Muzikologo scena. Austė Nakienė: etnomuzikologo darbas – tai tarsi kelionės laiku

28 Bir Muzikologo scena. Austė Nakienė: etnomuzikologo darbas – tai tarsi kelionės laiku

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ pristato pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame kalbina ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius. Atskleidžiant asmenybių ir profesinės veiklos įvairovę, atveriami skirtingi profesijos aspektai bei žavesys.

Muzikologija dažniausiai skiriama į muzikos teoriją ir muzikos istoriją. Muzikos istorikams svarbi ne tik muzikos istorija, bet ir jos istorijos. Tokių nestokoja ir muzikologės Kotrynos Lukšytės pašnekovė, etnomuzikologė Austė Nakienė. Ji pasitinka tarp pasakas primenančių Vileišių rūmų rožynų ir kviečia į čia pat įsikūrusį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Atsidūrus tarp rūmų sienų pasijunti kaip laiko mašinoje – tai, pasak A. Nakienės, yra dalis muzikologo darbo romantikos. Etnomuzikologė pasakoja apie keliones laiku, savo rajono patriotizmą ir detektyvines įrašų paieškas. Iš dar voleliuose įrašytų dainų prikelianti praeities momentus, A. Nakienė kolekcionuoja ir savo akimirkas, gyvu pasakojimu atgaivindama įvairių momentų paliktą žavesį.

Muzikologo profesija – daug kam negirdėtas dalykas. Kaip jūs atsidūrėte muzikologijoje?

Vaikystėje ir jaunystėje nenorėjau būti muzikologe. Visos mergaitės juk nori būti dainininkės, balerinos. Ir aš norėjau dainuoti. Iki šiol prisimenu tą laiką, kai dainavau M. K. Čiurlionio mokyklos chore. Vienas ryškiausių prisiminimų išliko tada, kai mums, pradinukams, vyko pirmoji pamoka su didžiuoju mokyklos choru. Man nepaprastą įspūdį padarė daugiabalsis dainavimas, harmonija. O į muzikologiją nukreipė tėvai. Abu jie mokslininkai, o jų mokslas – fizika. Jiems, galbūt, atrodė, kad dainavimas – nelabai rimta profesija. Jiems atrodė, kad jei žmogus turi visai neblogą balsą, bet kartu ir visai neblogą galvą, tai geriau dirbti galva. Tad M. K. Čiurlionio mokyklos 8 klasėje perėjau iš choro į muzikos teoriją.

O kaip atsiradote etnomuzikologijoje?

Mūsų lietuvių literatūros mokytoja labai gražiai pasakojo apie liaudies dainų grožį, tačiau tai manęs taip nepaveikė, kaip užklasinė veikla – mūsų mokyklos folkloro ansamblis. Kuomet mes dainavome dainas ir šokome ir tai buvo ne pamoka, o gyvenimas – šventė. Aš prisimenu, kaip mes ieškojome, kur švęsti Užgavėnes. Sugalvojom, kad galim švęsti Šilo gatvėje, kur stovėjo ne daugiabučiai, o mažesni nameliai. Ten gyveno ir mūsų mokyklos mokytojai. Manėme, kad mes ten galime vaikščioti su kaukėmis, dainuoti, šūkauti ir mus priims, duos blynų. Taip ir buvo! Mes, muzikantai, dainavom įvairias Užgavėnių dainas, o dailininkai buvo pridarę labai gražių kaukių. Ko gero, gražiausias buvo susimeistravęs Rimas Driežis, kuris vėliau tapo lėlių teatro režisieriumi. Mums buvo linksma. Po to pradėjome koncertuoti su mokyklos folkloro ansambliu.

Pokalbiui pasirinkote tokią gražią aplinką – Vileišių rūmuose įsikūrusį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Čia dirbate archyve ir tyrinėjate senuosius įrašus.

Dabar dirbu archyve, nors jaunystėje tikrai apie tai negalvojau. Archyvo pilnas pavadinimas – Lietuvių tautosakos rankraštynas, čia saugomi senieji rankraščiai, įrašai. Būtent tie senieji garso įrašai mane ir patraukė. Pačius seniausius į fonografo volelius 1908 m. įrašė Eduardas Volteris. Vėliau fonografu susižavėjo ir Jonas Basanavičius – jis taip pat yra įrašęs volelių. Ilgą laiką aš net nežinojau, neįsivaizdavau, kaip jie skamba. Tačiau netikėtai atsirado galimybė – mes, kartu su kolege, etnomuzikologe Rūta Žarskiene, keliavome į žymiausią Europoje Berlyno fonogramų archyvą, kuriam E. Volteris buvo atidavęs savo įrašus, o mus domino galimybė juos restauruoti ir suskaitmeninti. Po archyvą vaikštinėjome kartu su vokiečių etnomuzikologe ir archyvo vadove Susanne Ziegler, kurią praminėm „volelių karaliene“.

Mes į Berlyną vykome su panašia misija kaip ir Liudas Mažylis, kuris ieškojo Nepriklausomybės akto. Reikia pasakyti, kad mes, lietuviai, ilgą laiką nebuvome dideli archyvų specialistai ir nelabai daug ką saugojome. O vokiečiai labai stropiai saugo savo archyvus. Tad ne šiaip sau būtent ten išliko ir Nepriklausomybės aktas, ir senieji mūsų įrašai. Mes gavome leidimą pasidaryti skaitmenines jų kopijas ir tyrinėti. Taip kartu su R. Žarskiene ir S. Ziegler 2011 m. išleidome rinkinį „Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909), saugomi Berlyno fonogramų archyve“.

Taigi, mes domėjomės toliau – kur dar galėtų būti mūsų senųjų įrašų. Paaiškėjo, kad jų yra ir Helsinkyje, Suomijoje. Juos įrašė suomių folkloristas Aukusti Robert Niemi, kuris 1911–1912 m. lankėsi Lietuvoje. Jie kartu su lietuvių tautosakininku Adolfu Sabaliausku keliavo po Šiaurės Lietuvą ir užrašinėjo sutartines. Vėliau jį sudomino Dzūkija – kitas labai dainingas kraštas, kuriame taip pat pavyko įrašyti senųjų dainų. Fonogramų archyve Vienoje taip pat yra išlikusių labai keistų įrašų – buvo įrašinėjami I-ojo pasaulinio karo belaisviai. Galbūt ir nelabai sąžininga naudoti karo belaisvius moksliniams tyrimams, bet mokslininkams buvo labai gera proga juos paklausinėti ir įrašyti kalbos ir tautosakos pavyzdžių.

Na, ir galų gale, mums pavyko aptikti dar vieną kolekciją – žymaus tautosakininko Jono Balio surinktus įrašus, saugomus Kongreso bibliotekoje Vašingtone, JAV. J. Balys buvo pirmojo Lietuvių tautosakos archyvo, įkurto 1935 m. Kaune, vadovas. Jis labai sėkmingai vadovavo – tarpukariu buvo surinkta ir įamžinta visų Lietuvos etnografinių regionų tautosaka. Tad, norint susidaryti „skambančios Lietuvos“ vaizdą, reikia klausytis tarpukario kolekcijos, kadangi tuo metu regioniniai bruožai, savitumai buvo ryškiausi ir pastebimiausi. Paskui, deja, viena po kitos prasidėjo okupacijos – prieš antrąją sovietų okupaciją J. Balys su šeima pasiryžo trauktis. Jis gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, vėliau perplaukė per Atlantą ir įsikūrė JAV. Žinoma, jam labai trūko paliktų turtingų lietuviškų archyvų, be to, jis, matyt, turėjo idėjų saviems tyrimams ir norėjo surinkti tai, kas išsaugota lietuvių išeivių. Indianos universitetas jam paskolino kaspininį rekorderį (dabar jį reikėtų vadinti juostiniu magnetofonu) ir jis pradėjo važinėti po lietuvių gyvenamas kolonijas. 1949–1951 m. J. Balys surinko labai vertingą kolekciją. Jos skaitmenines kopijas mums gauti padėjo žymaus poeto žemininko Kzio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ir poeto anūkė Vaiva Aglinskaitė, kurios taip pat yra etnologės, domisi lietuvių tautosaka ir išeivijos kultūra. Ir štai – turime kopijas ir galime jas tyrinėti. Iš jų gimė naujausias mūsų leidinys „Lietuvių dainos Amerikoje, įrašytos Jono Balio 1949–1951 metais“, pasirodęs 2019 m.

Kas Jums yra liaudies daina? Kas jus, kaip etnomuzikologę, domina?

Suprasti, kas tai yra liaudies daina, reikia viso gyvenimo: pažinti tekstus, suprasti, ką jie reiškia, ištyrinėti melodijas, o dar – suprasti, kas yra senovė, kas šiandiena, kaip dera tradicija ir dabartis. Aš pradėjau nuo sutartinių, nuo senojo dainų sluoksnio, apie kurį rašiau ir disertaciją. O paskui vis artėjau prie šiandienos. Mane vis labiau domino folkloro judėjimas, miesto aplinkoje gyvuojantis folkloras.

Iš tiesų, nemažai rašėte apie folkloro urbanizaciją ir miesto folklorą. Ar pati dalyvaujate miesto folklorinėje veikloje?

Dalyvaudavau miesto folkloro gyvenime – eidavau į festivalį „Skamba skamba kankliai“. Man teko ir lyjant šokti, ir kiemeliuose dainuoti, ir iki išnaktų traukti dainas. Aišku, teko dalyvauti ir Joninėse Verkių parke – ten labai gražu, atsiveria gražūs vaizdai nuo Neries skardžio ir susirenka daug žmonių. Kartais būna, kad tuo metu pražysta liepos parke, ir tvyro nuostabus liepų kvapas. Žmonės, važiuojantys autobusais pirmyn ir atgal, būna pasidabinę vainikais, gėlėmis. Kartais Vilnius tikrai atrodo keistai. Pavyzdžiui, per Kaziuko mugę galima matyti žmones su įvairiais rakandais, dirbiniais, verbom, susigrūdusius į troleibusą ar autobusą. Ir per „Dainų šventes“ į Vilnių tarsi susirenka senovinės Lietuvos valstiečiai.

Kaip gyvuoja tas miesto folkloras? Ar jis yra kaip svetimkūnis miesto erdvėse, ar randa organišką būdą įsilieti?

Mano supratimu, tai nėra kaimiškas sluoksnis – tai yra šiuolaikinės miesto kultūros sluoksnis. Šiuolaikinė miesto kultūra nėra vien kažkokios naujos kavinės, modernūs pastatai, erdvės, kur gali skleistis šiuolaikinis menas, bet yra ir senajai kultūrai tinkamų erdvių paieška, kai ieškoma, kur tinkamiausia akustika, kur žmonės gali prisiglausti, klausytis ir gerai jaustis. Labai seniai dainuojama senamiesčio kiemeliuose, ten gražiai skamba, o pastatai tampa gražiomis koncerto dekoracijomis, natūraliai aidi ir siaurose senamiesčio gatvelėse. Gera vieta dainavimui ir supantys šlaitai – pavyzdžiui, sustojus Nacionalinio muziejaus kiemelyje, Gedimino kalno papėdėje.

Vienas iš įsimintiniausių Vilniaus akustikos potyrių, kai kartą ėjau į festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginį Sereikiškių parke. Leidžiuosi nuo Užupio kalno ir girdžiu kaip pučia ragus. Ten, matyt, repetavo kažkokios sutartinių grupės ragų pūtėjai. O aš kaip tik einu pro Užupio angelą, kuris, juk, irgi ragą pučia. Ir atrodė, kad angelas tą minutę atgijo ir pradėjo trimituoti. Liaudies muzikos garsai – jie tinka prie miesto. Kartais jie gali sukurti ypatingą įspūdį, kai eini ir kažkur skamba sutartinė. Liaudies muzika gyvena kaip gatvės muzika, tačiau ne visai – stengiamasi pasiekti aukštesnį lygį, kad ji nebūtų tokia visiškai atsitiktinė. Vis tik norisi, kad ji rastų užuovėją mieste.

Pastaruoju metu nemažai Jūsų dėmesio sulaukė partizanų dainos. Kuo jos išskirtinės?

Visą sovietmetį jos buvo neužrašinėjamos ir savo archyve labai mažai jų turėjome. Jeigu ir būdavo kas nors užrašoma, tą kūrinį ar visą rinkinį dėdavo į specialiuosius fondus, prie kurių prieiti galėjo tik labai svarbus tyrėjas. Šiais laikais viskas yra pasikeitę: jau neturime spec. fondų ir jokių uždraustų dainų, kurių lankytojams negalima skaityti.

Atkūrus Nepriklausomybę, buvo stengiamasi surinkti kuo daugiau partizanų dainų, kuo daugiau jų įrašyti. Tuo ypač rūpinosi Kostas Aleksynas. Jis yra labai daug jų surinkęs ir parengęs netgi du didelius tomus – viename jų II-ojo pasaulinio karo ir tremtinių dainos, kitame – partizanų dainos. Nevalia, kad šie rinkiniai taip gulėtų, juos reikia ir tyrinėti. Taip ir susidomėjau partizanų dainomis, jų kūrėjais.

Štai šiuo metu vis pasižiūriu į partizanų nuotraukas – tai Gražinos Pigagaitės-Vilbik nufotografuotas Adolfas Ramanauskas-Vanagas su vanagėliais (jie, matyt, dar nemokantys skraidyti, iškritę iš lizdo), o šalia jo – artimas draugas Albertas Perminas-Jūrininkas. Jis labai įdomus etnomuzikologams. Kaip A. Ramanauskas rašo savo dienoraštyje, A. Perminas turėjo labai gražų balsą ir kur jis pasirodydavo, ten partizanų daina netilo. Jis dainuodavo atokvėpio valandėlę ar tada, kai vieni partizanai susitikdavo su kitais, sėdėdavo prie laužo. Jūrininkas buvo partizanų dainų rinkėjas ir kartu su Vanagu parengė 1947 m. miške išleistą Dzūkijos partizanų dainų rinkinį. Vanagas aprašo, kaip jie džiovino ką tik atspausdintus rinkinio lapus, iškloję juos miške, ir bijojo, kad priešai jų nepastebėtų. Deja, paskutiniaisiais laisvės kovų metais partizanų dainos nutilo, nes tapo labai pavojinga garsiai dainuoti. Knygoje apie partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą radau liudijimą, kad tuomet, kai persekiojimas tapo labai smarkus, jie uždainuodavo tik tada, kai pakildavo vėjas ir medžių ūžimas užgoždavo skambančią dainą.

Galima sakyti, stebuklas, kad partizanų dainos išliko. Ilgą laiką jos nebuvo dainuojamos ir buvo saugomos pasyvioje atmintyje. Kai jas pradėjo įrašinėti, muzikologei Živilei Ramoškaitei, parengusiai karo dainų, tremtinių ir partizanų dainų tomų melodijas, kilo klausimas, ar kai po keleto dešimtmečių žmonės dainavo partizanų dainas, jų melodijos buvo tos pačios, ar tik to paties stiliaus? Jų melodijos primena tarpukario romansus. Kartais buvo pritariamos gitara. Ir partizanų, ir tremtinių dainose minimos gitaros. Taigi, ne vien roko kartos jaunimo kultūroje, bet ir ankstesnėje – laisvės kovų, partizanų kultūroje gitara yra jaunystės, laisvės ir meilės simbolis. Vienoje dainoje yra pasakyta, koks džiaugsmas bus tada, kai sugrįš laisvė, – „skambės gitaros stygos, lietuvaitės dainuos“.

Galima sakyti, kad tai išsipildė.

Taip, partizanų dainose laukiamas dvasinis pakilimas, nors gerokai vėliau, tik Sąjūdžio laikais, bet vis dėlto atėjo. Kai Katedros aikštėje suplevėsavo trispalvių miškas, kai per Lietuvą žygiavo Roko maršas – tada jų svajonė išsipildė.

Skamba labai romantiškai. O kokia jūsų, etnomuzikokologės, romantika?

Čia buvo partizanų romantika, o yra ir etnomuzikologų romantika. Tai tarsi kelionės laiku – kiekvienas tyrimas nuveda vis į kitus laikotarpius, kai tarsi gyveni tame laike, pažįsti tuo metu gyvenusius žmones. Kai tyrinėji – užsimiršti.

Liaudies muzika, tokia, kokia mus pasiekė ir liko mūsų sąmonėse, susiformavo ir subrendo kaimo aplinkoje. Ar kaime dar tebegyvuoja gyvoji tradicija?

Kiekvieno šimtmečio tautosakos rinkėjai vis „padejuoja“, kad tautosaka jau baigia išnykti, kad renkame tai, kas nyksta, ko nebebus. Šie skundai nuolat kartojasi, o gyvoji tradicija, kuri, atrodė, gali išnykti, vis neišnyksta. Neseniai teko keliauti į Veliuoną, kur minėjome didžiojo XIX a. tautosakos rinkėjo Antano Juškos 200-ąsias metines ir stebėjome senovines veliuoniečių vestuves. Veliuoniečiai surengė spektaklį pagal Juškos aprašytą „Svotbinę rėdą veliuonyčių lietuvių, 1880 m.“. Vaidino gimnazistai, jiems talkino įvairūs folkloro kolektyvai, vestuvių vyksmas buvo iliustruotas šokiais, dainomis, instrumentiniais intarpais. Negana to, į spektaklį įsijungė bendruomenės nariai, tebelaikantys žirgus, jaunieji ir jų pulkas važiavo į jungtuves vežimaičiais. Buvo tikrai įspūdingas vaizdas. Tad Veliuonoje, panašiai kaip ir Vilniuje, ieškoma, kokiomis formomis tradicija galėtų gyvuoti. Be abejo, savaime niekas nevyksta. Todėl norėtųsi padėkoti visiems, kurie deda daug pastangų, kurie rengia įvairias tradicines šventes.

Minėjote, kad darbas archyve ir etnomuzikologija yra tarsi kelione laiku. Koks jums laikmetis yra arčiausiai širdies?

Artimiausias laikas yra tas, kurį aš pati nugyvenau. Mano pareiga yra stebėti, ką aš pati matau savo akimis ir visa tai užrašyti. Nemažai mano pačios etnografinių stebėjimų yra knygoje „Nuo tradicinės polifonijos iki polifonijos tradicijos“ (2016). Jos pavadinimą aiškinčiau taip: tradicinė polifonija yra mūsų sutartinės, kurios gyvavo tiek mūsų kaimuose, tiek vėliau ir miestuose, o polifoninė tradicija – būtent ta, kuri gyvuoja dabar miestuose. Į bendrą miesto polifoniją įsilieja ir kitomis kalbomis kalbančių miestiečių tradicijos. Miestas yra daugiaplanis, daugiasluoksnis ir dėl to jame gyvuojanti tradicija taip pat yra polifoninė.

Galite save laikyti tikra vilniete, čia praleidote bene visą gyvenimą. Kuo jums yra svarbus šis miestas? Kokius pokyčius jame matote?

Miestas tikrai smarkiai pasikeitė. Kai augau Šnipiškėse, buvo mėgstama eiti į tas vietas, kur dabar stovi prekybos centrai Akropolis, Ozas ir kur išdygs nacionalinis stadionas. Anksčiau viso to nebuvo – ten buvo vilniečių mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Mes ten eidavome rinkti žibučių, vadinamųjų „kačiukų“, karklo šakelių. Dar pamenu, kad buvo mėgstama ir važinėtis rogutėmis, leistis nuo kalniuko žiemą, ir slidinėti. Šeštadieniais atsikeldavau, o koridoriuje jau laukdavo tėčio išteptos slidės ir eidavome slidinėti. Būdavo labai gražu – baltos šakos, apkibusios sniegu, ir mes pro tas baltas šakas čiuoždavom savo slidžių takais.

Šnipiškės yra labiau mano vaikystės rajonas, o dabartinio gyvenimo rajonas yra Antakalnis. Mūsų Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, įsikūręs labai gražioje aplinkoje – Vileišių rūmuose. Ši graži aplinka mane labai traukia. Galbūt tuo galima paaiškinti tokią keistenybę, kad aš kaip pradėjau, taip ir dirbu toje pačioje darbovietėje. Dažniausiai žmonės nori pakeisti savo darbo vietą. O man to nereikia – viską atstoja kelionės į skirtingus istorinius tyrimo laikotarpius ir vietas. O dabar aš ir gyvenu Antakalnyje, pačiame jo gale. Netgi turiu tokią svajonę pasidaryti marškinėlius su užrašu „Antakalnis“. Man įdomu, kodėl vilniečiai, kurie myli savo mikrorajoną, nenešioja marškinėlių su užrašais, pavyzdžiui, „Užupis“, „Markučiai“, „Pilaitė“, ir paveikslėliais, kokiais nors to mikrorajono simboliais?

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Aš esu pelėda ir rytais gana sunkiai išsiruošiu į darbą. O vakarais man ateina ir visai neblogos mintys, ir dažniausiai išeinu iš darbo paskutinė. Dažnai ilgiau užsibūnu ir todėl, kad po darbo einu į kokius nors renginius – man labai patinka koncertai, kinas. Prisipažinsiu, esu melomanė.

O kaip pailsite nuo kasdieninės veiklos? Galbūt turite ne su muzika susijusių pomėgių?

Kaip ir neturiu ypatingų nemuzikinių pomėgių. Kartais pastebiu, kad mano galva pradeda gyventi tarsi atskirą nuo manęs gyvenimą. Ji pradeda tyrinėti kažkokią temą ir visą laiką galvoja. Paskui persijungia į kažkokius kitus pomėgius, plečia domėjimosi lauką (arba siaurina). O aš nešioju savo galvą kaip kokį kiaušinį (juokiasi). Vakarais ką nors skaitinėju, ką nors vėl galvoju. Esu visai neekstremali, nelabai mėgstu greitį, bijau šalto vandens, nešoku į eketę (juokiasi). Man patinka nusiraminimas, ramus muzikos klausymasis. Kai einu į kiną, ieškau tokių filmų, kuriuos žiūrint galima nukeliauti į vietas, kur šiaip negalėčiau nuvykti. Aš visuomet svajojau nukeliauti į Afriką, tad įdomu apie ją pasižiūrėti ar paskaityti.

Keliaujate ne tik laiku, bet ir po pasaulį. Kuri vieta jums artimiausia?

Tolimiausias taškas, kur buvau nukeliavusi, buvo Niujorkas. Tačiau jame pabuvusi supratau, kad noriu grįžti. Supratau, kad man labiau patinka gyventi savo Antakalny nei Niujorke, Brukline. Nors Bruklinas taip pat yra labai gražus. Ten būnant ir sužavėjo mikrorajono patriotizmas (jo gyventojai nešioja ir kepuraites, ir marškinėlius, ir visokius kitokius aksesuarus su užrašu „Brooklyn“ ir jo architektūros paminklais). Taigi, man patiko Niujorke, bet taip pat labai aiškiai supratau, kad mano vieta yra čia; kad ir mano sąmonė yra labai lietuviška, ir gyvenimo būdas, kad esu labai stipriai prisirišusi prie Lietuvos.

Ačiū už pokalbį.