Muzikologo scena. Rūta Skudienė ir visa aprėpianti šiuolaikinio muzikologo misija

03 Bir Muzikologo scena. Rūta Skudienė ir visa aprėpianti šiuolaikinio muzikologo misija

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ pristato pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame pristato ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius. Atskleidžiant asmenybių ir profesinės veiklos įvairovę, atsiveriami skirtingi šios profesijos aspektai bei žavesys.

Šio pokalbio pagrindinė herojė – muzikologė Rūta Skudienė, muzikos įrašų leidybos įmonės „Semplice“ vadovė, daug metų besisukanti tarp plokštelių ir mikrofonų. Muzikologę dominančių sričių labai daug – leidyba, lietuviškas džiazas, estrada, religinė, senoji muzika ir kt. Dar paauglystėje ji išmoko vertinti laisvę, o sveiką požiūrį ir kūrybiškumą išlaikė visais savo muzikologinio darbo metais. Tarp šviesių Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skliautų R. Skudienė noriai dalinosi įžvalgomis apie savo veiklą, o taip pat istorijomis iš gyvenimo ir nuolatinio „buvimo muzikoje“.

Esate baigusi muzikologiją, tačiau jūsų veikla daugiausia susijusi su muzikos įrašų leidyba. Kaip jūsų kelias muzikos leidyboje prasidėjo? Kaip gimė „Semplice“?

Su muzikos įrašais bei leidyba esu susijusi senokai. 1978 m. baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA). Mano diplominis darbas vadinosi „Užsienio klasika lietuviškose plokštelėse“, darbo vadovas buvo dėstytojas Adeodatas Tauragis. Analizavau pokario ir firmos „Melodija“ plokšteles maždaug iki 1974-ųjų. Darbe rašiau apie lietuvių atlikėjus bei jų interpretuojamą užsienio klasiką. Dėstytojo rekomenduota, gavau paskyrimą į Vilniaus plokštelių studiją ir dirbau ten redaktore iki 2000 m. Po 1990-ųjų., Lietuvai tapus nepriklausoma ir vėliau subyrėjus sovietinei firmai „Melodija“, Vilniaus plokštelių studija porai metų tapo akcinės bendrovės „Lituanus“ dalimi. Iš tiesų, tas laikas buvo labai sudėtingas – dirbti taip, kaip anksčiau, galimybių nebuvo, ilgainiui nutrūko ir gamybiniai ryšiai. Kas yra laisvoji rinka neturėjome žalio supratimo. Visgi, Vilniaus studija tuo metu išleido nemažai kompaktinių plokštelių, įsigijo skaitmeninę garso įrašymo įrangą, gelbėjo ir ilgametė profesinė garso režisierių, inžinierių, redaktorių patirtis. Man asmeniškai lemtingas buvo 1994–1995 m. dalyvavimas klasikinės muzikos salone „Musicora“ Paryžiuje kartu su Lietuvos radijo atstovais. Aiškiai suvokiau, kad esame labai atsilikę, neturime naujos kartos laikmenų pavyzdžių (naujas buvo CD formatas). 1996 m. įregistravau individualią įmonę „Semplice“. Pradėjau dirbti savarankiškai, bendradarbiavau ir su Vilniaus plokštelių studija.

Kokią muziką leidžia „Semplice“? Kaip atsirenkate, ką leisite?

Beveik visi leidiniai susiję su Lietuvos atlikėjais ir lietuvių autorių muzika. „Semplice“ katalogas yra labai nedidelis, tačiau kiekvienas albumas man buvo savotiška studija, procesas, uždeganti istorija, kuria tam tikrą laiką gyvenome kartu – atlikėjai, autoriai, garso režisierius, teksto autorius, dizaineris… Likimui esu dėkinga už pažintį ir darbą su puikiais lietuvių atlikėjais, tokiais kaip šviesios atminties pianiste Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa, klavesinininke Giedre Lukšaite-Mrazkova, daugeliu džiazo muzikantų ir kūrėjų, senosios muzikos žinove muzikologe Jūrate Trilupaitiene, šviesios atminties šelako plokštelių kolekcininku Algirdu Motieka ir kitais. Esu įsitikinusi, jog garso įrašas / albumas yra objektyviausias epochos atspindys. Pakanka paklausyti kad ir XX a. 6 deš. įrašytos muzikos ir viskas kaip ant delno. Ką gi liudija įrašytos kantatos sovietiniams stabams? Arba to laiko vakarietiškas rokas, sovietinė estrada, džiazas Lietuvoje? To laiko muzikines madas, skonį, šalies ekonominę, politinę situaciją. Man idėjas diktuoja aplinka, gyvenimas.

Pirmas savarankiškas „Semplice“ leidinys buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai fortepijonui, juos skambino minėta pianistė virtuozė A. Juozapėnaite-Eesmaa. Tuo laiku Čiurlionio kūrinių kompaktines plokšteles užsienio kompanijose buvo išleidusi Mūza Rubackytė ir prof. Vytautas Landsbergis, tačiau Lietuvoje jų įsigyti buvo sunku. Vėliau išleidome Vilniaus studijoje jos įrašytą Olivierio Messiano ciklą „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“.

Kaip, Jūsų manymu, pasikeitė požiūris į muzikos įrašus?

Visuomenėje pakito požiūris į daugelį esminių dalykų, skaitmeninė revoliucija „pakoregavo“ etinius kūrėjų tarpusavio bendradarbiavimo dalykus – autorių ir gretutinių teisių problemas, sklaidą, kokybės klausimus, vertinimo kriterijus. Dabar, regis, netgi pati laikmena (vinilas ar kompaktinės kasetės MC formatas) vertinama labiau nei jos turinys…

Daugelį dešimtmečių ir ypač. XX a. antrojoje pusėje muzikos įrašo / plokšlelės gimimas būdavo kone „šventas“ reikalas. Pats procesas – siekis įamžinti geriausią įrašinėjamos muzikos variantą ir, kas yra labai svarbu, lyginant su šių laikų technikos pažanga, Lietuvoje gana kukliomis techninėmis priemonėmis. Plokštelė būdavo ir paraiška tolimesnei kūrėjo / atlikėjo karjerai, ir įvertinimas, nes sovietmečiu dėl politizuotos kultūros strategijos į firmos „Melodija“ studiją patekti buvo sudėtinga. Vakaruose įrašų industrija jau nuo pat pirmųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių buvo pelningas verslas su gana griežtais kokybės reikalavimais. Dabar kiekvienas, įsigijęs garso įrašų įrangą, mano, kad jis yra garso režisierius, bet taip tikrai nėra. Išmanyti technologijas nelygu kurti. Muzikinė klausa, išsilavinimas, skonis, emocinis intelektas ir talentas yra esminiai garso režisieriaus bruožai. Tačiau, taip galvoju aš, jaunoji karta mano kitaip. Muzikos įrašus stipriai nuvertino sunkiai suvaldoma jų sklaida bei įvairūs profesionalų įrašą diskredituojantys garso formatai, kuomet iš valandų valandas kurtos skambesio kokybės neretai liekas šnipštas, kurį vertina anoniminiai like.

Kokia šio darbo specifika? Ką jūs, kaip leidyklos įkūrėja, vadovė ir prodiuserė, veikiate?

Kiekvieno leidinio istorija prasidėdavo nuo sumanymo, idėjos, bendravimo su atlikėju ar kompozitoriumi. Nuo pat pradžių dirbu kaip virtualiai egzistuojanti įmonė, kasdieninė mano darbo vieta yra tik rašomasis stalas ir kompiuteris. Rašiau projektus, ne vieną jų yra parėmęs tuometinis Lietuvos kultūros fondas. Daug būdavo ir administracinio darbo, rengiant įrašų studijos nuomos, autorines, kitas sutartis, ataskaitas. Vėliau seka pats įrašo procesas, dažnai ilgos montažo valandos, tekstų ir programų redagavimas, bendravimas su dizaineriu, distribucija ir pan. – visur aktyviai dalyvauju. Mėgstu stebėti kultūros lauką, analizuoti Lietuvos aktualijas, pastarųjų inspiruota gimė ne vieno projekto idėja. Kai kurie albumai, manyčiau, „nepaseno“ ir šiandien. Galiu paminėti M. K. Čiurlionio kūrinių įrašus, Lietuvos džiazo rinkinius, restauruotas tarpukario Lietuvos pramoginės muzikos plokšteles, XVI-XVII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės muzikos CD.

Ar per visus tuos metus pasikeitė jūsų požiūris į jūsų darbą?

Požiūris nepasikeitė, pasikeitė gyvenimas.

Vienas paskutiniųjų mano leidinių yra kompaktinė plokštelė, pavadinimu „Deus, Deus menus“, kurioje skamba XVII a. LDK muzika. Projektą inspiravo senosios muzikos pasaulyje mažai žinomo italų kompozitoriaus Giovanni Battista Cocciola natų rinkinys, kurį projektui rekomendavo senosios muzikos ekspertė J. Trilupaitienė. Cocciola beveik du dešimtmečius gyveno LDK, buvo Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos kapelmeisteris, sukūrė daug nuostabios muzikos. Daug galima kalbėti apie LDK muzikinį paveldą, mecenatystės tradicijas bei Vazų dinastijai Abiejų Tautų respublikoje dirbusius muzikus iš Vakarų Europos. Šaltiniai neišsemti.

Taigi, šiam projektui buvo pakviesti lietuvių ir užsienio muzikai. Pirmieji bandymai buvo labai nesėkmingi – visuotinai pritrūko kompetencijos, lėšų ir daugelio kitų svarbių dalykų. Kankinomės beveik dvejus metus, bandydami montuoti pirmosios įrašų sesijos variantus. Laimei, kornetininkas, fleitininkas ir muzikologas Rodrigo Calveyra, puikus senosios muzikos interpretatorius, dalyvavęs projekte nuo pat pradžių, pasiūlė viską įrašinėti iš naujo. Jis subūrė tarptautinį savo kolegų-virtuozų ansamblį, muzikai grojo autentiškų senųjų instrumentų kopijomis. Puikiai derėjo ir lietuvių vokalistai. Pakito pati interpretacijos koncepcija, dirbome labai intensyviai, įrašai Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyko iki išnaktų. Vėliau iš gausybės variantų su garso režisiere Laura Jurgelionyte turėjome atrinkti ir sumontuoti geriausius. Tarptautinė komanda specialiai susibūrė įrašui, tačiau itin džiugu, jog ansamblis, pasivadinęs „Canto Fiorito“, aktyviai koncertuoja iki šiol, rengia įsimintinas senosios muzikos programas, koncertuoja Europos senosios muzikos festivaliuose (jam vadovauja Rodrigo).

Visgi, po šių įrašų pasijutau kaip partizanė – vienui viena su didžiulėmis išlaidomis ir atsakomybe, nors projektą, be kitų , parėmė Lietuvos kultūros taryba. Žodžiu, darbas buvo sudėtingas, rezultatas mūsų sąlygomis – geras, tačiau tarptautiniu lygiu tikrai yra kur tobulėti. Kaip bebūtų, esu laiminga, kad šio projekto dėka susibūrė „Canto Fiorito“, atvertas, „įgarsintas“ dar vienas LDK muzikinio paveldo puslapis. Darbas, kurį visi atlikome tikrai buvo reikšmingas, galbūt ateityje kažką panašaus turėtų daryti jungtinės pajėgos.
Tad mano požiūris – įrašyti albumą, turintį išliekamąją vertę – išliko toks pat.

Jūsų leidyklos veikloje gana daug labai skirtingos muzikos: senoji Lietuvos muzika, džiazas, daug M. K. Čiurlionio temų. Kas nulėmė tokią įvairovę?

M. K. Čiurlionis yra vienas iš labiausiai Lietuvą pasaulyje garsinančių kūrėjų, tačiau muzikinė jo kūryba nebuvo deramai atspindėta daugelį metų, turiu galvoje ir natas, ir muzikos įrašus, jų tikrai turėtų būti daugiau. Jono Petronio leidykla išleido Čiurlionio natų rinkinius jau atkurtos nepriklausomybės metais. Dabar situacija smarkiai keičiasi į gerąją pusę. Aktyvi ir Čiurlionio namų veikla Vilniuje.

„Semplice“ kataloge Jūratės Landsbergytės kompozitoriaus kūriniai pritaikyti vargonams, juos įrašėme Vilniaus katedroje, minėta A. Juozapėnaitės plokštelė, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, įdainuotos choro „Jauna muzika“, šiuolaikinių lietuvių kompozitorių ir džiazo atlikėjų albumai „Hommage à Čiurlionis“ ir „Balsovaizdžiai“, pastarasis skirtas 100-osioms kūrėjo mirties metinėms.

O kodėl Kauno tarpukario pramoginė muzika, lietuviškas džiazas?

Kaunas – mano gimtasis miestas. Ten prabėgo vaikystė, jaunystės metai. Sovietmečiu tarpukaris buvo tendencingai nuvertintas, ignoruojamas, apie tą laiką ilgai oficialiai bijota klabėti. Kauno modernizmas, pažangos proveržis laikinojoje sostinėje Lietuvai buvo labai reikšmingas visais aspektais. Pramoginė muzika atėjo kartu su lietuviško miesto gimimu, su laisvalaikio kultūra ir pramogų erdvėmis. Iš Vakarų šalių su gastrolieriais ir imigrantais į nepriklausomą pirmąją Lietuvos respubliką atkeliavo nauji instrumentai, įrašų industrija, šlagerių tradicija, kurios iki tol nebuvo. Man tai atrodė įdomu ir aktualu, nes išlikusios, kolekcininkų išsaugotos senosios plokštelės objektyviai atspindėjo epochos dvasią, liudijo milžiniškų pokyčių laiką.

Džiazas į Lietuvą atėjo taip pat tarpukariu, su visa pasaulio technikos pažanga ir naujovėmis. Firmos „Melodija“ laikais Vilniaus studija įrašė ir išleido nemažai 8, 9 deš. džiazo plokštelių. Šis žanras man visuomet buvo artimas ir įdomus.

Ar ne per mažai kalbama Lietuvoje apie džiazą, ar ne per mažai muzikologų skiria tam dėmesį?

Šiuo metu labai daug kalbama apie džiazą. Žanro ribos stipriai prasiplėtė. Lietuvoje rengiama daug festivalių, pasaulio žvaigždžių koncertų ir gali atrodyti, kad taip buvo visuomet. Tačiau buvo laikas, kai apie šį žanrą buvo kalbama labai mažai, sovietmečiu džiazas laikytas rezistencijos muzika. Šiandien tai yra svarbi mūsų kultūros dalis, kuri turi būti reprezentuota, atspindėta.

Archyvinių džiazo Lietuvoje įrašų rinkinių idėja gimė gana netikėtai. Į rankas pateko danų ,švedų, leidyklų archyvinių įrašų rinkiniai. Sudomino retrospektyvus sudarytojų žvilgsnis į savo šalies istoriją, leidinių koncepcija. Rašiau paraišką ir 2003 m., Lietuvos kultūros rėmimo fondui parėmus, išleidome 6 CD rinkinius „Lietuvos džiazas 1929–1980“ ir 2005 m. „Lietuvos džiazas 1980–1990“. Žinia, daug padėjo konsultantai, džiazo žinovai, amžininkai, privatūs kolekcininkai. Norėjosi, kad įrašai būtų kuo ankstyvesni, gelbėjo ir Lietuvos radijo fondai. Rinkinius festivalio „Vilnius jazz“ prodiuseris Antanas Gustys pristatė Europos džiazo federacijos susibūrimuose. 2016 m. džiazo istorikas, žurnalistas Francesco Martinelli mane pakvietė parašyti straipsnį, skirtą Lietuvos džiazui, jo rengiamai knygai „Europos džiazo istorija“. Sudarytojas pageidavo, kad aptariamas laikotarpis būtų iki 2000-jų, kiekvienai šaliai buvo skirtas teksto ir nuotraukų limitas. Knygą 2018 m. išleido leidykla „Equinox“ (Jungtinė Karalystė).

Jau minėjote, kad Kaunas jums artimas miestas -– mokslus pradėjote nuo atlikimo meno studijų J. Naujalio meno mokykloje, grojote bigbito grupėje „Eglutės“. Papasakokite plačiau ir apie šią „rokerės“ patirtį.

Tai buvo labai seniai, prieš pusę šimto metų… Norint sužinoti apie XX a. 7 deš. jaunimo grupes rekomenduočiau pasklaidyti Roko Radzevičiaus knygą „Lietuvos roko pionieriai“, joje yra ir pokalbis apie ansamblį „Eglutės“. Sovietmečiu roko muzika oficialiai buvo draudžiama, o grupės, kurios grojo kažką panašaus, buvo vadinamos vokaliniais-instrumentiniais ansambliais (VIA). Politinio atšilimo metais Lietuvoje iki 1972 m. pavasario, Romo Kalantos susideginimo, Lietuvoje buvo juntama laisvesnė atmosfera visame kultūros lauke. Kauno hipiai persirašinėdavo į magnetofono juostas vakarietiškas roko grupes, taigi, visiškai atskirti nuo pasaulio sovietinis režimas žmonių negalėjo, kažkokiu būdu muzikinės naujienos pasiekdavo ir šalis už geležinės uždangos. J. Naujalio mokykloje vyresnių klasių merginos susibūrė į grupę, į kurią vėliau buvau pakviesta, savarankiškai buvau pramokusi groti gitara. Vakarietiško roko mes tikrai negrojome, muzikavome taip, kaip sugebėjome. Grojom savo kūrybos, lietuvių, užsienio kompozitorių kūrinius. Kurį laiką egzistavome kaip Kauno radijo gamyklos „Banga“ bigbendo ansamblis. Esame koncertavę Kaune, Rygos sporto rūmuose, Jūrmaloje su tuo metu žymia latvių grupe „Menuets“, dalyvavome festivalyje „Gintarinė triūba“, Latvijos televizijoje ir Lietuvos radijuje įrašėme kūrinių. Šis laikotarpis truko apie trejetą metų. Vėliau vyresnės grupės narės išvyko mokytis į Vilnių, o aš turėjau pabaigti mokyklą. Už tokią muzikinę veiklą mokykloje buvome peikiamos, smerkiamos. Man pačiai sunku dabar suprasti, suvokti daugelį absurdiškų, skaudžių sovietinio laiko patirčių.

O kaip pasirinkote muzikologiją?

Žmogus, kuris pirmasis mane paskatino rinktis muzikologiją, buvo mano fortepijono mokytoja Birutė Karosienė, tuo metu dirbusi Kauno J. Naujalio mokykloje. Na, paprasta nebuvo. Aš neįsivaizdavau, kad ši veikla tokia visa aprėpianti. Sovietmečiu muzikologija siekė atsiriboti nuo gyvenimiškojo konteksto, kai kurie tekstai, parašyti šlovinant sovietinę santvarką, socialistinį realizmą, dabar skamba tiesiog absurdiškai. Muzikos istorija negali būti atsieta nuo politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo, viskas labai tampriai susisiję. Visi meniniai produktai yra konkretaus laiko, žmogaus kuris tuo metu kūrė, atspindys.

Teoretikai tik muzikos teoriją laiko „tikra“ muzikologija. Tačiau humanitarinė šios specialybės pusė nėra vien tik muzikos istorija; tai ir sociologija, publicistika, terapija (populiarėjanti), semiotika, leidyba bei daugelis kitų. Ką manote apie tai? Ar neatrodo, kad tokios muzikologijos Lietuvoje netgi trūksta?

Aš manau, kad tikrai trūksta. Jei nori būti šiuolaikiniu muzikologu, kurio straipsnius skaitytų ir vertintų, „įsiklausytų“ į išsakytas mintis ir įžvalgas, turi gyventi kiekvienu nauju meno reiškiniu, įvykiu, turi mokėti jį aktualizuoti, sugebėti surišti su kontekstu, nes tik iš to susideda visuma. Todėl būtina palaikyti šiuolaikinę muzikologiją. Tarkim, ar verta analizuoti vien tik šlagerio struktūrą? Na, galima, bet pramoginės muzikos atsiradimas, sklaida reikalauja platesnio konteksto. Kodėl tarpukariu taip sparčiai kūrėsi pramogų erdvės? Kodėl Lietuvos džiazas dar vis yra toks originalus? Kaip per LDK dvarų kultūrą mus pasiekė Europos tradicijos? Apie Lietuvą, jos meną bei kultūrinį gyvenimą užsienio šalys žino mažai ir visų pirma gerai savo šalies istoriją ir meną turime žinoti patys, patraukliai, informatyviai jį pateikti ir aprašyti.

Galima pastebėti, kad „Semplice“ veikla pastaruoju metu nėra labai aktyvi. Kuo šiuo metu užsiimate?

Labai natūraliai pradėjau domėtis kita veikla, ėmiau daugiau rašyti, dalyvauti muzikologų konferencijose. Nemažai laiko skyriau „Europos džiazo istorijai“, medžiagai apie džiazo atėjimą į Lietuvą XX a. pradžioje. Ši veikla įpareigoja – reikėjo sklaidyti senąją periodinę spaudą, tikslinti daug faktų, ieškoti naujos informacijos. Nuostabu, jog tyrėjams atsivėrė ilgą laiką buvę uždari fondai ir archyvai. Užsimezgė ryšiai su kitų šalių muzikologais, maloni, dalykinė draugystė, kuri dabar mane palaiko. Taip atsirado ir pranešimai pastarųjų metų tarptautinėse Rhythm changes konferencijose, Amsterdamo konservatorijoje ir Graco muzikos ir menų universitete, kurioms reikėjo labai stipriai ruoštis. Dalyvavimą jose parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Kokios muzikos klausotės?

Dabar tapau labai jautri garsui. Pirmenybę teikiu gamtos garsų surround‘ui. Kartais labai vargina nekokybiškas koncertų įgarsinimas, nuolatinis muzikinis fonas visur. Laimė, jog kartais ausis palepina kanalo „Mezzo TV“ programa.

Lietuvos muzikologija dabar – kokias perspektyvas matote? Ką galbūt galėtumėte palinkėti ar patarti jauniems, savo kelią pradedantiems muzikologams?

Patarčiau lankytis koncertuose, būti smalsiems, daugiau bendrauti su atlikėjais ir kūrėjais, būti jų draugu. Aišku, kritiškas žvilgsnis bei mąstymas yra labai gerai, nes tai skatina keistis, tobulėti, tačiau kritika būtinai turi būti profesionali, pastabos pagrįstos, korektiškos. Ne visi vienodai geba kritiką priimti, kartais ji gali nepelnytai kūrėją sužlugdyti. Kritiko misija, visų pirma, yra padėti tiems, kurie kuria. Ir reikia šviesti, būtinai šviesti auditoriją. Rašyti plačiajai auditorijai yra būtina. Tačiau būtina nepamiršti, kad tie tekstai turi turėti ir išliekamąją vertę.

Kotryna Lukšytė
Lietuvos muzikos antena