasaulio asmenybės – fortepijono ir elektroninės muzikos garsenybė Francesco Tristano, elektroninės muzikos įžymybės Andy Stottas ir Maxas Cooperis, bene garsiausias šiandienos britų kompozitorius ir dirigentas Thomas Adès ir eilė kitų ryškių atlikėjų. Ko šiemet mažiau – „Gaidos“ užsakymu sukurtų naujų lietuvių kompozitorių kūrinių, tačiau pirmasis šių metų festivalyje nuskambėjęs kūrinys buvo būtent viena iš šių trijų premjerų.
„Gaidą“ lietuviška gaida atidarė Dominyko Digimo „I Daydreamed the Dripping Sand“ kameriniam orkestrui. D. Digimo kompozicijos niekada pernelyg smarkiai nestebindavo – kūrėjas dar bakalauro studijų metu „atrado“ ir laikėsi pasirinktos konsonansinės, lėtos muzikos estetikos ir minimalistinės stilistikos, kuri nuglostydavo ausis ir hipnotizuodavo savo lėta tėkme, gerai valdoma dramaturgiškai, todėl kūriniai netapdavo savitikslės kontempliacijos seansu. Šį kartą pasirodė, kad didesnė nei įprasta apimtis kompozitoriui pakišo koją – klausantis kūrinio neapleido pojūtis, kad visuma suvaldyta ne visai tvirtai. Galbūt kūrėjas šiek tiek užstrigo viename stiliuje – nors ankstesni jo kūriniai tikrai verti ir publikos komplimentų, ir gautų apdovanojimų, visgi ilgesnėje laiko perspektyvoje norisi pastebėti progresyvią kūrėjo dinamiką. „I Daydreamed the Dripping Sand“ savo trukme gerokai lenkia įprastą D. Digimo muzikos formatą ir anksčiau žavėjęs lėtumas, neskubrūs melodiniai ar ritminiai gestai šį kartą tiesiog kėlė įspūdį, kad muzika kartais stovi vietoje arba atlieka foninę, ambientinę funkciją. Kūrinį girdėti estetiškai malonu – skambesys švelnus, retkarčiais svajingas (pavadinimas ir byloja apie svajas), savo nuotaika atliepiantis vaizdingą anotaciją, kalbančią apie „per laiką pribyrėjusį smėlį“ ir galimybę „lėtai stebėti kiekvieną smiltį“. Anot autoriaus, šis kūrinys – lyg „lėtai besiformuojančios kopos, kuriose prabundi smėlio pilnomis akimis“. Ir tikrai labai lėtai tiek smėlis byrėjo, tiek kopos formavosi, todėl garsu intensyvi, tanki kulminacija, regis, užgriuvo pernelyg netikėtai, skambėjo pernelyg skubotai ir sutrikdė visą kompozicijos eigą. Galima būtų D. Digimą lyginti su Juste Janulyte, kurios kūriniai taip pat lėtos tėkmės, minimalistiniai, atmosferiški – tačiau talpinantys savyje racionalią struktūrinę ir idėjinę koncepciją, kuri besiklausant virsta kone jutiminiu, juslišku potyriu. D. Digimui, tuo metu, nepavyko pasiekti šios visuminės pilnatvės, formos ir emocinio išpildymo darnos, kuri lydi J. Janulytės kūrinius. Norėtųsi palinkėti jaunam kūrėjui pasižvalgyti naujomis kryptimis, nes muzika kartais skambėjo „tuštokai“ ir labai tikiuosi, kad – turint omenyje kompozitoriaus talentą, estetikos pojūtį ir jauną amžių (26 m.) – D. Digimas mus ateityje dar ne kartą maloniai nustebins.
Po D. Digimo premjeros skambėjo publikos pamėgto estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Adam’s Lament“ (2009), kurį su Lietuvos kameriniu orkestru drauge atliko valstybinis choras „Vilnius“. Nepaisant to, kad pats kūrinys puikus (jo vertę liudija ir gautas „Grammy“ apdovanojimas), apmaudu, jog nei orkestrui, nei ypač chorui nepavyko atskleisti jame slypinčio skausmo. Choras nepasiekė A. Pärto muzikoje taip laukiamo tyro skambesio, garsas buvo nepakankamai subtilus; be to, kartais ypač stigdavo choro intonacinio grynumo, kuris tokiuose lėtuose ir subtiliuose kūriniuose kaip šis tikrai rėžia ausį. Apskritai iš abiejų kolektyvų trūko kūrinio visumos pajautimo – frazavimas kartais buvo pernelyg vangus, muziką vietomis pavertęs statiška ir niekur nevedančia. Kadangi kūrinys pakankamai ilgas ir lėtas, savotišku iššūkiu tampa pasiekti, jog muzika skambėtų sakraliai (kūrinio tema – Adomo istorija pagal bažnytine slavų kalba parašytą Šv. Siluano Atoniečio tekstą) ir sukauptai, bet klausant būtų jaučiama jos tėkmė, o šiuo atveju kartais neapleisdavo jausmas, jog muzika stovi vietoje arba turėtų tuoj tuoj baigtis, nors tęsiasi gerokai ilgiau.
Antroje koncerto dalyje dėmesio centre atsidūrė svečias iš Liuksemburgo Francesco Tristano – tiek kaip atlikėjas pianistas, tiek kaip kompozitorius. Pirmiausia skambėjo „Island Nation“ (2016) – laisvos improvizacijos koncertas, pirmoji F. Tristano kompozicija fortepijonui ir orkestrui. Kiek anksčiau teko girdėti šio menininko bendrą darbą su Carlu Craigu – albumą „Versus“, kuriame F. Tristano simfoniniam orkestrui aranžavo vieno iš Detroito techno pionierių C. Craigo elektroninius kūrinius. Charizmatiškasis liuksemburgietis F. Tristano yra įvairiapusis muzikas: pianistas, kompozitorius, elektroninės muzikos kūrėjas bei didžėjus ir ši įvairiapusė patirtis, skirtingų muzikų pažinimas, buvo puikiai įkūnyta minėtame albume – tai itin ekspresyviai skambantis muzikos rūšių sintezės pavyzdys, sujungiant dvi labai skirtingos prigimties muzikos rūšis – klasikinio simfoninio orkestro skambesį su techno ir house muzikos harmonijomis bei ritmais. Turint omenyje tiek šį projektą, tiek tai, kad F. Tristano yra plataus profilio pianistas, mėgstantis atlikti baroką ir ypač Johanną Sebastianą Bachą, XX–XXI a. muziką ir džiazą, koncertas „Island Nation“ nenustebino girdimų stilistinių įtakų įvairove – buvo girdimi ir baroko, ir džiazo, taip pat techno muzikos atgarsiai. Manau, kad kūrinys galėtų būti ypač patrauklus tiems klausytojams, kurie nėra plačiai susipažinę su šiuolaikine akademine muzika – „Island Nation“, mano manymu, yra tinkamas pavyzdys užmegzti malonią pažintį su šiuolaikine akademine muzika, kuri šiaip jau, būdama tokia įvairi, „naujoką“ gali ir sudominti, ir atbaidyti, jei kūriniuose užkoduotos specifinės konceptualios idėjos ar skambesys pernelyg kompleksiškas, tembriškai įmantresnis. F. Tristano koncertas fortepijonui – patrauklios platesnei auditorijai muzikos pavyzdys, bet tai nereiškia, kad mažiau vertingas, juolab kai jau nuo postmodernizmo įsigalėjimo iki šiandien yra jungiami įvairūs stiliai, trinamos ribos tarp žanrų, tarp „aukštojo“ ir populiariojo meno“. „Island Nation“ susijungia klasikinio koncerto tradicija (trys dalys, orkestras, solistas, jo kadencija) ir ugningi, drive’o pripildyti ritmai, intensyvus skambesys, emocinė ekspresija, dinamiška muzikos tėkmė. Tad nenuostabu apie šį kūrinį skaityti tokius atsiliepimus, jog tai „nuostabus pavyzdys, kaip klasikinė muzika gali sujaudinti publiką“ (Leipziger Volkszeitung). Dar labiau prie populiaresnio skambesio priartinantis ir nuo įprastų šiuolaikinės akademinės muzikos „frontų“ nutolinantis potyris buvo F. Tristano atliekami fragmentai iš naujausio jo albumo „Tokyo Stories“ (2019) – tai 16 kompozicijų fortepijonui, sintezatoriui ir elektronikai. Čia taip pat buvo girdėti įvairių stilistinių įtakų – baroko, džiazo, minimalizmo. Vietomis šios miniatiūros skambėdavo pernelyg saldžiai, naivokai, pavojingai arti cukrinės popmuzikos ribos. Kita vertus, pačių japonų muzikoje – kiek jos teko girdėti – netrūksta saldumo, tad tokia išraiška lyg ir pateisinama. Be to, perklausius visą „Tokyo Stories“ ciklą, o ne tik jo fragmentus, galbūt susidarytų vientisesnis ir turtingesnis šios muzikos vaizdas. Bet apskritai šios pjesės buvo kryptingas lengvesnis „ėjimas“ koncerto antrosios dalies pabaigai, po kurios laukė valanda šokių muzikos.
Po ilgos pertraukos F. Tristano tęsė savo pasirodymą, tik šį kartą nebe prie fortepijono, o prie didžėjaus pulto. Neslėpsiu, kad tikėjausi kur kas rafinuotesnės elektroninės muzikos programos, prisiminusi „Gaidoje“ jau girdėtus tokius atlikėjus kaip Robertas Henke, Autechre, Squarepusher, Ryoji Ikeda, Kangding Ray ir kt., kurių pasirodymai atverdavo eksperimentinę ar tiesiog kompleksiškesnę, turtingesnę elektronikos pusę. F. Tristano pasirinko klubinės muzikos formatą, kurio nebevertinčiau kaip visavertės koncerto dalies – tai jau buvo koncerto afterparty. Į didžėjaus vaidmenį perėjęs F. Tristano leido klubuose visiškai įprastus tech-house takelius, kurie neskirti klausytis jų pačių savaime, tačiau puikiai tinka šokiams. Įsivaizdavau, kad toks setas galėtų gerai skambėti kažkur Ibizos klube, paplūdimyje ir – koks sutapimas – kitą dieną beieškant šio muzikanto gyvų DJ setų, vienas pirmųjų rastų vaizdo įrašų ir buvo užfiksuotas paplūdimio klube Ibizoje. Tad kaip muzika atsipalaiduoti ir pasilinksminti penktadienio vakarą – kodėl gi ne?
Dvejopus jausmus kėlęs pirmasis „Gaidos“ vakaras buvo ambicingas savo apimtimi, atlikėjais ir programa – kaip ir visas likęs festivalis. Tačiau koncerto metu abejonių vis sukeldavo tiek programa, tiek (pirmoje dalyje) jos atlikimas. Kita vertus, be eksperimentų ir klaidų nebūtų generuojamos naujovės, o ir mūsų kritinis mąstymas „užmigtų“. Ir vis dėlto solidžiausiame Lietuvos aktualiosios muzikos festivalyje, kurį neseniai EFFE asociacija įvertino kaip vieną iš 24 geriausių festivalių ir apibūdino kaip „tarptautiniu mastu įtvirtinusį Baltijos kraštų reputaciją šiuolaikinės muzikos srityje“, natūraliai norėtųsi kuo geresnės užtikrintos patirties – tikėkimės, tolesni festivalio renginiai būtent tai ir suteiks.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra