23 Rgs Muzikologo scena. Noras įminti muzikos paslaptį: muzikologas Linas Paulauskis
Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ pristato pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame supažindina su ryškiausiais šios muzikų bendruomenės nariais. Atskleidžiant asmenybių ir jų veiklos įvairovę, atsiveria skirtingi šios profesijos aspektai bei žavesys.
Muzikologė Lukrecija Stonkutė svečiavosi Kompozitorių namuose, į kuriuos pokalbiui pakvietė muzikologas, kompozitorius, šiuolaikinės lietuvių muzikos asas Linas Paulauskis. Pokalbio herojus pasakoja apie viltį įminti muzikos paslaptį, meilę šiuolaikinei lietuvių muzikai, autorinį CD, poeziją bei sapnus.
Internetiniame paieškos lauke įvedus Jūsų vardą, pirmiausiai esate pristatomas kaip muzikologas. Pasidalinkite, kaip „atklydote“ į šią sritį?
Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje reikėjo pasirinkti instrumentą, kuriuo grosiu, tad kankinausi su fleita. Kankinausi ne tik aš pats, bet varginau ir savo mokytoją. Mokantis aštuntoje klasėje, mokykloje buvo įsteigtas muzikos teorijos skyrius, taigi su didžiule palaima perėjau į pastarąjį. Na, o prieš stodamas į Lietuvos muzikos į teatro akademiją, turėjau troškimą studijuoti kompoziciją, tačiau supratęs, jog šioje srityje mano „blauzdos per skystos“ – pasukau muzikos teorijos keliu. Tikėjausi, jog pasirinkęs šią specialybę sužinosiu daugybę muzikos paslapčių: kaip ir iš ko ji padaryta, kaip veikia… Tokios viltys labai greitai išsisklaidė, vos po antro kurso vidurio.
Su fleita kankinotės, nes buvo per sunku, ar tiesiog neįdomu?
Mokytis groti fleita būtų buvę tikrai įdomu, bet, deja, niekada taip ir nepavyko išgauti teisingo lūpų pastatymo.
Kas Jus labiausiai domina muzikologijoje? Pastarosios interesų laukas platus.
Pagrindinė mano veikla dabar yra Lietuvos muzikos informacijos centre. Kasdieninė rutina – duomenų bazės, fizinių ir skaitmeninių archyvų pildymas ir tvarkymas, pagalba atlikėjams ir renginių organizatoriams renkantis repertuarą – viskas reikalauja muzikologinių kompetencijų. O mano (retkarčiais) rašomų tekstų žanras turbūt yra muzikos žurnalistika. Rašydamas apie kompozitorius, atlikėjus būnu laimingas, jeigu pavyksta sukurti nedidelę legendą apie juos ir įskelti intrigą auditorijai, skaitančiai mano tekstą.
Buvote ir kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktoriumi.
Na, taip, kartais gyvenime atsitinka, jog reikia imtis tam tikro darbo, nes daugiau nėra kam… Tačiau su malonumu atsimenu tą laikmetį, kuris tikrai nebuvo lengvas, bet labai prasmingas.
Kuo prasmingas?
Jaučiau, jog dirbdamas „Šiaurės Atėnų“ redaktoriumi tą darau ne veltui. Su puikių kolegų pagalba pažindinome skaitytojus su įvairiais kultūros ir jos istorijos reiškiniais, netikėtais ir dar nepažintais jų rakursais. Tiesa, artėjant tūkstantmečio ribai ėmiau nesutarti su kai kuriais kolektyvo nariais, nesuprasdamas, kas iš tikrųjų čia „gaujos vadas“. Smarkiausiai susipykau su Sigitu Geda, kurį, nepaisant nieko, iki šiol laikau didžiausiu visų laikų Lietuvos poetu. Ir nutiko taip, kad anuometinė Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Daiva Parulskienė nežinia iš kur suuodė, jog ketinu trauktis iš „Šiaurės Atėnų“, tad pasikvietė darbuotis į Lietuvos muzikos informacijos centrą. Taigi apsukus ratą – atgal prie muzikos.
Minėjote, jog prasmė slypi žinojime, jog veikiate ne veltui. Kur ta prasmė?
Labai myliu lietuvių muziką. Taigi čia ir yra prasmė: saugoti, kataloguoti, tvarkyti Lietuvos klasikinės ir šiuolaikinės muzikos palikimą, jo daiktines formas. Taip pat skatinti žmonių susidomėjimą ja bei padėti atrasti tai, ko jiems reikia iš lietuvių kompozitorių kūrybos.
Kaip gimė žurnalo „Lietuvos muzikos link“ – „Lithuanian Music Link“ projektas?
Tai gimė pačioje XXI a. pradžioje. Pradėjome kas pusę metų leisti kuklios apimties – keturių puslapių leidinį anglų kalba, šiek tiek nusižiūrėtą nuo kitų šalių muzikos informacijos centrų. Tačiau prieš keletą metų, po trumpos pertraukos, smarkiai pasikeitė jo formatas. Dabar tai solidus, maždaug šešiasdešimties puslapių leidinys (spausdinamas anglų kalba, internete skelbiamas abiem kalbomis). Įdomu, kad dauguma mūsų kolegų, muzikos informacijos centrų nebeužsiima žurnalo leidyba. Vieninteliai, tebeplėtojantys šią veiklą, yra čekai ir suomiai. Likome kone vieni Europoje, užsiimantys tokio tipo leidinio publikavimu, tad ir pavydo gestų sulaukiame gan dažnai.
Muzikologija – tai specialybė ar gyvenimo būdas?
Jūs padėkite man atsakyti… kas yra jų sritys dailėtyrininkams, literatūrologams, teatrologams?
Man asmeniškai muzikologija – tai gyvenimo būdas.
Turbūt ir man. Manyčiau, jog nesąmoningai akis ir ausis yra pasiruošusios pamatyti bei išgirsti naujus savosios srities dalykus. Žmogus visada esi suderintas muzikos banga.
Lietuvos kompozitorių sąjunga – kompozitorius ir muzikologus vienijanti erdvė. Būtent ją pasirinkote pokalbiui, tad kas sieja Jus su šia vieta?
Vienas dalykas – pasirinkau susieti savo gyvenimą su lietuvių muzikos autorių kūryba. Kitas momentas – Lietuvos muzikos informacijos centras, kuriame dirbu, yra dukterinė Lietuvos kompozitorių sąjungos įstaiga.
Galima sakyti, jog Lietuvos kompozitorių sąjunga Jūsų antrieji namai?
Kodėl gi ne. Ši erdvė – tai puikus, unikalus architekto Vytauto Čekanausko projektuotas pastatas, gražiame Vilniaus kampelyje, o ir kolektyvas puikus.
Teko girdėti, jog esate vadinamas žmogumi-enciklopedija, ypač kai kalbame apie šiuolaikinę lietuvių muziką. Kuo pastaroji patraukė Jūsų susidomėjimą?
Girdėjau kažkokį panašų pasakymą apie mane, bet neimu to į galvą. Kalbant apie susidomėjimą lietuvių muzika, norėčiau grįžti į mokyklos baigimo laiką. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi nuo antros klasės. Tačiau mano galva buvo apkrauta „kažkuo ne tuo“. Klausiausi progresyvaus roko bei fusion džiazo. Tad šiuolaikinė lietuvių muzika buvo kažkur toli nuo manęs, o klasikine muzika aš jaučiausi permaitintas. Mokydamasis paskutinėje, dvyliktoje klasėje, netyčiomis, per Lietuvos radiją, tris vakarus kone iš eilės išgirdau tris lietuvių autorių kūrinius. Tai buvo kompozitorių Osvaldo Balakausko Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams, Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyras“ bei Nomedos Valančiūtės „Narcizas“. Pastarieji kūriniai kažką padarė mano smegenims, tiesiog jas apvertė. Atvėrė akis/ausis, kokia visgi muzika gali būti netikėtai įdomi, galinti duoti viską, ko ieškojau klausydamasis to, ko tuomet klausiausi.
Taigi išgirdote tris lietuvių autorių kūrinius. Kuo jie suintrigavo Jus?
Nežinau… Norėčiau pats sau atsakyti į šį klausimą. Manyčiau, įvyko praregėjimas, jog muzika štai gali būti gaivi, nenuobodi.
Tuo tarpu klasika rodėsi nuobodi?
Tik po kurio laiko žmogus subręsti, pradedi atsirinkti iš visko, ką tave mokė. Kaip jau minėjau, mokykloje buvome permaitinti klasicizmo, romantizmo epochų (ir rusų bei „broliškų tarybinių tautų“) muzika. Tačiau aplink buvo tokių žmonių kaip muzikologė Ona Narbutienė, kuri, pagal visus oficialius sovietinių laikų reikalavimus sudėliojusi muzikinio mokymo programą ir kompozitorius, kurie turi būti į ją įtraukti, staiga, savo iniciatyva, sugalvojo, jog mums, vaikams, reikia paklausyti, pavyzdžiui prancūzų kompozitoriaus Eriko Satie baleto „Paradas“ muzikos. Įsivaizduojate – su visais šautuvais ir spausdinimo mašinėlėmis? Štai kas buvo tikra pedagogė, gebėjusi vaikams vis iš naujo įskelti susidomėjimo muzika kibirkštį.
Ne paslaptis, jog ir pats kuriate muziką. Muzikos komponavimo kelio pradžia buvo inspiruota tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ ar bendradarbystės su kompozitoriumi Linu Rimša?
Linas Rimša man davė labai daug, jis iš manęs „darė žmogų“. Pamenu, kai mokėmės pirmame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Linas man sako: „Einam, padėsi man pravesti diskoteką.“ Pastarojoje didžėjavome su juostiniais magnetofonais. Vėliau pradėjo gyvuoti mūsų kūrybinis duetas, patyrėme daug smagių akimirkų.
Kaip manote, kodėl Linas Rimša pasirinko būtent Jus?
Galbūt todėl, jog esame draugai didesniąją gyvenimo pusę. Linas tikrai būtų puikiai susitvarkęs ir vienas kūrybiniame procese, bet manė, jog su mano pagalba galima pasiekti kažką daugiau. Tiesa, mūsų bendradarbiavimas baigėsi 2009-aisiais, kartu su „Sutartinės Party“ muzikos albumo išleidimu. Taigi etapas baigtas, nors buvo smagus.
Kokie kūriniai tapo atspirties taškais Jūsų kūrybiniame procese?
2001 m. metais festivaliui „Gaida“ kompozitorius Remigijus Merkelys užsakė Linui Rimšai padaryti šiuolaikinių kompozitorių kūrinių aranžuotes arba remiksus acid jazz ir world music stiliais. Reiktų nepamiršti, jog Linas yra acid jazz krypties pradininkas Lietuvoje. Taigi tada jis dirbo su kompozitorių Osvaldo Balakausko, Ryčio Mažulio, Gintaro Sodeikos, Nomedos Valančiūtės, Algirdo Martinaičio, Broniaus Kutavičiaus kūriniais. Mano užduotis buvo scenoje leisti fonogramas, groti gyvai semplerių ir sekvencerių aparatais, o svarbiausia – diriguoti, rodyti, kas ir kada turi įstoti bei išstoti muzikos vyksme. Kitais, 2002 m., rengėme ant kičo ribos balansuojantį projektą „Opera in da House“, kuriame „ištaškėme“ klasikinio repertuaro arijas. Dar po metų, 2003-aisiais, dienos šviesą išvydo mūsų pats sėkmingiausias ir daugiausiai kartų skambėjęs projektas, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – „Sutartinės Party“ su sutartinių giedotojomis. Prisimenu įdomų epizodą, susijusį su šia programa. Išsinuomoję autobusiuką, važiavome į Lietuvos kultūros dienų atidarymą Varšuvoje. Grįžtant atgal mus prikalbino užsukti pagroti į lietuviškąjį Punsko miestelį Lenkijoje. Įdomu tai, jog ten sutikome du savamokslius vaikinukus, atsakingus už įgarsinimą. Ir ką jūs manot? Jų įgarsinimas buvo pats geriausias per visą mano sceninių pasirodymų istoriją! Na ir dar vienas, 2004-aisiais, su olandų trimitininke Saskia Laroo, mūsų džiazo ir klasikinės muzikos atlikėjais parengta keista siuita „Die Welt ist Traum(a)“. Tą kartą „preparavome“ XIX–XX a. pradžios kompozitorių kūrinius, tuos saldžius „ant prarūgimo ribos“ romantizmo vaisius… (juokiasi).
Kaip apibūdintumėte savo kuriamą muziką? Apie ką ji kalba, pasakoja?
Jeigu pasiseks, šiemet, jeigu ne – kitąmet išleisiu autorinį muzikos CD albumą. Tai bus dainos (arba vokaliniai kūriniai) su poeto Sigito Gedos tekstais, su visiems žinomomis solistėmis, ir iš klasikinės/akademinės, ir iš pop muzikos scenų. Turiu padėkoti Lietuvos kultūros tarybai ir Asociacijai LATGA, be kurių paramos šis sumanymas būtų likęs tik gražus (?) sapnas. Kas yra mano muzika? Tai eklektika iki kaulų smegenų. Nuolatinis buvimas tarp kažko ir kažko kito bei viltis, jog skirtingų dalykų kombinacija sukurs didesnę prasmę nei paprasta aritmetinė jų suma.
Ką reiškia būti „tarp kažko“?
Šiuo atveju, tarp akademinės tradicijos ir visokių populiaresnių krypčių.
Kaip gimė idėja išleisti autorinį albumą?
Turbūt artėja tokia asmeninių metų riba, kai reikia kažką palikti po savęs. Ko gero, pasenau, kad jau pradedu taip mąstyti.
Koks gi yra Linas Paulauskis ne muzikos pasaulyje? Kuo jis domisi, kaip leidžia laisvalaikį?
Domiuosi įvairiomis, skirtingomis žmogaus savimonės ir pasaulio supratimo sistemomis: filosofinėmis, religinėmis, mokslinėmis ar netgi paramokslinėmis. Dar labai mėgstu lietuvių poeziją, bet būtent tą, kuri yra keista, kampuota, eksperimentuojanti su kalbos galimybėmis ir lendanti į žmogaus sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Pradedant nuo prano morkūno (tai pirmasis pasaulyje autorius, ėmęs savo vardą ir pavardę rašyti iš mažųjų raidžių, dar prieš amerikiečių poetą e. e. cummingsą), per Sigitą Gedą iki, tarkim, Žygimanto Kudirkos. Ir ne tik lietuvių. Pavyzdžiui, „broliukas“ latvis Uldis Berziņš man yra vienas visų laikų viso pasaulio poezijos gigantų. Mėnesių mėnesiais galiu nešiotis kokią nors vieną poezijos eilutę su savimi. Galiausiai nutinka taip, jog tą eilutę kurs nors panaudoju, pavyzdžiui įterpiu į savo muzikologinius tekstus ar muzikos kūrybą.
Kaip atrodo Jūsų diena? Galbūt kiekvieną jų lydi koks nors ypatingas ritualas?
Mano dienos tokios kaip iš amerikiečių komedijos „Švilpiko diena“ – ir vėl tokia pati, ir vėl tokia pati… Vis dėlto jos nėra identiškos. Čia vėl atsigręžčiau į savo darbą – žmogus, regis, jau viską žinai apie mūsų muziką, bet vis įvyksta kokių atradimų. Po 2016 m. metais kilusio gaisro Lietuvos kompozitorių namuose atkūrinėjome dalį garso įrašų archyvų, kuri sudegė. Perrašinėdamas muziką iš senų juostų, randu štai kompozitoriaus Vytauto Montvilos elektroninį kūrinį iš 8-ojo dešimtmečio pradžios, apie kurį niekas nežinojo, pavadintą „Juodoji pantomima“. Ilgus metus dirbęs Lietuvos kompozitorių sąjungos įrašų studijoje, jis buvo per kuklus žmogus, kad reklamuotųsi su tokiais savo eksperimentais. Bet įrašas tarp juostų rietuvių išliko. Taigi atradimas – ir diena ne veltui!
Jūsų nuomone, kuo muzikos menas svarbus plačiajai visuomenei?
Atsakysiu klausimu: kuo apskritai menas svarbus visai visuomenei? Ir kitas klausimas: kas atsitiktų, jeigu žmogui neleistume sapnuoti? Jeigu kaskart jį pažadintumėme iš greitosios miego fazės? Jis išeitų iš proto. Muzikoje mes sapnuojame garsais. Taigi yra teorija, jog menas, menininkų kūryba – tai sapnas, per kurį žmonija sutvarko savo sveikatą. O sapnai juk būna ir gražūs, ir keisti, ir baisūs… Taigi menas šitaip tikriausiai yra būtina ir neatsiejama žmonijos būvio dalis.
Dėkoju už pokalbį!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra