15 Geg Muzikologo scena. „Nuskendusią Atlantidą“ iš naujo suradusi Danutė Petrauskaitė
Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ pristato pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame supažindina su ryškiausiais šios muzikų bendruomenės nariais. Atskleidžiant asmenybių ir jų veiklos įvairovę, atsiveria skirtingi šios profesijos aspektai bei žavesys.
Jūra ir vėju dvelkiančioje Klaipėdoje dirbanti Danutė Petrauskaitė prieš daugiau nei tris dešimtmečius atrado tikrą „nuskendusią Atlantidą“ – nepaprastai įdomų, bet sovietmečiu užmarštin nugrimzdusį išeivijos muzikų pasaulį. Apie klaipėdietiškus pliusus, kasdienius darbus ir tai, kodėl muzikos istorijos mokslas pasirodė kūrybiškesnis už muzikos atlikimo meną – su Danute Petrauskaite pasikalbėjo muzikologė Rasa Murauskaitė.
Pradėkime nuo Klaipėdos. Nors gimėte Vilniuje, gyvenote Kaune, tačiau šiandien esate klaipėdietė. Atsimenu prieš kelerius metus uostamiestyje vykusią konferenciją, kurios metu miesto intelektualai, menininkai diskutavo apie kultūros būklę Klaipėdoje. Vieno jų lūpose nuskambėjo frazė, jog Klaipėdoje jaučiasi tarsi pasaulio krašte. Ar jūs, būdama muzikologė, taip nesijaučiate?
Klaipėda man – joks pasaulio kraštas. Nors pirmaisiais darbo metais miestas pasirodė labai svetimas, tačiau dabar jau viskas pažįstama ir sava. Klaipėdoje mano namai, o kur namai, ten – jaukumas ir šiluma. Grįždama iš Vilniaus jau nuo Kryžkalnio pradedu jaustis geriau. Ir nors tiek senoji, tiek laikinoji sostinė – man brangūs miestai, nes Vilniuje gimiau, baigiau studijas, dvejus metus dirbau televizijoje, o Kaune prabėgo 20 pirmųjų gyvenimo metų, bet Klaipėda šiandien man itin brangi. Ir kaip muzikologė ten nesijaučiu blogai. Visą laiką turėjau puikias sąlygas dirbti mokslinį darbą. Universiteto bibliotekos knygos ir rankraščiai buvo lengvai prieinami – beveik už mano kabineto sienos. Kadangi specializuojuosi išeivijos muzikoje, tai ypač buvo naudingas dr. Kazio Pemkaus archyvas.
Aišku, ne visi Klaipėdoje jaučiasi taip, kaip aš. Tai priklauso nuo žmogaus interesų, nuo mokslinio darbo temos. Juk ne paslaptis, kad iš Klaipėdos pabėgo ne vienas muzikologas. Jiems reikėjo sostinės šurmulio, intensyvesnio koncertinio gyvenimo, ten pasilikusių artimųjų. Bet man išėjo atvirkščiai – bėgau iš Vilniaus nuo stipriai politizuoto darbo televizijoje, kuris labai slėgė, be to, jame nemačiau jokios prasmės. Taip ir „prisišvartavau“ neužšąlančiame uostamiestyje. Tas knygas, kurias publikavau, kažin, ar būčiau parašiusi gyvendama Vilniuje – paradoksas.
Klaipėda, Mažosios Lietuvos kraštas visuomet buvo šiek tiek kitoks, tarsi atskiras. Neretai jis ir Didžioji Lietuva netgi priklausydavo skirtingoms valstybėms. Kiek smarkiai tai atsispindi klaipėdietiškoje kultūroje, jos pavelde? Galbūt dar daug kas neatrasta?
Kadangi po karo Klaipėda buvo sugriauta, žmonės arba išžudyti, arba pasitraukė į Vokietiją, tikro tęstinumo nėra ir, kažin, ar gali būti. Kai nuvažiavau į Ameriką ir pasakiau, kad esu iš Klaipėdos, tai vietiniai sureagavo: „O, tai jūs puikiai kalbate vokiškai“. „Aš visiškai vokiškai nekalbu“, – atsakiau. „Kaip jūs galite gyventi Klaipėdoje ir nekalbėti vokiškai?“ Taigi, senųjų išeivių mintyse yra gajus stereotipas, kad Klaipėda – germaniškos žemės dalis, išsaugojusi vokišką kultūrą. Šiandien vokišką praeitį primena senamiesčio architektūra ar dabarties mokslininkų, ypač istorikų, domėjimasis šiuo kraštu. Didžiulė pagarba rodoma Vydūnui (Klaipėdos universitete rengiamos kasmetinės konferencijos). Muzikinio gyvenimo organizatoriai retkarčiais prisimena kompozitorių Richardą Wagnerį, 1836 m. vasarą gyvenusį tuometiniame Mėmelyje, ir į renginių programas įtraukia jo kūrinius, neužmirštama tęsti ir tarpukario Klaipėdoje vykusių dainų švenčių tradicija. Taigi, praeities kultūrinis paveldas nėra pamirštas. Tačiau norint ką nors nauja atrasti, reikia važiuoti į Vokietijos archyvus ir ten ieškoti istorijoje įspaustų klaipėdiečių pėdsakų. Deja, tokių entuziastų tarp muzikologų neatsiranda.
Šiek tiek sugrįžkime į praeitį, Jūsų studijų metus. Ką prisimenate iš muzikologijos mokslų tuometėje Valstybinėje konservatorijoje?
Viską labai gerai prisimenu. Muzikos istorijos pagrindus jau buvau gavusi Kaune, Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, kur turėjau puikią mokytoją Eugeniją Ragulskienę. Paskui, patekus į Adeodato Tauragio klasę, jau nebuvo sudėtinga studijuoti, tik reikėjo išmokti klausytis daug muzikos, nes muzikinės literatūros pažinimas šiam pedagogui buvo itin svarbus. Prof. Juozas Gaudrimas, mano specialybės dėstytojas, atrodo, nelabai žinojo, ką su studentais muzikologais daryti – man jis jau nuo antro kurso skyrė rašyti diplominį darbą.
Negalėčiau pasakyti, kad iš studijų gavau kažką ypatingo, kad kažkas man būtų atvėręs akis ar pastūmėjęs į priekį. Tuo metu žinojau, kad turiu mokytis, gauti gerus pažymius, išlaikyti egzaminus ir neapvilti tėvų. Į mokslą ėmiau linkti tik dėka savo žingeidumo. Atsidūrusi Klaipėdoje, norėjau labiau pažinti šį miestą bei jo muzikinę praeitį. Tuomet ir ėmiau mąstyti apie disertaciją. Tuo klausimu kreipiausi į savo buvusį specialybės dėstytoją, tačiau jis neparodė suinteresuotumo man patarti ar padėti, formuluojant mokslinio darbo temą. Tai šiek tiek nuvylė. Atrodo, dabar tik džiaugtumeisi norinčiu toliau mokytis studentu. Matyt, sovietiniais metais būta daugiau inertiškumo, pasyvumo, o gal ir aš turėjau parodyti didesnį užsispyrimą. Bet likimas mane suvedė su dr. Meile Lukšiene – ji iš karto pasiūlė tyrinėti muzikos pedagogikos istoriją instituciniu lygmeniu, t. y. rašyti apie Klaipėdos muzikos mokyklą tarpukario metais. Apsidžiaugiau ir iš karto ėmiausi darbo – įstojau į Vilniaus universitetą ir po ketverių studijų metų neakivaizdinėje doktorantūroje, dr. M. Lukšienei vadovaujant, apsigyniau disertaciją.
Ir pati pokalbio pradžioje paminėjote kitą savo karjeros puslapį – darbą televizijoje. Šiandien muzikinei kultūrai televizijoje vietos lieka vis mažiau. Tuo metu, kai jūs ten dirbote, turbūt buvo kitaip?
Tada buvo kita epocha – be interneto, kompiuterių. Pagrindinis žmonių sąlytis su kultūra vyko žiūrint televizijos programas. Todėl ir muzikos redakcijoje darbavosi daug žmonių. Ją sudarė keli padaliniai – klasikinės muzikos, kuriam priklausiau; propagandinės muzikos, skirtos sovietinės ideologijos sklaidai; liaudies muzikos ir populiariosios, vadinamos „estradinės“ muzikos. Juose dirbdavo redaktoriai, režisieriai bei jų asistentai, kurie laidas ruošė labai rimtai. Ir jos buvo žiūrimos. Prisimenu „Toniką“, dėstytojo A. Tauragio vedamą laidą, Giedriaus Kuprevičiaus dalyvavimą populiarios muzikos laidose. Tada televizijai reikėjo muzikos. Dabar žmonės viskuo persisotinę. Pageidaujamus kūrinius jie gali susirasti youtube, parduotuvėse įsigyti juos dominančius CD. Todėl natūralu, kad muzikinės programos televizijoje nyksta. Šiek tiek gelbsti LRT plius kanalas, rodantis koncertų įrašus, įdomesnius filmus, pokalbius su meno pasaulio žmonėmis.
Visgi didžiąją dalį gyvenimo paskyrėte mokslui. Jūsų pagrindinis tyrimų laukas – išeivijos muzika. Kaip ši tema pateko į jūsų akiratį?
Į Ameriką pakliuvau per Klaipėdą. Neturėjau ten jokių giminių, nieko apie Ameriką nežinojau. Tik iš vaikystės prisimenu kaimynams siųstus siuntinius, kuriuose būdavo gražių suknelių ir kitų akį traukiančių daiktų. Man atrodė, kad Amerikoje visos moterys ir mergaitės vaikšto apsirengusios būtent tokiomis suknelėmis.
Pradėjus rinkti medžiagą apie 1923 m. Stasio Šimkaus Klaipėdoje įkurtą muzikos mokyklą ir ieškoti buvusių klaipėdiečių – tos mokyklos auklėtinių – pasirodė, kad dauguma jų emigravo į JAV. Pavyko surasti kompozitorių Jeronimą Kačinską, dirigentą Vytautą Marijošių, chorvedžio ir pedagogo Juozo Strolios sūnus Vytautą ir Faustą, dainininkę Juozę Augaitytę, poetą Stasį Santvarą. Dar vėlyvuoju sovietmečiu pradėjau su jais susirašinėti. Jie mielai man pasakojo apie Klaipėdoje prabėgusius studijų laikus, kartu dalinosi ir gyvenimo Amerikoje įspūdžiais. Pamažu atsivėrė didžiulis nežinomas informacijos laukas, pro kurį negalėjau ramiai praeiti. Ši erdvė dar labiau išsiplėtė 1991 m. pirmą kartą apsilankius Čikagoje ir išvydus lietuviškos muzikos archyvą. Tuomet jame keturis mėnesius rinkau medžiagą apie buvusį Klaipėdos muzikos mokyklos pedagogą, vienerius metus ėjusį direktoriaus pareigas, Juozą Žilevičių – šio archyvo įkūrėją. Štai tada, lyg kokia nuskendusi Atlantida, man prieš akis atsivėrė visai nežinomas išeivijos muzikos pasaulis.
Draugystės su išeivijos muzikais rezultatas – 1997 m publikuota knyga apie J. Kačinską, skirta jo 90-mečiui. Po metų pasirodė nauja monografija – „Klaipėdos muzikos mokykla 1923–1939 m.“ Tuomet ėmiau planuoti parengti knygą apie J. Žilevičių, bet išblaškė kiti darbai – teko įdėmiau susipažinti su dainininkės Prudencijos Bičkienės ir violončelininko Petro Armono muzikine veikla ir ją įamžinti nedidelių knygelių puslapiuose. Taip viena idėja gimdė kitą, iš to rutuliojosi nauji sumanymai. Galų gale subrendo mintis atskleisti išeivijos panoramą nuo pat masinės emigracijos pradžios 1870 m. iki 1990 m. Tam prireikė dviejų dešimtmečių, kol, galų gale, 2015 m. šis sumanymas buvo realizuotas didelės apimties moksliniame darbe. Dabar jau eilė atėjo ir J. Žilevičiui. Tikiuosi, kad kelerių metų bėgyje pavyks apie jį bei jo amžininkus parengti išsamią monografiją.
Daugeliui jūsų minėtų žmonių, be čia likusių giminaičių, turbūt buvote pirmasis žmogus iš Lietuvos, po ilgo laiko su jais užmezgęs ryšį. Kaip jie reagavo?
Jie buvo labai laimingi, nes iki tol jautėsi gerokai primiršti. Kai suprato, kad jais domimasi, kad jie nėra atstumti kaip emigrantai, pradėjau vos ne kasdien gauti laiškus iš V. Marijošiaus ir J. Kačinsko. Lipdavau savo namo laiptine ir jau žinodavau, kad pašto dėžutėje rasiu laišką arba iš vieno, arba iš kito. Jie vis pasakodavo apie savo jaunystę, pasitraukimą iš Lietuvos, gyvenimą JAV. Paskui man teko ne kartą juos aplankyti Amerikoje.
Galbūt kažkur pasaulyje dar yra tokių užmirštųjų?
Kažin, ar tie žmonės dar gyvi. Jų būta Kanadoje, Australijoje, bet dabar jau nebeliko. Gaila, kad per vėlai pradėjau su jais bendrauti. Anksčiau, turbūt ir nebūčiau galėjusi, nes ryšiai su užsieniu tuomet nebuvo pageidaujami. Kažin, ar išeiviai būtų gavę mano laiškelius, ar aš būčiau gavusi jų. Dabar Lietuvą pasiekia organizacijų bei pavienių asmenų archyvai iš Urugvajaus, Argentinos ir kitų šalių. Tikiu, kad ši medžiaga gali atverti mums nepažįstamą emigrantų bei jų vaikų socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Visgi reikia pripažinti, kad tokia intensyvi lietuviška muzikinė veikla kaip JAV, kituose kontinentuose nevyko. Ten vyravo daugiau mėgėjiškas, „liaudiškas“, neprofesionalus muzikavimas, o į JAV pakliuvo mūsų scenos žvaigždės – dainininkai, instrumentalistai, choreografai, dirigentai, kartu su jais – kompozitoriai, muzikos mokytojai. Todėl tikėtis naujų atradimų yra sunku.
O kas geriausiai charakterizuoja JAV susiformavusių lietuvių bendruomenės muzikinę kultūrą? Atrodo, kad profesionalioji kultūra ten buvo smarkiai sumišusi su mėgėjiška.
Pirmiausia profesionaliems muzikams reikėjo įsikurti. Norint rasti su muzika susijusį darbą, jiems labiausiai tiko bažnyčios vargonininko pareigos. J. Kačinskas visą savo gyvenimą dirbo vargonininku, pirmaisiais gyvenimo emigracijoje metais tą darė ir V. Marijošius. Šiems muzikams teko vadovauti mėgėjiškiems parapijų chorams ir be bažnytinio repertuaro mokyti juos populiarių harmonizuotų liaudies dainų, nes atlikti sudėtingesnes kompozicijas dainininkai nebuvo pajėgūs. Tokiu būdu profesionalai muzikai buvo įtraukti į lietuvių bendruomenės gyvenimą. Tenka pripažinti, kad tai juos stabdė, nes norint būti lietuvių bendruomenės nariu, reikėjo rodyti lietuviškumo žymes – rašyti liaudišku stiliumi. Jei kompozitorius bandydavo rodyti savo originalumą, išeivijos klausytojams tapdavo nesuprantamas, o atlikėjams – neįdomus.
Labai įdomu. Likusieji sovietinėje Lietuvoje buvo varžomi cenzūros, išvykusieji – savų…
Taip. Tokiu būdu egzilyje buvo stengiamasi apsisaugoti nuo svetimtaučių įtakos ir puoselėti tautinę tapatybę. Socialistinis realizmas okupuotoje Lietuvoje turėjo tarnauti komunistinės visuomenės kūrimui, liaudiškasis romantizmas išeivijoje – diasporos stiprinimui. Kai iškildavo dilema, kas turi pirmauti – meniškumas ar lietuviškumas, pastarasis visada paimdavo viršų. Taigi, tautinis kriterijus buvo iškeltas aukščiau už kitus. Profesionalūs kompozitoriai turėjo atsisakyto savo meninės individualybės ir eiti į kompromisą – rašyti liaudiško skambesio ir tautinio turinio muziką. Kritikai apie tokius kūrinius visada atsiliepdavo teigiamai. Užtekdavo tos „lietuviškumo žymės“, ir viskas – kūrėjas tapdavo saviškių būrio nariu. Priešingu atveju kompozitorius būdavo ignoruojamas arba susilaukdavo neigiamų vertinimų. Išeivijos dirigentas Aleksandras Kučiūnas aiškiai pasakė: „Jeigu lietuvis kompozitorius stengiasi būti tautiškas savo kūryboje, tada jis mums vertingas, nors jo muzika gal ir stokotų aukštos kokybės. Jei muzikos kūrėjas yra pasirinkęs nelietuvišką, kosmopolitinį kelią, tada jo muzikai taikytume pasaulinį vertinimo kriterijų“.
Gerai, kad pavyko prasimušti J. Kačinskui, kurio kūrinius, jam dirbant Berklio koledže, atlikdavo amerikiečiai. Tačiau lietuviams jis daugiausia buvo žinomas tik kaip Šv. Petro bažnyčios Bostone vargonininkas. Kompozitorius apgailestavo, kad lietuvių chorai nepajėgūs atlikti nei jo dainų, nei mišių, nes juose dainuoja neprofesionalai. Taigi, jei išeivijos menininkai norėjo būti pripažinti savo tautiečių, jiems reikėjo leistis į kompromisus, o jei siekė profesinių aukštumų, turėjo atitolti nuo lietuvių bendruomenės.
Kiek kartų tyrimų vedama lankėtės Amerikoje?
Skaičiuojant konferencijas – kokius 10 kartų skirtingose Amerikos vietose.
O apskritai „mokslinis turizmas“ į kokias pasaulio vietas yra jus nuvedęs?
Tų šalių daug: Šveicarija, Vokietija, Olandija, Čekija, Lenkija, Serbija, Slovėnija, Prancūzija, Švedija, Norvegija, Prancūzija, Italija, Ispanija (joje teko būti net tris kartus), Turkija. Smagu, kad galima, skaitant paskaitas ar pranešimus apie lietuvių muziką, laisvai keliauti po pasaulį.
Darbas archyvuose – jūsų kasdienė duona. Kokie didžiausi iššūkiai? Gal yra buvę ir kokių „kuriozinių“ situacijų? Koks didžiausias atradimas?
Sovietiniais metais archyvuose dirbti buvo gana sunku – neturėjau nei dokumentų kopijavimui skirto fotoaparato, nei išmanaus telefono, tad viską tekdavo perrašyti ranka. Mano spintose prikrauta daugybė nuorašų – dabar jau kažin, ar galėčiau pakartoti nueitą kelią. Tačiau pradėjus dirbti, nežinai, kas tavęs laukia. Jeigu žinotum – galbūt išsigąstum ir atsitrauktum. Dažnai užsisakydavau dokumentų mikrofilmus, kurie nebrangiai kainuodavo, o paskui juos tyrinėdavau su lupa. Kai kuriuos negatyvus tekdavo nešti ryškinti į foto ateljė.
Dabar situacija kitokia. Lietuvos archyvuose smagu dirbti, nes nėra didelių apribojimų – gali laisvai fotografuoti, užsisakyti skenuotas kopijas. Tiesa, kiekvienas archyvas turi savo specifiką – kas viename leidžiama, kitame – draudžiama. Teko būti Čikagos universiteto archyve. Ten negali net rankinuko įsinešti – tik pieštuką ir mobilų telefoną. Rusijoje tvarka dar griežtesnė – reikia daug laiko ir kantrybės, kol gauni norimas bylas. Ir eilėje tenka pastovėti keletą savaičių, nes archyvinių dokumentų paklausa yra didžiulė. Kartais tenka perversti šimtus lapų, kol atrandi tai, ko ieškai. O kartais ir nieko nerandi.
Didžiausia laimė man nusišypsojo, kai 1991 m. pavyko tarp J. Žilevičiaus natų Čikagoje rasti jo Pirmosios simfonijos I d. juodraštį. Prisimenu, koks didžiulis džiaugsmas tuomet apėmė. Juk buvo manoma, kad ši kompozicija – pirmoji lietuviška simfonija – yra dingusi. Prieš dvejus metus kompozitorius Arvydas Malcys ją rekonstravo, o Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestras atliko, ir ne kartą, tokiu būdu praturtinęs lietuvių simfoninės muzikos repertuarą.
Neseniai su kolegėmis Rūta Stanevičiūte ir Vita Gruodyte išleidote įspūdingą dvitomį „Nailono uždanga“. Pati dar skaičiau tik tą tomą, kuriame sudėti menininkų, jų šeimos narių, perskirtų vadinamosios „nailono uždangos“, laiškai. Ta asmeninė korespondencija išties privertė ne vieną žinomą menininką pamatyti visai kitomis spalvomis. Jums pačiai, gerokai geriau pažįstant šį lauką, ar teko apie kai kurias asmenybes nuomonę pakeisti iš esmės?
Didžiausias atradimas, kuris mane bene pravirkdė – tai mano buvusios mokytojos Elenos Martinonienės laiškai sūnui. Ši pedagogė buvo principinga, reikli, darbšti, mokinius mokydavo ir po pamokų. Perskaičiusi jos laiškus, buvau šokiruota. Tada, vaikystėje, kai eidavau į solfedžio pamokas, matydavau ją nuliūdusią, lyg ir nelaimingą, prislėgtą. Bet tuomet nežinojau šio liūdesio priežasčių, nežinojau, kad vienturtis jos sūnus, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukęs į Vakarus, metų metais neatsakydavo į mamos laiškus. Dabar, kai pati esu mama, daug geriau suprantu ir E. Martinonienę, ir Kaune gyvenusį V. Marijošiaus tėvą, rašiusį graudžius laiškus savo dviem sūnums, emigracinės bangos nublokštiems už Atlanto. Visai kitomis spalvomis nušvito ir kompozitoriaus Felikso Bajoro asmenybė.
Labai įdomu žmones, į kuriuos žvelgi per jų kūrybos perspektyvą, pamatyti visai kituose kontekstuose. Taip tarsi šiek tiek prisilieti prie jų kasdienybės, įsitikini, kad net ir žymūs menininkai – žmonės kaip visi kiti.
Ypač įdomu buvo daugiau sužinoti apie Bajoro santykius su atlikėjais ir požiūrį į juos. Žinau, kad jis labai kritiškas, bet tai, ką viename iš laiškų jis pasakojo apie Juozą Domarką, pateisina visą jo kritiškumą. Žinomo dirigento nuomonė apie šiuolaikinę lietuvių kompozitorių muziką ir elgesys su jos autoriais mane stipriai pribloškė. Kaip galima taip nesiskaityti su kūrėjais, kurie net ne studentai, o subrendę, pripažinti kompozitoriai? Ir žiūrėti į viską taip atsainiai, netgi vulgariai? O mes, jaunimas, tuomet lėkdavome į Kompozitorių sąjungos suvažiavimų koncertus, nuoširdžiai klausydavomės tos muzikos ir ja tikėjome. Dabar gi tenka susimąstyti – gal ji galėjo skambėti visai kitaip? Tos abejonės gali kilti ir skaitytojams, praskleidusiems „Nailono uždangą“.
Kiek nutolstant nuo muzikos, norėčiau paklausti apie kitus pomėgius. Prieš interviu papasakojote apie sesers susidomėjimą keramika, o jūs pati, laisvu nuo tyrimų metu, turite kažkokių visai su muzika nesusijusių pomėgių?
To laisvo laiko lieka labai nedaug – jo beveik nėra. Muzikos istorija ir yra mano pomėgis. Mėgstu skaityti istorinius romanus, žiūrėti dokumentinius filmus. O šiaip labai traukia gamta – jūra, miškas. Ypač myliu gyvūnus. Kai augo dukra, turėjau katiną, keturias papūgas, žiurkėną. Norėjosi išmokyti vaiką rūpintis silpnesniaisiais ir juos globoti. Dabar dukra jau dešimt metų gyvena emigracijoje (likimo ironija!), o jos palikimas – du šunys, su kuriais ir leidžiu laisvalaikį, vaikštinėdama žaliosiose Klaipėdos zonose
Panašu, kad savęs kitokiame amplua nei muzikologės neįsivaizduojate?
Apie nieką kitą nei muzika negalvojau, nes su ja buvau susijusi nuo šešerių metų. Minėtos mokytojos E. Ragulskienės dėka J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje viena iš nedaugelio baigiau dvi specialybes – fortepijoną ir teorinį skyrių. Atlikėjo specialybė manęs neviliojo – atrodė nekūrybiška, nors kai kam tai gali skambėti keistai. Man pabosdavo kartoti visą pusmetį vieną ir tą pačią programą, atkartoti tai, kas natose parašyta. Pradėjus giliau studijuoti muzikos istoriją, atsivėrė naujos galimybės – ieškoti, analizuoti, kelti hipotetinius klausimus, lyginti, apibendrinti. Nuo fortepijono greitai atitolau ir Vilniuje pasirinkau muzikologijos studijas. Jeigu nebūčiau muzikologė, galbūt, būčiau istorikė, menotyrininkė ar literatūrologė, nes nuo vaikystės mėgau skaityti grožinę literatūrą. Tačiau vis tiek kryptis būtų išlikusi ta pati – meno istorija, humanitariniai mokslai.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra