30 Rgs Kuo įtaigesnė muzika, tuo toliau ji nubloškia. Interviu su kompozitoriumi Mariumi Salynu
Kompiuterinės ir elektroakustinės muzikos kompozitorius Marius Salynas po komponavimo studijų pas prof. Rytį Mažulį aktyviai įsitraukė į šiuolaikinės lietuviškos muzikos sceną, o taip pat – į tarpdisciplininius, taikomojo meno projektus. Jo kūrybą iš minios išskiria jos garso dizaino estetiškumas, struktūros dinamiškumas, naratyvumas ir trumpų muzikinių struktūrų repetityvumas. Kurdamas tradiciniams muzikos instrumentams, M. Salynas ieško netradicinių raiškos galimybių, tembrinių sąskambių. Muzikologė Ona Jarmalavičiūtė teiraujasi kompozitoriaus apie jo kūrybinio proceso struktūrą, santykį su muzika, profesinę kasdienybę ir ateities planus.
Kaip galėtumėte apibrėžti, kas Jums yra muzikos kūrinys?
Tai yra amžiaus klausimas. Mūsų supratimas apie tai, kas yra muzika ir muzikos kūrinys, nuolat kinta. Šiuo metu dėstau Vilniaus dailės akademijoje ir ten taip pat dažnai kuriamas garsinis menas, muzikinės skulptūros. Arba fluxus antimeno judėjimas, Cage‘o sukomponuota tyla. Sunku brėžti ribą, kas dar yra muzika, o kas jau nėra. Mano nuomone muzika yra reiškinys, žmogaus proto kūrinys, kuomet yra išnaudojama gamtos duota klausos dovana, siekiant paįvairinti savo kasdienybę. Vis tiek, net ir socrealistinis menas yra skirtas perkelti, transformuoti mūsų realybę į šiek tiek kitokią būtį – per spalvas, per garsus. Kuo toliau mus nubloškia, tuo įtaigesnis muzikos kūrinys yra.
Kaip kito Jūsų kūrybinis procesas?
Studijų metais rašydavau tradiciniu būdu – pieštuku ant penklinės, tik vėliau įsitraukiau į elektroninę, kompiuterinę kūrybą. Kai suvokiau, jog komponavimas kompiuteriu šiek tiek įrėmina, lemia tam tikrą schematiškumą, nusprendžiau jog reikia derinti abu procesus – tuomet prekompoziciją rašau ranka, o vėliau viską dėlioju kompiuteriu. Komponuojant man svarbu girdėti tai, ką darau. Taip pat daug dėmesio skiriu detalėms, atrodo, kai kurias vietas kuriu nelyg su pincetu. Ir pradedu garsą dailinti iki galo jo dar neužrašęs, nieko nežinodamas apie kūrinio struktūrą. Nuo pat proceso pradžios man turi būti gražu. Dėl to dažnai pasitaiko, jog kūrinyje yra gražių momentų, tačiau forma netiksli – tuomet bandau prie skambesio priderinti kūrinio struktūrą.
Kaip, Jūsų atveju, skiriasi elektroninės ir akustinės muzikos kūryba?
Rašant muziką sąsiuvinyje, negali iš karto girdėti skambesio, kuris dėliojasi galvoje. Tai reikalauja kantrybės, lavinimosi. Elektroninė muzika siūlo visai kitokias galimybes, visai kitokį garsyną. Rašant simfoniniam orkestrui, turi iki šimto spalvų ir tai sukuria daug galimybių. Rašant elektroninę muziką, turi begalinį skaičių atlikėjų ir spalvinių, tembrinių niuansų. Tai yra begalinis, neišsemiamas garsynas, kurį turi įvaldyti kūrėjas. Čia taip pat nėra apribojimų, kuriuos turi gyvi instrumentai ir gyvas muzikos atlikimas. Vis dėlto, gyva muzika skamba kitaip, joje juntamos kitos vibracijos.
Ar jūsų kūrybinis procesas nusistovėjęs? Kaip galėtumėte jį apibūdinti?
Esu susikūręs kūrybinę aplinką, kuri yra patogi. Būna, kad naudoju tam tikrus pasikartojančius garsus. Taip pat yra tokios muzikos, kurios nerašiau, nerašau ir nežinau, ar rašysiu. Pavyzdžiui, chorinės muzikos. Kažkada buvau gavęs užsakymą parašyti kūrinį chorui ir nesugebėjau jo parašyti. Aišku, buvo gėda, bet taip supratau, jog vokalinė muzika – ne man. Panašiai nejaučiu potraukio folklorinei muzikai, atrodo, jog negalėčiau komponuoti tokios muzikos atlikėjui – ji būtų neorganiška.
Kaip stengiatės „įeiti“ į kūrybinę būseną?
Man geriausiai sekasi kurti, kuomet ateina liūdesys, slogios nuotaikos. Priešingu atveju vis kažkas blaško – ne tik buitiniai dalykai, tačiau ir šviečianti saulė, pakili nuotaika. Mane įkvepia lietus, vienatvė, desperacija ir kiti panašūs dalykai – tuomet juntama kitokia koncentracija į kūrybą. Nesiekiu daugiau liūdnų dienų, tačiau jų, nori nenori, pasitaiko.
Kaip formuojate idėjas savo naujoms kompozicijoms?
Idėjos dažnai ateina ne laiku ir labai netikėtai, tenka jas užsirašinėti ant to, ką turi po ranka. Po kurio laiko jas prisimeni ir gali panaudoti kūryboje. Šis variantas man daug labiau pasiteisina, nei sėdėjimas prie stalo ir meldimas, kad galiausiai ateitų ta idėja naujai kompozicijai. Jos reikia išlaukti.
Taip pat neseniai supratau, jog žmogaus idėjinis šulinys niekada tuščias nebūna. Visuomet pasikrauname jų girdėdami tai, kas skamba aplinkui. Buvo laikotarpis, kai nusprendžiau nesiklausyti muzikos, „prasivalyti“. Tačiau ta minties žemė greitai pasidarė tokia sausa. Suvokiau, jog nebūna, kad kas nors gimtų iš tokios terpės. Žmogus vis tiek yra pilnas idėjų – galbūt vaikystėje buvo kažkas išgirsta, tai nusėdo atmintyje. Tada netikėtai kažkas užkabina šitą prisiminimą ir jis atsigamina, persifiltruoja. Taip ir gimsta idėja.
Pirminė idėja man paprastai kyla ne muzikiniu, o principo, bendros idėjos pavidalu. Jei tai – muzikinis skambesys, tai būna tarytum savotiškas blyksnis, kurio metu pajuntu kūrinio visumą, tačiau ne melodijas ar detales. Sukurti muzikinį motyvą man nėra problemų – galiu atsisėsti ir sudėlioti dvidešimt skirtingų motyvų. Svarbiau man yra suvokti kokiais principais aš sieksiu plėtoti tą muzikinę medžiagą – su tuo ir susijusios kūrinio pirminės idėjos. Jas visuomet siekiu užsirašyti, kartais net braižau schemas.
Ar galima būtų skirstyti Jūsų kūrybinį procesą į pasiruošimą komponavimui, komponavimą ir redagavimą?
Manau, kad taip. Pasiruošimą komponavimui sudaro galvojimas, bandymas, garsyno sudarymas. Komponavimo procesas iš to išsirutulioja savaime, klausai kas „kuriasi“, bandai tą skambesį struktūruoti. Kompozicinis procesas baigiasi, kuomet išsakai norimą sakinį, mintį ir pagalvoji, kad užtenka, du kartus nereikia kartoti. Po to seka repeticijos su atlikėjais, įvairios kūrinio korekcijos.
Kas paprastai yra redaguojama repeticijų metu?
Dažnai atlikėjai pakoreguoja kai kurias vietas vien dėl praktinių sumetimų, kai muzika būna sunkiai sugrojama. Aš labai vertinu tokius pataisymus, kadangi pats dažnai nežinau visų instrumentinių subtilybių. Neturiu smuiko, tai pasiėmęs pagalį bandau suvokti, kaip jis galėtų sugroti mano parašytą muziką, kokias būtų galima dėti lygas. Arba galvoju, kada reikia dėlioti atsikvėpimus pučiamiesiems, kad fortepijoninė muzika būtų sugrojama. Stengiuosi nekomponuoti kūrinių, kurie būtų tikra kankynė muzikui atlikti. Kas iš to, jog parašysi sudėtingai, o sugros bet kaip. Taip pat atsižvelgiu į tai, kokio pobūdžio kolektyvas atliks kompoziciją – ar jie yra prisitaikę groti eksperimentinę muziką, ar paprastai atlieka klasikinį repertuarą. Esu bandęs derinti elektroninę fonogramą su gyvu atlikimu, tačiau man tai nepasiteisino ir fonogramą turėjau pakeisti gyvu būgnininku.
Kaip skiriasi komponavimo procesas rašant muziką taikomajam kūriniui?
Kuriant muziką filmui, spektakliui ar reklamai, reikia mokėti suderinti savo asmenines ambicijas su bendra kolektyvo vizija. Daug kas priklauso nuo bendrumo. Jei kategoriškai sieksi savo viršaus, nesusikalbėsi su kolegomis. O atsakomybė nesėkmės atveju visuomet krenta ant režisieriaus.
Taikomuosiuose kūriniuose paprastai tenka ne tik kurti muziką, bet ir rūpintis garso dizainu. Dažniausiai reikia komandai pateikti kelis skambesio variantus. O kurti tenka pagal nusistovėjusius muzikos kanonus – komiškoje scenoje nepasiūlysi groti György Ligeti muzikos. Todėl kompozitorius turi būti įvaldęs įvairius žanrus, negali apsiriboti tik vienokios ar kitokios muzikos kanonu – režisieriai dažnai reikalauja lankstumo.
Norisi paklausti apie Jūsų santykį su kūriniu. Kaip jis kinta?
Mano santykis su savo kūryba visada labai artimas – daug prisiliesta, daug kartų perklausyta. Tuomet tas skambesys tampa nepaprastai savas. Kai vėl paklausai praėjus daugeliui metų, supranti, kad laikas jau „nutekėjo“, o čia liko spaudas, inkliuzas. Kūrinys vis dar su tavimi, tarsi artimas bičiulis.
Kaip vertinate pabaigtus kūrinius jų premjerų metu?
Visuomet galvoje egzistuoja iliuzija, kuri atrodo gerokai tobulesnė negu tai, ką girdi skambant scenoje. Tačiau dažnai tam išpildyti nebūna ir tinkamų sąlygų. Dažnai repeticijoms nėra laiko, žmonės yra beprotiškai užsiėmę. Kitą vertus, gal taip tiems kūriniams ir reikia. Tokiais atvejais stengiuosi rašyti kitus kūrinius, eiti toliau ir neišgyventi dėl kiekvieno nusivylimo.
Kokie Jūsų ateities planai?
Turiu daug kūrybinių troškimų. Siekiu švaros pojūčio, meditatyvumo. Mane domina ambientinė minimalistinio pobūdžio muzika, paremta gamtos garsais. Daug klausausi dronų ar padų. Ateityje norisi paeksperimentuoti su šiais garsais, kurti panašaus pobūdžio muziką.
Ačiū už pokalbį!
Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra