Beata Juchnevič. Kol muzika skambės, tamsumos šešėliai nyks!

23 Rgs Beata Juchnevič. Kol muzika skambės, tamsumos šešėliai nyks!

Lietingą rugsėjo 19-osios vakarą į Šv. Kotrynos bažnyčią suspitusi minia turėjo galimybę išgirsti nepaprastos kultūrinės reikšmės ir grožio koncertą „Atsigręžk, kai tamsumos šešėliai kris“, praskaidrinusį niūrius rudens debesis kerinčių sąskambių šviesos spinduliais. Dešimtmetį gyvuojančio projekto „Muzika ir politika“ inicijuotas koncertas kvietė prisiminti ir pagerbti Holokausto aukas bei prikelti nukentėjusių nuo totalitarinių režimų kompozitorių kūrybą. Susirinkusios gausios publikos širdis to vakaro programos muzikos kūriniais nušvietė vienoje scenoje kartu su kviestiniais svečiais pasirodę vieni geriausių Lietuvos atlikėjų – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas) ir choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas).

Vakarą pradėjo koncerto dirigento maestro Amaury du Closel padėkos žodžiai. Prancūzų dirigentas ir ne pelno siekiančios organizacijos „Forum Voix Etouffées-Cemut“ (Prancūzija) meno vadovas nuoširdžiai dėkojo prie šios iniciatyvos prisidedančioms ir paramą teikiančioms organizacijoms. Iš karto po trumpos maestro kalbos susirinkę klausytojai galėjo pasinerti į trapių sąskambių sūkurį.

Vakaro programą atvėrė neseniai gyvųjų pasaulį palikusio Lietuvos kompozitoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Anatolijaus Šenderovo kompozicija „Post scriptum“. Šis kūrinys viso koncerto kontekste, veikiausiai, labiausiai išsiskyrė šiuolaikine muzikos kalba. Nors pagal pavadinimą jis, atrodytų, turėtų vainikuoti koncertą, vis dėlto savo skambesiu tapo nuostabia vakaro pradžia. Iš tikrųjų, nepakartojamo grožio ir nenutrūkstamos muzikinės minties garsinė kelionė įtraukė nuo pat pirmų styginių glissando ir nepaleido dėmesio iki pat orkestro muzikantų strykų nuleidimo bei dirigento atsigręžimo pasitinkant garsias ovacijas. Šiame kūrinyje sonorinės išraiškos priemonės puikiai persipynė su garsiniam suvokimui aiškesniais sąskambiais. Savo ruožtu Šv. Kristoforo kamerinis orkestras stebino ne tik muzikinės minties interpretacijos kondensavimu, bet ir nepaprastai kruopščiai bei raiškiai atliktais moderniais garso išgavimo būdais, kurie šiame kūrinyje kompozitoriaus buvo panaudoti ypatingai taupiai. Su šiuo kūrinio atlikimu Šv. Kristoforo kamerinis orkestras jau nuo pat pirmų minučių nepaliko abejingų bei įrodė, jog šio orkestro techninės bei interpretacinės galimybės iš ties plačios.

Koncertą tęsė pirmoji vakaro premjera – žydų kilmės Austrijos kompozitoriaus Egono Wellesz‘o (1885–1974) kūrinys „Elizabeth Barret Browning sonetai“. Prieš pradedant kūrinį XIX a. garsios anglų poetės sonetus, į lietuvių kalbą išverstus poeto Kornelijaus Platelio, publikai pristatė šio koncerto vedėja aktorė Dalia Michelevičiūtė. Po nuostabaus aktorės deklamavimo Šv. Kotrynos bažnyčios sceną nušvietė tikra žvaigždė, viešnia iš Prancūzijos – sopranas Erminie Blondel – atlikusi solo partiją. Nepaprastu lengvumu ir tembro skaidrumu kerintis primadonos balsas užliejo bažnyčią ore išsisklaidžiusiais obertonais. Kažkurią akimirką iš tikrųjų pasirodė, jog solistės balsas pakibo virš mūsų ir sklandė po salės atmosferą, dovanodamas sieloms palaimą ir šviesą. Įdomiai sukomponuotas kūrinys neįtraukė tiek, kiek pro visas tamsybes besiveržiantis dainininkės balso spindulys. Prieš paskutinę kūrinio dalį netgi taip užsiklausiau, kad netyčia pasidaviau bandos jausmui bei kartu su kitais, taip pat suklydusiais, pradėjau ploti. Visgi iš tikrųjų ploti dar nebuvo ko, nes būtent paskutinė kūrinio dalis galutinai sužibėjo, o dangaus aukštumas siekiantys solistės tonai visiškai sužavėjo.

Trečioji ir paskutinė, koncertą vainikavusi kompozicija, tikriausiai, tą vakarą buvo visų laukiama labiausiai. 2010 m. pasaulį išvydęs estų kompozitoriaus Arvo Pärto (g. 1935) kūrinys „Adomo rauda“ pagaliau pirmą kartą nuskambėjo ir Lietuvoje. Šiam kūriniui atlikti prie Šv. Kristoforo kamerinio orkestro scenoje prisijungė Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“. Nuo pat pirmų sąskambių choras su orkestru suskambo vienu galingu instrumentu, priversdami suklusti, susikaupti ir giliai įsiklausyti. Nepaprastai žavėjo ne tik meistriškas atlikimas, bet ir vieningas tembras – lyg choro ir orkestro garsų spektrai būtų sulipdyti į vieną neišskiriamą visumą. Bažnytine slavų kalba parašytą Šv. Siluano Atoniečio (1866–1938) pasakojimą apie pirmojo žmogaus Adomo sielvartą choras „Jauna muzika“ išdainavo galingu ir tuo pat metu nepaprastai subtiliu, skausmo persmelktu atodūsiu, jam talkinantis Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pasakojimą iliustravo ir papildė gilesniais sąskambių apmąstymais. Kūrinys užpildė sielą palaimos ir atleidimo troškimu nuo pat pirmų akordų ir, nors viduryje, tiesą sakant, kūrinys šiek tiek prailgo, vėliau greitai viskas vėl sugrįžo į savo vėžes. Su šiuo nepakartojamos muzikinės minties, iki menkiausių tonų apgalvotu, tarp senovės ir šiuolaikiškumo polemizuojančiu, biblinę istoriją atpasakojančiu šedevru kompozitorius Arvo Pärtas eilinį kartą įrodė, jog yra vienas geriausių šių dienų kompozitorių.

„Aš irgi netekau malonės ir kartu su Adomu šaukiu: Viešpatie, būk man gailestingas! Dovanok man nuolankumo ir meilės dvasią.“ – taip užsibaigia Šv. Siluano Atoniečio tekstas „Adomo rauda“. Ir iš tikrųjų, visi mes žmogiškojo skausmo veikiami dažnai jaučiamės lyg apgaubti tamsos šešėlių, bet muzikos garsai, palaimą suteikiantis sąskambių grožis užpildo sielas viltimi. Po Šv. Kotrynos bažnyčią užliejusios rugsėjo 19-osios vakaro koncerto programos lieka tik laukti dar daugiau tokių nuostabių, tikrąsias vertybes iškeliančių renginių bei tikėti, jog su muzika bet kokie tamsumos šešėliai išnyks.

Lietuvos muzikos antena