Laimutė Ligeikaitė. Muzikiniai tėvynės pavidalai Thomo Manno festivalyje

02 Rgp Laimutė Ligeikaitė. Muzikiniai tėvynės pavidalai Thomo Manno festivalyje

Šių metų, jau 23-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis, vykęs liepos 13–20 dienomis Nidoje, pagrindine tema pasirinko įvairialypę „Tėvynių Europos“ sąvoką, kurią kvietė apmąstyti per daugybę jos aspektų, atspalvių ir pavidalų. Ši tema, kaip ir pastaruoju metu itin aktualus Europos kaip bendro likimo vienijamos bendruomenės (Th. Mannas) leitmotyvas, ryškesne ar plonesne gija siejo visus festivalio renginius: skaitymo iš Th. Manno kūrybos rytmečius, įdomius susitikimus su festivalio svečiais, koncertus, parodas, vakaro kino seansus.

Lygiavertę atsvarą turiningai žodžio programai festivalyje tradiciškai sudaro muzikinė. Jos kuratorė Vytautė Markeliūnienė į šių metų koncertus dar įpynė „dialogų“ paantraštę, gretindama po du įvairiais aspektais susijusius autorius, atlikėjus, kūrybinį braižą, o ir ryšius su pačiu Th. Mannu, germaniškąja kultūrine terpe, netgi Baltijos jūra. Šįkart nesiimdama sunkios misijos aptarti visus festivalio koncertus, ką dar žadu padaryti kituose straipsniuose, siūlau atidžiau pažvelgi į lietuviškos muzikos vakarus, juolab, kad šis segmentas festivalyje atrodė itin solidžiai.

„Jūra ir muzika visiems laikams mano širdyje sudarė idėjinę, jausminę sąjungą ir iš šios jausmų ir idėjų sąjungos kažkas išėjo – ogi pasakojimas, epinė proza. (…) Norėčiau manyti, kad jūra, jos ritmas, jos muzikinė transcendencija yra visad kažkokiu būdu juntama mano knygose“, – nors apie jūrą čia taip gražiai rašo Th. Mannas, bet, spėju, ne vienam dabar iškilo Eduardo Balsio figūra. Pagerbiant kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, liepos 15-ąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje įdomiai buvo pateikti ankstyviausiam ir vėlyviausiam periodams atstovaujantys jo kūriniai. Greta koncerte skambėjo ir Vytauto Barkausko muzika, kurios, tiesą sakant, mūsų scenose jau spėjau pasiilgti. Smuikininkė Ingrida Armonaitė, Kauno styginių kvartetas, obojininkas Ugnius Dičiūnas ir kamerinis choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis) atliko Balsio Koncertą smuikui solo, styginių kvartetą, išplėtotą lietuvių liaudies dainą chorui „Lek gervė“ bei tris patriotines dainas „Ženkime į kovą“, „Pirmyn draugai!“ (Rimvydo Šilbajorio žodžiams) ir „Dunda vieškeliai“ (žodžių autorius nežinomas); Barkausko „Monologą“ obojui, op. 24, Partitą smuikui solo, op. 12, „Septynias miniatiūras“ kameriniam chorui (Omaro Chajamo ž.) ir dainą „Lietuva“ (Janinos Degutytės ž.). Net ir akylesniam lietuviškos muzikos žinovui ne visi kūriniai gali būti žinomi arba girdėti.

Ko gero, pirmą kartą koncerte abu autorius išgirdus kartu, atsiskleidė nemažai jų panašumų. Kaip sakė V. Markeliūnienė, „nors abu kompozitoriai teigia emocinio pradmens muzikoje būtinybę, bet ir vienas, ir kitas turi labai racionalų mąstymą. Jų kūryba parodo, kad vis dėlto matematinis protas ir logika stangrina formos ir turinio mąstymą, apie bendrumus liudija ir naudotas serializmas. Įdomu ir tai, kad jų chorinė muzika yra mažai žinoma. Kai Lietuvos muzikos informacijos centre pamačiau kiek Barkauskas yra sukūręs chorinių kūrinių – nustėrau!“.

Programoje įdomiai suderėjo Balsio pirmas ir paskutinis kūriniai, o Barkausko, sakyčiau, žinomiausias ir mažiausiai žinomas. Iš tiesų, prisipažinsiu, pirmą kartą išgirdau nepaprastai jautrias, vaizdingas, mažytes, nelyginant haiku, Barkausko „Septynias miniatiūras“ chorui a cappella su menišku Lino Brogos – talentingo literato – vertimu. Jautėsi, kad savo estetika jos artimos ir chorui „Aidija“, sugebančiam pasiekti visus raiškos ir dinamikos subtilybių obertonus. Beje, choristai tai pademonstravo ir bisui atlikdami Vaclovo Augustino „Himną Šv. Martynui“.

Tą vakarą turėjau progą atrasti ir Balsio jaunystėje kurtas lietuviškas patriotines dainas (vyrų balsams), galinčias papuošti bet kurią valstybės ar dainų šventę. Šias dainas, sakoma, Balsys sukūrė karo metais dirbdamas gimnazijos mokytoju Kretingoje (mokė chemijos, fizikos, matematikos, fizinio lavinimo ir muzikos), ten apsisprendęs tapti kompozitoriumi.

Dainos leido pažvelgti tarsi į kitą kompozitoriaus oficialaus portreto pusę, kurioje išvystame nuoširdų patriotą, jauną kariūnų mokyklos absolventą, energija trykštantį Lietuvos futbolo komandos narį, talentais apdovanotą mokytoją. Beje, su pagrindine festivalio tematika, gvildenančia prarastos ir atrastos tėvynės pavidalus, susisiejo ir šių dainų žodžių autoriaus Rimvydo Šilbajorio asmenybė – pokario karo pabėgėlio, Maince (Vokietija) studijavusio filologiją, JAV įgijusio filologijos daktaro laipsnį, dėsčiusio ne viename universitete Vidurio bei Rytų Europos šalių literatūras. R. Šilbajorio priminimas Th. Manno festivalio kontekste dar labiau sustiprino čia vykusių įdomių susitikimų su pasaulio rašytojais, kritikais, leidėjais (Jindřichu Mannu, Antanu Šileika, Uwe Neumannu, Tomaszu Różyckiu) įspūdžius, praplėtė jų tėvynės paieškų ir apmąstymų spektrą.

Instrumentinė koncerto programos dalis tapo kertine, atskleidžiančia ir Balsio, ir Barkausko braižo bei kūrybinių idėjų kaitą. Kaip sakė V. Markeliūnienė, „kas gali būti įdomiau tame pačiame koncerte pateikti pirmuosius dar neprofesionalaus kūrėjo bandymus ir jo gulbės giesmę – Trečiąjį koncertą smuikui solo?“ Tie bandymai, tai ne tik minėtos Balsio dainos, bet ir dar studijų metais pradėtas rašyti styginių kvartetas, koreguotas, taisytas ir baigtas 1953 m. Jau tuomet aiškėjo, koks puikus instrumentuotės meistras yra Balsys. Sodrią, ko ne simfonišką jo faktūrą ir romantines spalvas, liaudiškų intonacijų žaismę ir melodingumą atskleidė puikiai griežęs ištikimas ilgametis festivalio dalyvis Kauno kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė). Buvo tikrai įdomu po ilgos pertraukos gyvai išgirsti originalų Balsio opusą (pavasarį Klaipėdos kamerinis orkestras atliko versiją styginių orkestrui), kuris neabejotinai vertas gyvuoti ir Kauno kvarteto repertuare, ir ne tik Lietuvos scenose.

Suskambus Trečiajam koncertui smuikui, girdėjome visiškai kitokį Balsį. „Solo koncerte kompozitorius atsiskleidžia kaip labai gilus žmogus. Nors jo kūrybai būdingas temperamentas, energija, ji liejasi kaip fontanas, bet griežiant Trečiojo koncerto Čakoną visąlaik gniaužia gerklę… Čia užkoduoti kažkokie likimo ženklai, nuojauta. Yra ir tragiškumo, ir pašaipos, gyvenimo patirties. Pavyzdžiui, Antrajame koncerte jaučiamas lengvumas, žaismingumas, nerūpestingumas. Solo koncertas jau rašytas žmogaus, kuris pergyveno gyvenimą ir taip jį vainikavo. Vengiu to žodžio, bet tai tarsi requiem. Kūrinio forma labai įdomi, netradicinė, pasitelkiami baroko elementai – preliudas, fuga, nors su Bachu niekaip nesiejami. Gaila, kad dabar jau negaliu paklausti, kodėl tokia kūrinio forma“, – mintimis dalijosi kūrinį griežusi Ingrida Armonaitė. Atlikėja koncerte tiesiog prikaustė garso išraiška, jėga, išsisakymo dramatizmu, intuicija. Beje, reikia nuoširdžiai padėkoti tokiems atlikėjams kaip I. Armonaitė, kuri yra viena aktyviausių ir nuoširdžiausių lietuviškos muzikos skleidėjų, „išgrojusi visą Balsį“ (išskyrus Pirmąjį koncertą smuikui) ir nė nemananti eiti lengvu, plačiai vartojamo repertuaro keliu, o toliau iš esmės puoselėjanti lietuvių autorių kūrybą.

Žymioji Barkausko Partita smuikui solo (1967) – penkių dalių, lyg šokių siuita, – taip pat dvelkia baroko dvasia. „Partita akivaizdžiai rašyta smuikininkui, autorius yra bendradarbiavęs dar su Aleksandru Livontu. Tai labai ilgai gyvuojantis ir plačiai skambantis kūrinys. Ir publika jį mėgsta. Partita kontrastinga, efektinga, bet ir kupina filosofinių pamąstymų, improvizacijos. Palyginus koncentruotai čia sugebėta apimti labai platų spektrą“, – įspūdžiu pasidalijo I. Armonaitė. Beje, paskutinį kartą šią Partitą smuikininkė griežė prieš trisdešimt metų! Tad festivalyje išgirdome naują, brandų atlikėjos žvilgsnį į šį kūrinį – įtraukiantį ir nepaleidžiantį.

Koncerte turėjome progą vėl išgirsti Barkausko „Monologą“ obojui, puošiantį ne vieno mūsų atlikėjo repertuarą. Talentingas obojininkas Ugnius Dičiūnas paieškojo įvairių nuotaikų, raiškių štrichų, garso spalvų, tad šis puikus kūrinys, matosi, sėkmingai „kalbės“ ir jaunos kartos lūpomis.

Liepos 17-osios vakaras buvo ne mažiau išskirtinis. Pradėtas festivalyje debiutuojančio Kristupo pučiamųjų kvinteto – Giedrius Gelgotas (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Andrius Dirmauskas (valtornė), Andrius Puplauskis (fagotas) – labai artistiškai ir išraiškingai atliktu Luciano Berio „Opus Number Zoo“, vėliau panardino į visiškai skirtingo braižo lietuvių autorių muziką.

Po pernai lapkritį Vilniuje nuskambėjusio Onutės Narbutaitės „Labirinto“ balsui ir fleitai (pagal Ingeborg Bachman ir Jorge’s Luiso Borgeso žodžius), dar ilgai buvo dalijamasi įspūdžiais. Antroji kūrinio premjera įvyko Th. Manno festivalyje – ir vėl tapo viena ryškiausių muzikinių patirčių. Kūrinį atliko sopranas Gunta Gelgotė ir fleitininkas Giedrius Gelgotas, kuriems „Labirintas“ ir dedikuotas. Tai balso ir fleitos, lyg dviejų gyvenimų dialogas, sukrečiantis savo vidiniu užtaisu, pasisakymo – ir muzikinio, ir žodinio – kameriškumu, intymumu. Abiem atlikėjams skirti žodžiai ar muzikinės linijos subtiliai vienas kitą papildo, persipina, apsikeičia, o dainininkės G. Gelgotės veiksmai scenoje – saikingi judesiai, veido išraiška, šlamesį sukeliantis popierius glamžymas, dainavimo nukreipimas į fortepijono vidų (genialus kompozitorės sumanymas išgauti tylutėlį nenusakomą aidą) – prideda ir teatro, tarsi miniatiūrinės operos elementų.

Talentingasis duetas kūrinį išgyveno nuoširdžiai, giliai ir netausodami emocinių jėgų. Ypač visi džiaugėsi sėkmingu G. Gelgotės debiutu festivalyje ir taikliu kompozitorės įžvalgumu balso partijai pasirinkti būtent šią atlikėją.

Koncertą užbaigė pernai jubiliejinius metus atšventusiam kompozitoriui Teisučiui Makačinui festivalio užsakyta premjera. Ji iš prieš tai užvaldžiusių vaizduotės būsenų sugrąžino į realų pasaulį. Elegantiškoji Makačino akademinė kūryba dažnai siejasi su šokio žanrais, siuita. Ne išimtis ir naujausia siuita „Rudens motyvai“ pučiamųjų kvintetui, kurios dalys pavadintos šokių vardais: Valsas, Tango, Regtaimas. Kompozitorius minėjo, kad kūrinį rašė inspiruotas XX a. pradžios saloninės muzikos (bet ne džiazo), prancūzo Eriko Satie „nostalgiško lengvumo valsų“, melodingų austro Roberto Stolzo šlagerių. Čia nejučia iškyla ir Th. Manno autobiografinės eilutės, pateiktos festivalyje viešėjusio žinomo vokiečių leidėjo Uwe’s Neumanno: „Ten yra jūra, Baltijos jūra, kurią berniokas pirmą kartą išvydo Travemiundėje – kokia ji buvo prieš keturiasdešimt metų: su senuoju bydermejerišku kurhauzu, šveicariškais nameliais ir muzikos paviljonu, kuriame mažasis ilgaplaukis čigoniškos išvaizdos kapelmeisteris Heẞas koncertavo su savo trupe ir ant kurios laiptelių, supamas vasariško buksmedžio kvapo, tupėjau aš – nepasotinamai traukdamas į sielą muziką, savo pirmąją orkestro muziką… (…)“

Atrodo, T. Makačino siuita sumanyta tarsi viso to – intonacijų, įspūdžių, vaizdinių, prisiminimų – kompendiumas, savitai perfiltruotas per autoriaus muzikos kalbą. Tiesa, išgirdome ne saloninį, o sudėtingą kūrinį, prisotintą gyvybingo tempo, išradingos ritmikos, šviesių harmonijos sąskambių, melodinių motyvų žaismės, o savitų atspalvių jam dar suteikė pučiamųjų instrumentų tembrai. Išties, pirmą kartą siuitą atliekantis Kristupo kvintetas turėjo gerokai paplušėti. Tačiau, kaip tikri meistrai ir seniai „susigrojęs“ kolektyvas, sėkmingai nardė sudėtingos faktūros ir tempų tėkmėje. Publika šiltais aplodismentais sveikino ne tik atlikėjus, bet ir kompozitoriui linkėjo neblėstančių kūrybos idėjų.

Kalbant apie lietuvišką muziką festivalio programoje reikia paminėti ir efektingą Edgaro Montvido rečitalį, akompanuojant pianistui Simonui Lepperiui iš Didžiosios Britanijos. Greta kamerinio vokalinio žanro (Richardo Strausso, Reynaldo Hahno, Claude’o Debussy, Manuelio de Falla dainų) bei Piotro Čaikovskio ir Giacomo Puccini operų arijų, dainininkas atliko Kazimiero Viktoro Banaičio (vėlgi, tėvynę praradusio kūrėjo) Kastyčio ariją iš operos „Jūratė ir Kastytis“, o bisui – Benjamino Gorbulskio dainą „Sningant“ (Irenos Mikšytės ž.). Dainininkas sakė, kad ne retai su šiuo pianistu atlieka Banaičio dainas ir žada būtinai plėsti repertuarą lietuvių autorių kūriniais.

Taigi, kaip ir kasmet, kokybiškos lietuviškos muzikos Th. Manno festivalyje netrūko. Per šią prizmę pažvelgus į renginiuose gvildentą „Tėvynių Europos“ temą, pastebimos sąsajos su panašių likimų, gyvenimo kontraversijų, praradimų ir atradimų kūrėjais iš Europos ir viso pasaulio. Kita vertus, tai skatina dar kartą susimąstyti kita gana skausminga tema: o mes, lietuvių kūrėjai, tai pačiai Europai esame įdomūs? Kodėl jie mūsų beveik nepažįsta? Tiesa, nesakyčiau, jog tai lietuviškos muzikos problema. Gal veikiau istoriškai susiklosčiusios aplinkybės. Iškyla festivalio susitikime rašytojo iš Kanados Antano Šileikos perskaitytų prisiminimų fragmentas: „Tėvynės paieškos mane atvedė į universiteto biblioteką, kurioje būdamas studentu praleidau daug dienų ir naktų. Labiausiai mane dominusios lentynos buvo skirtos Europos istorijai, kur indekse ieškojau žodžio „Lietuva“. Lietuvos vardas retai kada buvo minimas, o jei ir buvo kas parašyta, tai tik labai trumpai ir paviršutiniškai (…)“ Atrodo, nors ir „nepripažinę okupacijos“ laisvojo pasaulio šalys vis vien jau buvo galutinai beištrinančios mus iš žemėlapių ir knygų… Per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų sugrąžinti Lietuvą į pasaulį bene geriausiai sekasi menininkams, muzikams, atlikėjams. Tačiau ar užtenka tam skiriamų jėgų, pagaliau, valstybės dėmesio, pasitikėjimo, paramos? Tai jau ne tik diskusijų, o ir neatidėliotinų darbų reikalaujanti tema, kurią čia galiu tik priminti.

Turime neįkainojamą lietuvių šiuolaikinės muzikos palikimą, kuris, tiesą sakant, skamba ir svarbiuose Europos festivaliuose, ir pavieniuose koncertuose, yra atliekamas iškiliausių užsienio atlikėjų. Nemažiau svarbu, kad jis gyvuotų ir Lietuvos scenose, nebūtų pamirštas mūsų pačių. Į tokį palikimą kasmet atsigręžiama Th. Manno festivalio muzikos programose, kurias dar stipriau aktualizuoja įspūdingos kūrinių premjeros. Matyti, jog per daugelį metų susiformavusiai tarptautinei festivalio publikai, vis plačiau įtraukiančiai ir Nidos bendruomenę, tai svarbu. Belieka palinkėti, kad muzikinės, kaip ir kitos prasmingos idėjos, sklindančios iš Th. Manno namų ar koncertinių Nidos erdvių, suras ir bendraminčių „tėvynes“ plačioje Europoje.

Lietuvos muzikos antena