„Vox juventutis“. Ingrida Alonderė. Kūrybinė laisvė – supančiota ar vis dar neatrasta?

„Vox juventutis 2019“. Tomo Tereko nuotr.

„Vox juventutis“. Ingrida Alonderė. Kūrybinė laisvė – supančiota ar vis dar neatrasta?

Chorinė kultūra Lietuvoje turi ryškų kelią. Chorai buvo ir iki šiol yra svarbių įvykių, švenčių, žymių istorinių datų ir kultūrinių minėjimų dalis. Kasmet įvyksta daugybė koncertų ir renginių, kuriuose pasirodo įvairaus lygio chorai, skatindami dainuoti aplinkinius ir populiarindami lietuvišką kolektyvinio dainavimo tradiciją. Svarų indėlį į chorinį gyvenimą nuolat įneša kompozitorių dėmesys ir kūryba. Visgi, nauji kūriniai lietuviškoje chorinėje literatūroje atsiranda nedažnai. Nors kasmet tie opusai kuriami, tačiau retas kuris „nugula“ į nuolatinį kolektyvų repertuarą. Tam įtaką daro jų sudėtingumas, nepatogi tesitūra, komplikuota harmonija, neįsimenama melodika, neprofesionalios partitūros ir kt.

Naujai kūrybai gimti, praktika rodo, tradicine terpe paprastai tampa projektai ir festivaliai. Vienas senesnių, nuo 2006 m., šiemet jau XIII kartą vykęs „Vox Juventutis“. Projekto iniciatoriai – Lietuvos kompozitorių sąjunga ir choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas). Konkurse dalyvauja studentai, kuriantys profesionaliam chorui, o tokios „varžybos“ – turbūt vienas iš geriausių būdų praktikuotis, išbandyti gebėjimus ir atrasti savo komponavimo stilių. „Vox Juventutis“ savo keliu pradedančiam žengti kompozitoriui suteikia bemaž idealią progą susipažinti su chorinio dainavimo ypatumais ir specifika. O štai Lietuvos chorams tai didelė šventė – tikimybė atrasti patrauklių kūrinių repertuarui papildyti!

2019 m. „Vox Juventutis“ finaliniame koncerte skambėjo 9 kompozitorių – Adomo Gražinio Beaos Juchnevič, Jurgio Kubiliaus, Ievos Parnarauskaitės, Salomėjos Petronytės, Mantvydo Pranulio, Imanto Šimkaus, Mykolo Treščenkino ir Viltės Žakevičiūtės – kūriniai. 5 iš šių kompozitorių jau yra dalyvavę šiame konkurse anksčiau. Konkursantai savo kūrinius galėjo susieti su kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-osiomis ir kompozitoriaus, chorvedžio bei vargonininko Juozo Naujalio 150-osiomis gimimo metinėmis. Dauguma pasirinko laisvas temas, du iš jų inspiracijų ieškojo E. Balsio kūryboje, o vienas savo kūrinį skyrė J. Naujaliui atminti. Tarp skambančių naujų opusų choras „Jauna muzika“ atliko nekonkursinį lenkų kūrėjo Michało Maleco „O vos omnes“, kuris šiemet autoriui pelnė I-ąją premiją tarptautiniame kompozitorių konkurse „Musica Sacra Nova“.

Pirmasis nuskambėjo Mykolo Treščenkino „Tėve mūsų“. Jau pirmosios choro frazės nuteikė labai optimistiškai: tiek chorinio atlikimo, tiek kūrybos prasme. Konkurso kontekste „Tėve mūsų“ skambėjo kaip vienas paprasčiausių, nesudėtingos struktūros kūrinių. Lengvai, palaipsniui kylančios dinaminės bangos skambėjo, atrodo, taip paprastai, tačiau giliai įprasmindamos maldos žodžius. Kartais pasigirsdavo netikėti harmoniniai „posūkiai“, kurie priversdavo „ištempti ausis“, tačiau tai tik dar žavingiau nuspalvindavo muzikinį vyksmą. Ateityje opusą „Tėve mūsų“ neabejotinai galės dainuoti įvairaus lygio mėgėjų chorai.

Adomo Gražinio „Nelieskit mėlyno gaublio“ gvildeno amžinai aktualią Žemės saugojimo tematiką. Kūrinio tekstas sudėliotas iš retorinio šūksnio, panaudojant E. Balsio oratorijos pavadinimą. Labai įtikinamai skambėjo pirmoji dalis. Žodžiai „Nelieskit mėlyno gaublio“, vis sparčiau įsisukant vystymui, tampa kone paniški, o tame viesule galima buvo pajusti tragišką nuojautą, tarsi beviltiškai šaukiant apie opų ir gilų skausmą, aimaną ir maldavimą saugoti savo namus. Viduryje kūrinio pasigirdo liaudies dainos „Oi teka bėga vakarinė žvaigždelė“ melodija, vėl iškelianti asociacijas su E. Balsio oratorija. Tačiau, toks posūkis tarsi per anksti „išjungė“ įtikinamą kūrinio vystymą. Norėjosi būti „įtikinta“ dar labiau, būti „užmėtytai akmenimis“ ir pagaliau suprasti, kur mes gyvenam, kaip tai yra svarbu. A. Gražinio kūrinys pelnė publikos simpatijų prizą.

Pirmą kartą dalyvavusi konkurse LMTA vokalo studentė Salomėja Petronytė parašė kūrinį „What will they do“, pelniusį autorei III-iąją premiją. Kompozitorė anotacijoje, apibūdindama savo opusą, siuntė gana liūdną žinutę: apie žmogų, kuris nėra „čia ir dabar“, kuris pasimeta triukšmo ir nereikšmingų dalykų sumaištyje. Tačiau juos kiek pozityviau papildo žodžiai apie sielos amžinumą ir mūsų širdžių alsavimą gyvybe. Kūrinio ir teksto autorė labai kruopščiai suderino muzikinę pynę su choro perduodamais žodžiais. Jaunatvišku polėkiu besiskleidžiantis kūrinys tarsi žaidimo forma pasakojo dvi istorijas: ką mes matome savo akimis ir kaip yra iš tikrųjų. Augant įtampai, skleidžiantis kulminacijai, mintyse išgirstu frazę: „Argi nematai?“. Ji privertė mane susimąstyti, suklusti, ragino atpažinti ir atskirti tai, kas svarbu, ir kas nereikalinga. Gana trumpas ir malonus ausiai kūrinys, manau, nepaliko abejingų.

Viltės Žakevičiūtės „Barkarolė“ konkurso kontekste suskambo, manau, bene silpniausiai. Nesu tikra kodėl, bet nuolat skambančios tercijos, specifiniai melodijos vingriai ir harmoninės slinktys skambėjo it estradinė muzika. Kūrinio vystymas „užliūliavo“ taip, jog, deja, netgi nepamenu kelių kūrinio momentų. Skleidžiama nuotaika lydėjo iki paskutinių akordų ir priminė keistai neramią nostalgiją, prisiminimą, kurio nenorėjau atsiminti.

Choro „Jauna muzika“ narys, LMTA simfoninio orkestro dirigavimo studentas Imantas Šimkus sukūrė kompoziciją „Der Weg“. Kompozitorius panaudojo Thomo Manno tekstą, kuriuo kalbėjo apie universalias idėjas ir dievišką pažinimą, apie grožį ir jo dvasišką poveikį kiekvienam žmogui. Įdomu tai, kad ne tik vokiškas tekstas išsiskyrė konkurse, bet ir pati muzika, jos komponavimo stilius. Juo buvo sukurta itin nerimastingi, vietomis niūroki ir net tragiškai skambantys sąskambiai, primenantys karą. Kartais atrodydavo, jog muzika man deklamuoja apie nepriekaištingai išsirikiavusių vokiečių būrius, pasiruošusius kovai. Pasidarė įdomu, mat kūrinys, pasak kompozitoriaus, pasakoja apie grožį ir jo svarbą jautriam žmogui, ieškančiam kelio į dvasią.. O štai man „Der Weg“ papasakojo visai kitą istoriją…

Pavadindama Beatą Juchnevič nuolatine „Vox Juventutis“ dalyve, turbūt nesuklysiu. Iki šių metų konkurso B. Juchnevič laimėjo III ir II vietas, o „trečias kartas nemelavo“ – I-oji vieta! Kūrinys „Finding the Light“ – nepaprasto grožio ir nenutrūkstamo garso muzikinė kelionė. Vos suskambus dainininkų balsams, atsivėrė vaizdas, tarsi stovėčiau didelėje bažnyčioje, kurių monumentaliuose skliautuose kabo sietynai. Po truputį augant dinamikai, vystantis muzikinei minčiai, ant tų sietynų matau degančias lemputes, kurios kartu su muzika ima vis labiau žėrėti, o nuo karščio ryškiau raibuliuoti. Šviesa tarytum atgyja. Suskamba tiršta kulminacija, skambūs klasteriai „saugiai nuneša“ tolyn, į nežinomybę… Žinoma, didžiausios pagyros chorui – profesionalus atlikimas, skaidrus tembras ir tikslus intonavimas pakeri. Kūrinio pabaigoje šviesios tonacijos keičiasi su tamsiomis, kol muzika rimsta, nutyla ir užgęsta. Bravo kompozitorei ir „Jaunai muzikai“!

Jurgio Kubiliaus „Pavasario madrigalas“ – dar vienas puikus chorinis opusas, nuskambėjęs konkurse ir laimėjęs autoriui II-ąją vietą. Profesionaliai sukomponuotas, išskirtinai ir atidžiai pritaikyti poeto Vytauto Mačernio žodžiai bei kokybiškas dainavimas – šventė auditorijai ir chorų repertuarui. Kūrinys įdomus, išsiskiriantis savo judrumu, netikėtais harmoniniais „posūkiais“. Solistų partijos pridėjo nepakartojamą prieskonį, išlengvinantį madrigalą iki „vaikštau basomis miške ant samanų“ pojūčio, o persipinantys tarpusavyje balsai kūrė nerimastingą judėjimą, išryškinantį skirtingų ritminių figūrų artikuliaciją balsuose. Kūrinys – tikra pavasario fiesta, netikėtais sąskambiais demonstravusi subtilią ir neperkrautą faktūrą, palikusi džiugų ir malonų įspūdį.

Ievos Parnarauskaitės kūrinys „The Blue Birth“ prasidėjo gana paslaptingai, retkarčiais sušnabždant balsams. Manau, šiuo sumanymu buvo stengtasi atskleisti autorės anotacijoje nurodytus žodžius „kūrinio muzikinė medžiaga lydi nuostabius pirmosios pasaulio dienos įvykius“ ir išryškinti „mistinį“ įspūdį, perteikti gana paslaptingas emocijas. Retkarčiais muzikinis judėjimas suskambėdavo įtikinamai ir švelniai, tačiau bendrai visas kūrinys, vis dėlto, neįtikino bei „pralėkė“ taip ir nesupratus pagrindinės minties. „The Blue Birth“ nuskambėjo dvejopai: iš dalies kūrinio muzikinis audinys pasirodė apgalvotas ir profesionaliai sulipdytas, kuriame vyko tikras kūrimasis ir tirštas muzikinis gyvenimas, netgi patogus atlikti chorui. Kita vertus, kompozicija vietomis kėlė abejones, nesuskambėjo kaip visuma, o kūrinyje panaudoti choro trypčiojimai iškrito iš konteksto.

Paskutinis konkurse skambėjęs kūrinys – Mantvydo Pranulio „Paths“. Pirmasis ir vienintelis kompozitorius panaudojo instrumentus, kurių kiekvienas simbolizavo bei atstovavo skirtingas kultūrines-religines tradicijas: krikščionišką, islamišką, budistinę ir pagonišką. Nors tokiu būdų atstovaujamos kultūros iš dalies signalizavo apie paviršutiniškumą, vis tik opusas konkursą apdovanojo judesiu ir gyvastimi. Pagrindinė siekiama autoriaus ištransliuoti mintis: „Ar gali šios tradicijos derėti tarpusavyje?“. Kūrinio idėja – amžinai gvildenamas klausimas, o tekstas dėliojamas iš tradicinių keturių kultūrų žodžių, posakių, pvz.: Om, Alach Achbar. Muzikinės išraiškos priemonės demonstravo priešingybėmis grįstą audinį, o drąsios chorinės faktūros harmoninės slinktys, dinaminiai šuoliai tarsi signalizavo apie gilius skirtumus tarp kultūrų. Tačiau, kad ir kokios įdomios muzikos raiškos priemonės ar instrumentai buvo pasirinkti, tai neatsakė į klausimą.. Galbūt atsakymo net ir nėra?

Turbūt daugelis sutiktų ir paantrintų, jog chorinė kultūra Lietuvoje turi gilias tradicijas. Ir nors atlikimas, kaip sąvoka, „perlipo“ tradicinę sampratą ir iš dalies įgavo daug naujų reikšmių, chorų kultūrinė egzistencija sunkiai bando vaduotis iš įprastų, „patogių rėmų“. Jų gyvavimas menininkų, atlikėjų ir auditorijos dažnai dar asocijuojamas tiesiog su statišku vaizdu scenoje. Retas kompozitorius imasi naujovių, šiuolaikinių technologijų iššūkių, apgalvotų judesių panaudojimo, teatrališkumo ir t.t. Todėl įvairovės ir drąsių revoliucionierių choriniame gyvenime labai trūksta. KUR TA LAISVĖ? Ji tarsi ir suvaržyta, ir nesuprantamai – neapsakomai didžiulė. Užsidarėme ar nedrįstam prasilaužti?

Ir vis dėlto, matant nūdienos pasaulines chorinės kultūros tendencijas, šis koncertas buvo toks, kuriame didžiausią darbą atliko choro „Jauna muzika“ atlikėjai. Ar norėjosi įvairumo, gyvumo? Tikrai taip… Visgi, šiuo atveju, džiaugiuosi, jog išgirdau aukštos dainavimo kokybės chorą, tikras emocijas, nuoširdų choristų atsidavimą ir ryškius, gana profesionalius kompozitorių darbus. Tačiau kūrėjams palinkėčiau laužyti standartus… Ačiū chorui „Jauna muzika“, kuri taip kokybiškai atliko ir publikai muzika mėgautis padėjo visais konkursiniais kūriniais. Ačiū jauniesiems autoriams, kurie, tikiu, savo kūryba papildys Lietuvos, ir ne tik, chorų repertuarą dar ne vienu opusu.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment