Giedrė Kaukaitė. Jūratei Katinaitei, laimėjusiai Onos Narbutienės premiją

11 Bir Giedrė Kaukaitė. Jūratei Katinaitei, laimėjusiai Onos Narbutienės premiją

Birželio 4 d. Kompozitorių namuose muzikologė Jūratė Katinaitė apdovanota Onos Narbutienės premija už paveikų asmenybės ir epochos paveikslą knygoje „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“, kurią išleido Raimondo Paknio leidykla. Laureatę sveikino dainininkė, profesorė Giedrė Kaukaitė.

Džiaugiuosi galėdama pasveikinti muzikologę Jūratę Katinaitę laimėjus Onos Narbutienės premiją už parengtą knygą apie dainininką Vaclovą Daunorą „Karalių kuria aplinka“. Nuoširdžiai sveikinu autorę ir visą muzikologų būrį, tokią autorę turint, atlikėjų, ypač – dainininkų cecho vardu.

Jūratė, rengdama šią knygą apie vieną ryškiausių visų laikų Lietuvos dainininkų, sugaišo daugiau nei penketą metų, ir, kaip pati atvirai pripažįsta, buvo net aklavietėn patekusi, kol rado ir susumavo atsakymus į daugybę klausimų. Tai nenuostabu, nes gausių ir atvirų respondentų autorė neturėjo: žinome, jog scenos žmonių – artistų, dainininkų pasaulis, išoriškai švytintis, iš tikrųjų – tiek pat uždaras ir, deja, ne toks geranoriškas kaip tikėtumeis. Tačiau ilgo triūso rezultatas visais požiūriais pavyko, nes prieštaringą Vaclovo Daunoro portretą regime ne tik ryškų, bet ir tikrą, nėmaž nepagražintą, dramatišką, ir drauge pozityvų. Skaitytojas, knygos autorės vedamas, kartu su herojumi nueina ilgą jo gyvenimo kelią nuo skurdžios vaikystės Žagarėje iki gimtinėje ir tarptautiniu lygmeniu pripažinto operos artisto aukštumų; nuo jaunystės romantiškai maištingų užmojų iki brandaus amžiaus išminties. Šis tikrumas – brangi vertybė šių dienų knygų sraute, kai knygų autorių ir rengėjų daugiau nei galimų skaitytojų, o mes patys greitėjančių tempų genami, facebookinių emocijų niveliuojami, vis labiau vieni nuo kitų tolstame.

Kita knygos vertybė – tai, kad, jei autorės asmeninė pozicija ir nujaučiama, jos ji neperša, leidžia skaitytojui spręsti pačiam ir pasiekia, kad knygą užversdamas skaitytojas pats pagarbiai herojui uždeda jo vertą karūną.

Knyga nebūtų tokia pavykusi, jei pačios Jūratės Katinaitės gyvenimas nesusiklostytų taip, kaip susiklostė. Atkeliavusi į Vilnių iš tolimo Joniškio, beje, dovanojusio Lietuvai ne vieną šviesią asmenybę, ji mokėsi Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, studijavo muzikos teoriją ir kompoziciją, taigi, gavo kūrybos pradmenų suvokimą. Ši institucija išleido ne vieną savitą, įdomų kūrėją, dirigentą, muzikologą – savitesnį nei kuris kitas, nuėjęs įprastą muziko kelią, pradėdamas mokytis nuo ankstyviausios vaikystės ir sklandžiai, be posūkių ir pauzių mokslus baigęs. Jūratė Katinaitė savo kelią bus pasirinkusi sąmoningai, galėdama rinktis ir spręsti pati.

Baigusi muzikos akademiją, ji nesėdo rašyti disertacijų, o pasuko į gyvą, įvairovių pilną, kūrybinio instinkto ir azarto reikalaujančią veiklą Lietuvos radijo muzikos redakcijoje. Per pastaruosius 25 metus daugelis mūsų nebeįsivaizduoja klasikos radijo be Jūratės jaunatviško, gražaus tembro, gyvų intonacijų balso „Muzikos muziejaus“ ciklo laidose, „Muzikos pastišo“ svetainėje, „Muzikos vidudienyje“, „Muzikos valandoje“. Jos padedami susipažinome su kalbinamais kompozitoriais, atlikėjais, meno administratoriais ir melomanais. Tai visapusiška dovana plačiajai Lietuvos klausytojų auditorijai, turint galvoje, kaip gyvenimo ir kultūros įvykių tempas nuolat spartėja. Klausomės Jūratės balso bei profesinės išmonės lydymų operų transliacijų, klausomės susidomėję ir godžiai, savąjį akiratį plėsdami, jausdami pasaulį čia ir dabar, savo namuose. Tos laidos daug kam tapo ilgalaike tęstine akademija.

Kodėl taip akcentuoju Jūratės Katinaitės veiklos pobūdį?

Ji pati, paklausta apie bendravimą su Vaclovu Daunoru rengiant knygą, sakė, jog pažino savo herojų kaip sudėtingą, turtingą asmenybę, ir kad jis buvo jai labai atviras. Tai pačios Jūratės Katinaitės nuopelnas – brangi savybė – mokėjimas žmogų atverti. Šioji savybė pastebima ir daugelio jos vedamų gyvų susitikimų metu: puikiai išmanydama profesinius dalykus, idealiai aprėpdama plataus kultūrinio lauko panoramą, ypatingai subtiliai jausdama pašnekovo charakterį, temperamentą, nuspėdama galimus pokalbio posūkius bei akcentus, Jūratė Katinaitė yra neprilygstama renginių dramaturgė ir virtuozė dirigentė: ji nepastebimai geba vairuoti pokalbį taip, kad pašnekovas atveria slapčiausias sielos kerteles.

Noriu priminti, kad kūrybiniame procese neatsiejamai dalyvauja keturi komponentai: autorius, atlikėjas, klausytojas ir kritikas. Šios sąveikos darnumas lemia proceso sėkmę. Kritikas – tas, kuris prakalbina ir klausytoją, ir atlikėją, suharmonizuodamas patirtų įspūdžių tonacijas, tuo pačiu galimai paveikdamas ir būsimų procesų tėkmę bei kryptį.

Jūratė Katinaitė dalyvauja tarptautinėse konferencijose (beje, puikiai kalba angliškai), rašo straipsnius, recenzijas operos ir šiuolaikinės muzikos temomis, kaip ji pati sako – „rašau ne aptakiai ir patogiai, kad visiems patiktų, o kaip pati esu įsitikinus“. Šioji tvirta nuostata gali atnešti gražių vaisių Lietuvos kultūriniam gyvenimui, pažindindama / vertindama / skatindama / įpareigodama ir vienydama kelių kartų kūrėjus ir atlikėjus bei klausytojus – kaip tai gali padaryti nepailstamai tiesus, profesionalus, nuoširdus ir įtaigus žmogaus žodis su meile.

Sveikinant paprastai ko nors ir palinkima. Jūratei Katinaitei, šiuo metu einančiai doktorantūros mokslus, iš širdies linkiu juos baigus neužsidaryti kabinetuose, likti su žmonėmis ir tęsti visuomenės ryšių puoselėjimą visų mūsų labui, talentinga autoriteto gyvąja veikla skatinant visuomenės šviesėjimą, kad tikėtume keliaują nors ilgą, bet prasmingą kelią nuo provincialių parametrų link karalių aplinkos.

Giedrė Kaukaitė