Eklektiškoji Beata Juchnevič: nuo romantinės muzikos iki metalo

Beata Juchnevič konkurse „Vox juventutis 2019“. Tomo Tereko nuotr.

Eklektiškoji Beata Juchnevič: nuo romantinės muzikos iki metalo

Sudėtinga jos nepastebėti – juodai apvestos akys, šarkos plunksnų juodumo plaukai ir gotiška apranga. Ir greta – maloni staigmena: vos pradėjus pokalbį, sklinda juokas, šiluma. 21-erių metų Beata Juchnevič – įvairių muzikinių konkursų laureatė ir prizininkė. Kompozitorė jau kurį laiką nebekuria romantiškuoju stiliumi, tad kuo Beata gyvena dabar?

Beata, apibūdink save trimis žodžiais.

Pirmas klausimas ir toks sudėtingas (juokiasi). Sunku apibūdinti save, bet galiu pabandyti. Pirmas žodis būtų – darbšti. Netikiu talento sąvoka ir žinau, kad viską, ko pasiekiau ir ko toliau siekiu, įgyvendinau vien dėl to, kad įdėjau daug darbo. Antras žodis, galbūt – geraširdė. Kartais mano geraširdiškumas man net trukdo gyventi. Norisi padėti visiems, o to padaryti, deja, negaliu ir todėl labai kankinuosi. Trečias žodis – eklektiška. Jis iš tikrųjų geriausiai nusako mano asmenybę. Pirmą kartą išgirdau tokį savęs apibūdinimą iš savo muzikos teorijos mokytojos, kai ji klasėje pavartojo tokį žodį, o mes tada nelabai supratome, ką jis reiškia. Mokytoja jį paaiškino taip: „Na, čia kaip Beata – rašo romantinę muziką, bet klauso metalo“. Ir kuo toliau gyvenu, tuo labiau suvokiu, kad mano eklektiškumas pasireiškia ne vien muzikoje, bet ir mano charakteryje.

Kaip pati apibūdintum savo kuriamą muziką?

Mano kūrybą vienija tiesiog „gotika“: tamsūs atspalviai, melancholiška atmosfera, mirties ir siaubo tematika, niūrus groteskas… Jau metus gilinuosi į sonorizmą. Šiuo metu eksperimentuoju su tembrika, ieškau naujų garso spalvų, daug dėmesio skirių kūrinių dramaturginiam išdėstymui ir visą šį sonorinį komponavimą derinu su kitais savo kūrybos šaltiniais – „mesianišku“ derminiu mąstymu, savo, kaip neoromantikės, priešistore, teksto ir muzikos sąveikos paieškomis ir, svarbiausia, savo kuriamomis dainomis. Mėgstu save vadinti postsonoriste. Manau, šis žodis ganėtinai tiksliai apibūdina mano dabartinę kūrybą ir nusistatytą kryptį.

Drįsčiau tave pavadinti perfekcioniste. Kaip tai atsiliepia kūrybos procese?

Labai daug galvoju apie kūrinius. Kartais po kelis kartus pradedu viską iš naujo, kartais vidury kūrinio norisi viską mesti ir pradėti rašyti visiškai kitą, bet tokiais atvejais mane dažniausiai sulaiko artėjantis „deadline’as“. Kruopščiai dirbu su kūrinio dramaturgija, bendra koncepcija, garsu, su tembrais, mano pasirinktoje kryptyje tai daryti sudėtinga, nes dažniausiai kūrinį išgirstu likus kelioms dienoms iki premjeros, todėl galiu pasikliauti tik savo vaizduote. Keistas dalykas – ankščiau būdavau nepatenkinta savo kūriniais, bet nuo to laiko, kai pradėjau domėtis ir kurti sonorinę muziką, iš tikrųjų pradėjau „kaifuoti“ ir nuo savo kūrinių, ir nuo kūrybos proceso. Labai daug laiko skiriu kitų kūrinių analizavimui ir įdomių garso išgavimo būdų paieškoms. Aišku, perfekcionizmas dažnai trukdo, nes verčia daug mąstyti, ilgai ieškoti tinkamo sprendimo, bet taip pat jis verčia spausti viską iš savęs, kol pasieksiu geriausią įmanomą rezultatą.

Kas tave inspiruoja? Muzika, eilės, gamta, o gal meilė?

Kalbant iš poetinės perspektyvos, mane inspiruoja muzika savaime, jos poveikis man ir, apskritai, žmonijai, jos transcendentalumas. Man muzika yra pats tikriausias stebuklas. Ji priverčia mane suvokti, jog pasaulyje nėra nieko gražiau už ją, skatina mane toliau ieškoti, toliau kurti dėl noro būti šio grožio dalimi. Man gyvenime nėra nieko gražiau ir nuostabiau už jausmą, kuris apglėbia mane, kai koncerte girdžiu savo kūrinį, arba kai kuriu suvokdama, kad kuriu kažką labai gero. Visa tai mane labai įkvepia, priverčia kiekvieną rytą keltis ir sėstis prie partitūrų.

Žvelgiant iš praktinės pusės, mane inspiruoja daugelis dalykų. Iš kitų kompozitorių mane įkvepia György Ligetis. Nuo jo pradėjau savo kaip sonoristės kelią, taip pat Krzysztofas Pendereckis, kurį taip pat labai mėgstu ir iš kurio mokausi. Mane labai įkvepia kitos mano kūrybos pusės – dainų rašymas ir literatūra. Dažniausiai mėgstu pasirinkti temą iš kažkurios savo dainų ir iš jos padaryti kūrinį, kaip, pavyzdžiui, padariau rašydama „Druskomanijoje“ skambėjusį kūrinį, kurį atliko Twenty Fingers Duo „Sleepwalker“. Viskas gimė labai paprastai: perskaičiau, kad koncerto koncepcija yra tyli muzika, koncertas vyks naktį, bažnyčioje, ir iš karto pagalvojau apie savo dainą pavadinimu „Sleepwalker“. Šis kūrinys muzikine medžiaga visiškai nesusijęs su daina, nebent tik tuo, kad kūrinio pabaigoje duetas šnabžda dainos teksto ištrauką. O štai šiais metais „Vox Juventutis’19“ konkursą laimėjusiame kūrinyje „Finding the Light“ iš tikrųjų panaudojau dainos tokiu pat pavadinimu priedainį ir vieną epizodą, o pirmąją kūrinio pusę konstravau derindama „ligetišką“ mikropolifoniją su garsiniais dainos centrais ir kai kuriais motyvais. Ne paslaptis, kad aš taip pat labai domiuosi literatūra ir rašau prozos tekstus, todėl tai taip pat integruoju ir į muzikinę kūrybą. Ryškiausiai tai pasireiškia trumpais epigrafais kūrinio pradžioje, lyg nusakančiais kūrinio nuotaiką, netgi dramaturgiją. Pavyzdžiui, praeitą pusmetį sukūriau kūrinį „Vienumos šešėlių apsupty“ Vykinto Baltako organizuojamam festivaliui „GED42“ ir jo pradžioje, po pavadinimu, užrašiau eilėraščio, kurį buvau pradėjusi kurti, ir kuris inspiravo kūrinio pavadinimą, pradžią: „Vienumos šešėliai apspito/ mane/ kaip alkanos žiurkės/ rudenį“. Tuomet pats V. Baltakas patvirtino, kad šis kūrinys yra labai literatūriškas. Iki šiol kartais pasiklausau jo įrašo ir galiu girdėti tas alkanas žiurkes (juokiasi).

Kas yra tavo klausytojas?

Sunku nusakyti, nes kuriu labai skirtingą muziką – kuriu akademinę, kuriu metalą su savo grupe, o paskutiniu metu susidomėjau elektronika, kurią pradedu integruoti ir į akademinę kūrybą. Kartais netgi juokauju, kad pradėsiu solinę karjerą kaip atlikėja ir kursiu dream pop, gothic rock stilių muziką. Mano klausytojas tikriausiai yra tiesiog klausytojas, mėgstantis muziką, o gal melomanas, ieškantis ir norintis suprasti.

Kodėl pasirinkai studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Ar buvo kitokių minčių?

Tiesą pasakius, buvo. Mokymosi konservatorijoje metais mano svajonė buvo studijuoti Lenkijoje, Varšuvos Frederico Chopino Muzikos universitete. Taip tikriausiai buvo dėl to, kad mokykloje labai vertinau savo lenkišką tautybę ir dievinau kompozitorių Fredericą Chopiną (kurį iki šiol besąlygiškai mėgstu). Visgi, jaučiausi nepasiruošusi išvažiuoti mokytis į Varšuvą – esu visiška namisėda. Į savo muziką tuomet žvelgiau skeptiškai, galvojau, kad tikrai neįstosiu, o, be to, man būtų reikėję Lenkijos ambasadoje laikyti lenkų kalbos ir istorijos egzaminus, kas taip pat šiek tiek gąsdino, nes baigdama dvyliktą klasę turėjau darbo į valias. Todėl dėl visų šių aplinkybių nusprendžiau šią svajonę atidėti ir stojau į LMTA, vildamasi, jog vėliau, kai sutvirtėsiu, perstosiu. Bet vis dėlto, viskas pasisuko taip, kad aš taip pamilau mūsų Akademiją, jos atmosferą ir žmones, kad neįsivaizduoju savęs kitur. Galbūt būtų įdomu išvažiuoti į mainų programą kokiam semestrui, bet žinau, kad būtų sudėtinga, nes labai greitai išsiilgčiau namų.

Kokioje vietoje / erdvėje svajoji išgirsti skambant savo kūrybą? Kodėl būtent ten?

Savaime erdvė man nėra svarbi, kur kas svarbiau joje esantys ir muzikos besiklausantys žmonės. Neturiu svajonių išgirsti savo kūrinį konkrečioje vietoje. Nebent kaip metalo atlikėja norėčiau su grupe patekti į didelius alternatyvios muzikos festivalius, tokius, kaip „Woodstock“ Lenkijoje, „Rock am Ring“ Vokietijoje arba „Rock in Rio“ Pietų Amerikoje, bet akademinėje muzikoje tokių užmojų neturiu. Apskritai, džiaugiuosi, kad mano muzika jau yra atliekama ir bet kokia erdvė man yra tinkama. Galbūt norėčiau daugiau atlikimų užsienyje, nes įdomu, kokia būtų kitų šalių gyventojų reakcija į mano kūrinius, todėl labai laukiu vasarą vyksiančio „Musica Sacra Nova“ festivalio ir apdovanojimų koncerto Lenkijoje – ten pirmą kartą išgirsiu savo muziką skambant už Lietuvos ribų. Man tai bus istorinis įvykis.

Ar jaunieji kompozitoriai turi visas galimybes įgyvendinti savo kūrybines idėjas?

Manau, tai priklauso tik nuo paties kūrėjo, kiek jis savęs įdeda į savo kuriamą meną, kiek stengiasi, norėdamas būti išgirstas. Aš, asmeniškai, kol kas neturiu jokių priekaištų dėl galimybių įgyvendinti savo idėjas trūkumo, bet, galbūt, kol kas neturėjau kažkokių milžiniškų užmojų. Manau, šiuo metu laikas yra labai palankus jauniems kompozitoriams, kuriantiems šiuolaikinę muziką. Vyksta daug įvairių šiuolaikinės muzikos festivalių, koncertų, konkursų, kuriasi įvairūs ansambliai, kurie orientuojasi į naują muziką.

Šie akademiniai metai tau ypač sėkmingi: turėjome galimybę ne kartą išgirsti tavo kūrybą „Druskomanijos“ festivalyje, prizinės vietos „Vox Juventutis‘19“, ,,Musica Sacra Nova“. Turbūt stengiesi ne dėl prizų. Kokios tavo, kaip kompozitorės, ambicijos?

Mano ambicijos labai paprastos – noriu būti išgirsta, o prizai – tik išorinis apvalkalas. Kai laimėjau „Musica Sacra Nova“ konkursą, pirmas dalykas apie kurį pagalvojau – mano „Lacrimosa“ skambės Lenkijoje ir Vokietijoje! Nemenka laimėjimo suma į mano sąmonę atėjo tik vėliau. Taip pat ir su kitais konkursais – galimybė dirbti su profesionaliais atlikėjais, išgirsti savo kūrinį koncerte, gauti kažkokias refleksijas ir tobulėti – tai, manau, yra svarbiausi prizai, skatinantys dirbti toliau. Nors, aišku, reikia pripažinti, prizinės vietos tikrai pakelia savivertę… Kartais suabejoju savimi ir tuo, ką darau, bet tada, kažkokiame konkurse, gaunu prizinę vietą ir vėl pradedu suvokti, kad vis dėlto likimas atvedė mane į kūrybą ne šiaip sau ir aš esu verta kurti muziką.

Kaip manai, kokie kūriniai akademinėje scenoje skambės po penkerių metų? O kokie – populiariojoje?

Labai sunku pasakyti. Pasaulis labai greitai keičiasi, tai, kas buvo hitais prieš keletą metų, dabar jau laikoma „nebemadinga“, kalbant apie populiariąją muziką. Tikiuosi, kad „į madą“ sugrįš rokas ir kad dainos su kiekvienais metais nebebanalės. Viliuosi, kad bus siekiama kažkokio estetinio pasitenkinimo ir prasmės, o ne vien sėkmingai išparduotų tiražų. O kaip ir kas keisis akademinėje scenoje – nusakyti labai sudėtinga. Dabar vyrauja įvairiausios kryptys, kiekviena jų turi tam tikrą populiarumo lygį bei puikių kūrėjų. Pastebiu kompozitorių polinkį į spektralizmą bei mano numylėtą sonorizmą, bet taip pat populiarus lieka minimalizmas, daugelis sugrįžta ir prie tradiciškesnės muzikos. O ką jau kalbėti apie įvairiausią eksperimentinę elektroniką. Aš tik tikiuosi, kad muzika nestovės vietoje ir toliau mus stebins, estetiškai tenkins.

Parengė Vida Strumilaitė
Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment