Kotryna Lukšytė. Iki išnaktų „Druskomanijoje“. Kas naujo jaunų kompozitorių kūryboje?

Marta Finkelštein „Permąstant fortepijoną“. Emilijos Vinžanovaitės nuotr.

Kotryna Lukšytė. Iki išnaktų „Druskomanijoje“. Kas naujo jaunų kompozitorių kūryboje?

Vilniaus erdves užpildė šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Festivalio manifestas kviečia išsilaisvinti iš varžančių muzikos „normų“, kūrybinių rėmų ir taisyklių. Ir šie rėmai pamažu išnyksta, kuomet koncertų erdvės nėra varžomos koncertų salių sienų, kompozicija suvokiama kaip improvizacija, technikos – kaip eksperimentai, melodijoms, ritmui ir harmonijai lygiaverčiu dėmeniu tampa tembrai ir idėjos. Jau penktadienį gatves ir skverus užpildė varpų muzika, o Kompozitorių namuose skambėjo laisvasis džiazas bei elektronika. Jaunų ir labiau patyrusių kompozitorių kūriniai netilo ir šeštadienį, gegužės 11 d.

Šeštadienio vakaro koncertai išsisklaidė per įvairias miesto erdves. Juose daugiausia skambėjo akustiniams instrumentams skirta muzika, praturtinta elektronika ir naujomis idėjomis. Koncertų erdvės – kuo įvairiausios: pavakare, LMTA balkono teatro salėje skambėjo fortepijonas, Kompozitorių namuose -– fleitos, o Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje – violončelės ir smuiko duetas. Buvo galima išgirsti net 8 lietuviškų kūrinių, sukurtų 7 kompozitorių, kurių 6 neseniai baigė studijas ar dar tebestudijuoja, premjeras.

Pagrindiniu vakaro programų traukos centru tapo atlikėjai ir naujų kūrinių premjeros. Marta Finkelštein – viena aktyviausiai šiuo metu veikiančių šiuolaikinę muziką atliekančių pianisčių, bendradarbiaujanti su jaunaisiais Lietuvos kūrėjais. Koncertui „Permąstant fortepijoną“ pasirinktais kūriniais atlikėja siekė iš naujo pažvelgti į šio instrumento galimybes. Nors vakaro programoje dominavo užsienio kūrėjų muzika, koncertą pradėjo jaunųjų kompozitorių Beatos Juchnevič, Dominyko Digimo bei Agnės Matulevičiūtės kūrinių premjeros. B. Juchnevič kūrinyje „Daiktas – garsas – būtis“ ieškoma ryšių tarp daiktų – muzikos instrumento ir nemuzikinių daiktų kontaktų, to rezultatu laikant garsą. Kompozicijos esmė – eksperimentai įvairiais tembrais, kuriuos gali išgauti fortepijonas negrojant jo klavišais. Taip permąstomos kompozicijų formos bei tembrinis šio instrumento suvokimas. Panaši idėja ir Davido Mastikosa kūrinyje „Detune“ – jame taip pat naudojami pašaliniai daiktai, kurių pagalba užgaunamos stygos išgauna naują, išderintą, tačiau savyje grožį slepiančią spalvą. Kūrinyje „Daiktas – garsas – būtis“ kiekvienas virpesys perklausomas ir delikačiai pakabinamas ore, leidžiant jam išvirpėti. Dėja, delikatumui pakišo koją netikėta būtis – Lukiškių aikštėje vykusiame koncerte Vido Bareikio nuogastavimai dėl „gyvenime likusio tik pusvalanduko“ užgožė subtilius užmojus. Na, reikia tikėtis kad šis kūrinys dar suskambės tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. V. Bareikio dainos apie tai, kaip jis mėgsta triukšmauti kitiems žmonėms miegant, skambėjo daugiau nei ironiškai, nes storos Akademijos sienos nesugebėjo sulaikyti jo balso viso koncerto metu. D. Digimo kūrinio konceptas šioje erdvėje buvo ryškesnis. Įraše skambėjusi ištraukoje iš Jono Meko knygos „Aš neturėjau kur eiti“ naratorius pasakoja apie vaikystėje užgimusį stiprų ryšį su gyva muzika, jos neatsiejamumu su kasdienybe, o tuo pat metu M. Finkelštein savo atlikimu įsupo klausytojus į bendrą kūrinio sferą. Instrumento permąstymas čia atsiskleidžia tuo, kad jis tampa ne lygiavertis su žodžiu, bet sudaro bendrą vienį, tokiu būdu parodo ir tekste atskleidžiamą menų neatskiriamumą universalaus menininko asmenybėje. A. Matulevičiūtė savo kūrinyje fortepijoną permąstė dar kitaip – „Kanonas baltais“ yra pagrįstas vien baltais klavišais atliekama struktūra. Kanoną įgyvendina elektronika – delay singnalo pagalba ekseprimentuojama su faktūra ir baltų klavišų sukuriamų sąskambių derinimu. Audiovizualinę šio koncerto pusę ko gero karūnavo Alexanderio Nesso „Weather We Like It Or Not“. Šio kūrinio idėja aprėpia labai platų interesų lauką – kūrinio dalių muzikiniam piešiniui kurti naudojamos lygių tonų derinimo technikos ir sintezatoriaus garsynas, o vizualizacija tarsi įkūnija kūrinio plėtotę.

Pačioje Žvėryno gilumoje įsikūrusiuose Kompozitorių namuose „Fokusus fleitai“ demonstravo lenkų šiuolaikinės muzikos atlikėja Ewa Liebchen. Atlikėja bendradarbiauja su įvairiais kompozitoriais, kurių ne vienas yra sukūręs kūrinių specialiai jai. Ir vos prasidėjus koncertui, pasidaro aišku, kodėl – ji puikiai groja įvairių rūšių fleitomis. Negana to, E. Liebchen puikiai įvaldžiusi įvairias technikas, kurios ypač reikalingos šiuolaikinei muzikai, bei geba seną gerą instrumentą prakalbinti netikėtais tembrais. Šiam vakarui E. Liebchen atliko labai įvairią programą, skirtą solo fleitai ir elektronikai. Programoje kūriniai daugiausia sutelktii į individualią kiekvieno kūrėjo patirtį, intymiai pažįstant įvairius reiškinius. Pradžioje per audiovizualinę Marta Śniady kompoziciją „I will always be there for you – Sorry – Believe“, atlikėja pasiūlė ironiškai pažvelgti į pop kultūrą, „dievinimo“ reiškinį ir „bandos jausmą“, įvairiuose kontekstuose matomas ir girdimas minias įgarsindama skirtingais fleitos motyvais. Centrinė koncerto dalis buvo skirta lietuvių kūrėjų premjeroms. Vytauto Germanavičiaus kūrinyje „I was killed by Banana Tree“ skirtas vien akustinei fleitai. Tai kompozicija-dedikacija keliaujančiam ir žaidžiančiam poetui. Joje derinamos mikrotonų dermės prasiskverbia į plačius šešėlių poezijos klodus. E. Liebchen atlikimo technikų pagalba išjudina jautrius jos niuansus, leisdama klausytojui susitapatinti su keliaujančiu poetu. Ieva Parnarauskaitė savo kompozicijoje „Algorythms of the birds“ atlikėjai iškelia užduotį perteikti tai, kaip pati autorė girdi paukščius. Elektronikos pagalba prakalbinti didysis baublys, didysis apuokas, sidabrinis kiras, jų giesmės liejamos su akustiniu fleitos ir sintetiniu elektronikos garsynu. Intymią patirtį ir odos prisilietimus perteikė Bekah Simms kūrinys „Skinned & Skinscape“. Ko gero, įspūdingiausias pasirodė paskutinis kūrinys – Sławomiro Kupczako „Halny“, parašytas būtent E. Liebchen atlikimui. Jis suvaldytos elektronikos rėmuose nepristigo improvizacijos bei tembrų žaidimų.

Festivalį Kompozitorių namuose tęsė jaunas elektroninės muzikos kūrėjas Ernestas Kaušylas, geriau žinomas kaip „Brokenchord“. Tačiau persikelkime į kitą erdvę, kur skambėjo akustinė muzika. O ši erdvė kiek neįprasta – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Senos, šaltos sienos, kilimai, plačios erdvės, vidurnaktis – ko dar trūksta, kad būtų sukurta tinkama atmosfera „Tyliai muzikai“. Subtiliais nakties muzikos kūriniais dalijosi jaunas šiuolaikinės muzikos duetas „Twenty Fingers Duo“. Naktį į sekmadienį suskambo net trys jaunų lietuvių kūrėjų premjeros. Andriaus Šiurio kūrinys „Maldos iš Nojaus Arkos“ perteikia apokaliptinę nuotaiką – švelnūs styginių tembrai apsijungia su žemais elektronikos dažniais bei švelniu moters balsu ir kuria niūrią atmosferą, dinamiškai vedant į artėjančios nelaimės nuojautą. Žmogaus balsą „Tylios muzikos“ programoje buvo galima išgirsti ir Roberto Fleitzo kūrinyje „At Some Point“. Su jauno amerikiečių kūrėjo muzika puikiai derėjo rašytojo Dariaus Jurevičiaus skaitomas tekstas, labai lietuviškas savo skambesiu ir lyrine melancholija. Šį vakarą nuskambėjo ir antra B. Juchnevič kūrinio premjera. Ji styginių kuriamomis harmonijomis prabudino lunatikuojančių „Sleepwalkerių“ gyslelę kiekvieno klausiusiojo viduje. Sunku prisiminti, kokias mintis sukėlė Viltės Žakevičiūtės premjera „Mintys“, tačiau vakaro aura net ir pavargusiai galvai vidury nakties išliko labai skaidri. Visgi muzika girdima, tačiau atsidūrusi tam tikroje erdvėje, laike ir atlikėjų rankose ji tampa perregima ir gali įgauti tylios muzikos epitetą. Triukšmingų elektronikos eksperimentų kontekste lietuviška muzika sugeba išlaikyti ir savo subtiliają pusę, kurios „Druskomanija“ nepalieka nuošaly.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment