Vargonų ir obojaus muzika skamba Lietuvos šimtmečiui

10 Geg Vargonų ir obojaus muzika skamba Lietuvos šimtmečiui

2018 m. minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kurį įvairiausiais būdais stengėsi įprasminti lietuviai visame pasaulyje. Viena šventimo idėjų gimė JAV gyvenančiam lietuviui, vargonininkui Virginijui Barkauskui. Jis surengė septynių koncertų turą po Amerikos ir Kanados garsiausias šventoves, turinčias įspūdingiausius vargonus, bei padovanojo šį ciklą Lietuvai šimtmečio proga. Paskutinis koncertas, uždaręs ciklą įvyko šių metų balandžio 7 d. Nacionalinėje katedroje (National Cathedral) Vašingtone. Į keletą koncertų vargonininkas pasikvietė gerą draugą ir bendražygį obojininką, profesorių Robertą Beinarį, pirmą kartą viešėjusį JAV. Apie koncertų ciklo idėją, šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinius ir įspūdžius grojant duetu kalbamės su vargonininku V. Barkausku ir obojininku R. Beinariu.

Kas paskatino surengti koncertų ciklą Lietuvos šimtmečio proga?

V. Barkauskas. Idėja rengti koncertus Lietuvos šimtmečiui gimė dar 2016 m. Tuo metu visiškai nebuvo aišku, ar tai būtų vienas koncertas, ar daugiau ir kur jie vyktų. Idėją pateikiau tuometiniam Lietuvos Generaliniam konsului Niujorke Juliui Pranevičiui, siūlydamas į programą įtraukti ir mano scenos partnerį (iki tol tik koncertuose Lietuvoje), garsų obojininką Robertą Beinarį. Generalinis konsulas idėją labai palaikė. Aš pasiūliau kreiptis į Prisikėlimo katedrą (Cathedral of the Incarnation, Niujorke) Garden City, Longailende, lengvai pasiekiamą Niujorko ir apylinkių lietuviams. Taip paaiškėjo penktojo, kuriame grojome duetu, ciklo koncerto data – praėjusių metų spalio 14 d. Taip pat greitai užmezgiau ryšius Šv. Pauliaus katedroje, Pitsburge (St. Paul Cathedral), kur su R. Beinariu koncertavome spalio 19 d. Maždaug tuo pačiu metu bandėme įtraukti ir koncertą Vašingtono nacionalinėje katedroje (National Cathedral), kurioje jau irgi buvome gavę datą koncertui spalio mėnesį, tačiau vėliau dėl tvarkaraščio data buvo nukelta. Jau anksčiau buvau pateikęs užklausimus vargonų koncertams ir kitose šventovėse. Artėjant 2018 m., gavau atsakymus iš Šv. Patriko katedros Niujorke (St. Patrick‘s Cathedral), Vašingtono nacionalinės katedros, iš Šv. Juozapo koplyčios (St. Joseph Oratory) Monrealyje, Kanadoje bei pasiūlymą antram koncertui Prisikėlimo katedroje. Visų jų datos buvo 2018 m., taigi tai buvo puiki proga dedikuoti koncertus Lietuvos šimtmečiui. Kadangi datos buvo išblaškytos, tik dviejuose renginiuose grojome kartu su Robertu.

Kodėl nusprendėte porai koncertų pasikviesti obojininką R. Beinarį?

V. Barkauskas. Dar prieš pradedant organizuoti šiuos koncertus jau buvo mintis įtraukti Robertą į 2018 m. spalio mėnesio programas Prisikėlimo katedroje ir Šv. Pauliaus katedroje. Šiuose koncertuose laiko trukmė nebuvo taip griežtai ribojama, todėl buvo galima atlikti daug platesnį repertuarą. Seniai diskutavome, kad reikia kartu pagroti ir JAV, kur aš nemažai koncertuoju, o Lietuvos jubiliejiniai metai buvo puiki proga šį tikslą įgyvendinti. Robertas yra pirmo ryškumo atlikėjas, garsus Lietuvoje ir Europoje. Tai buvo pirma jo kelionė į JAV ir debiutas buvo labai įspūdingas.

Grojote ypatingose šventovėse. Kuo kiekviena jų jums įsimintina, ypatinga?

R. Beinaris. Abi bažnyčios yra fantastiško grožio su puikia akustika. Atlikėjui groti tokiose bažnyčiose – tikra muzikos skambesio šventė. Tai lyg lengvas skrydis tarp muzikinės harmonijos spalvų taip susijungiant su svarbiausiomis mūsų gyvenimo vertybėmis. Dievo namai pilni gėrio ir šilumos, todėl juose groti yra tikra palaima.

V. Barkauskas. Visos šios šventovės yra ypatingos. Lietuvos skaitytojams būtų lengviau suprasti, kokios tai šventovės, jeigu jas palyginčiau su didžiosiomis Europos katedromis. Visos mano minėtos katedros mažiausiai prilygtų Vestminsterio abatijai Londone, Notre Dame katedrai Paryžiuje, Kiolno katedrai Vokietijoje ir pan. Šios ir panašios šventovės turi bent tris bendrus bruožus: neišpasakyto dydžio pastatai; ypatingos kokybės ir dydžio vargonai ir labai rimtos koncertų serijos, į kurias pretenduoja vargonininkai iš viso pasaulio. Dalyvauti jų programose yra ypatinga atsakomybė ir garbė, o dar dedikuoti koncertus savo gimtosios šalies jubiliejui yra ir didelis džiaugsmas. Tai dar didesnė atsakomybė, nes atstovauji ne tik savo, bet ir Lietuvos vardą!
Visose katedrose, kur vyko šie koncertai, vargonai turi mažiausiai keturis manualus (klaviatūras), dviejose buvo penkių manualų. Pavyzdžiui, Šv. Patriko katedros vargonai yra penkių manualų, 206 registrų, pastatyti Kilgen kompanijos. Jų vamzdžiai yra sustatyti daugelyje vietų aplink visą katedra. Ne tik registruoti, bet ir groti milžiniškoje erdvėje yra labai sudėtinga, reverberacijai esant 9 ar daugiau sekundžių. Taip pat ir abiejose Vašingtono šventovėse: Nekaltojo Prasidėjimo bazilika (Basilica of the National Shrine of the Immaculate Conception) (157 registrų, keturių manualų Goulding & Wood’s vargonai) yra dešimta šventovė pagal dydį pasaulyje, Nacionalinė katedra (187 registrų Eolian – Skinner keturių manualų vargonai) – trečia pagal dydį. Jose vargonai taip pat išdėstyti aplink visą vidaus erdvę.

Ypatingi vargonai yra Monrealio Šv. Juozapo koplyčioje (penkių manualų, įeina į garsiausių vargonų pasaulyje dešimtuką), ir Šv. Pauliaus katedroje, Pitsburge (keturių manualų) – Beckerath kompanijos, geriausios XX a. vokiečių firmos vargonai. Prisikėlimo katedrai vargonai pagaminti Kanadoje, Kvebeke, taip pat keturių manualų, 102 registrų Casavant vargonai. Visose šiose šventovėse koncertuoti yra unikali galimybė. Prisiliesti prie šių garsių ir unikalių instrumentų – tai vis naujai atrasti santykį tarp garso ir erdvės.

Kartu jums jau teko groti „Sugrįžimų“ festivalyje. Ar grojimas Lietuvoje ir Amerikoje kuo nors skiriasi, ar svarbiausias procesas, neteikiant reikšmės tam, kur grojama?

R. Beinaris. Turbūt svarbiausia yra jausti scenos partnerį, o kur groji, ar, tiksliau šiuo atveju, kuriame žemyne, tikrai nėra svarbu. Bet erdvė – labai svarbi. Jei prasta akustika ar prasti vargonai, tai grojimui nepadeda. Man su Virginijumi jau teko groti Lietuvoje daugelyje festivalių ir koncertų. Tikrai daugiau nei 10 kartų scenoje buvome kartu. Per šį laiką mes ne tik puikiai vienas kitą pajutome, bet ir tapome gerais draugais, o tai labai svarbu muzikuojant drauge. Malonu groti kartu. Virginijus labai gerai, natūraliai jaučia muziką bei ansambliškumą. Jo požiūris į darbą yra pačios aukščiausios prabos – tokių atlikėjų yra vienetai. Didžiuojuos galėdamas kartu su Juo muzikuoti. Man tai žmogus iš didžiosios raidės.

V. Barkauskas. „Sugrįžimuose“ mes dalyvavome tris kartus. Festivalis kviesdavo keliems koncertams. Du kartus koncertai įvyko Vilniaus katedroje, vieną kartą grojome festivalio uždarymo koncerte, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Taip pat Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, Varėnos kultūros centre. Esame kartu dalyvavę Pažaislio festivalyje, Įgulos bažnyčioje, Kaune ir daugelyje kitų festivalių, pavienių koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose. Grojimas kartu Lietuvoje ir JAV skiriasi tuo, kad JAV buvo pasirinktos šventovės su pilnos apimties vargonais ir nėra jokių repertuaro apribojimų. Lietuvoje nėra daug vietų, kur vargonais galima groti viską. Daug romantinės ir modernios muzikos vargonams yra parašyta dideliems vargonams, dėl to Lietuvoje dažnai tenka ieškoti kompromisų, koks repertuaras tiktų atlikimui. Išimtis tik Vilniaus arkikatedra ir Kauno Įgulos bažnyčia.

Kas sudarė jūsų dueto koncertų programą? Ar gyvenant skirtingose laiko juostose nekilo sunkumų derinant koncertinius reikalus?

R. Beinaris. Viską deriname kartu. Šiais laikais atstumas jau nebeegzistuoja, daug lengviau kažką sutarti. Yra tiek priemonių susisiekti, kad gal visų jau ir nebeišnaudoji. Kartais atrodo, kad pasaulis tik mažėja, bet kurią minutę gali susisiekti labai greitai. Taip tik lengviau gyventi. O šiaip, susiderinti mums visada labai paprasta, nes mūsų muzikiniai skoniai sutampa.

V. Barkauskas. Minint repertuarą, reikalinga paminėti, kad visų mūsų koncertų repertuaras yra sudarytas iš kūrinių obojui su vargonais, obojui solo ir vargonams solo. Taigi, kartu reikia surepetuoti tik kūrinius, atliekamus duetu. Aišku, laikas visada būna ribotas, tačiau per šiuos metus, vis grįžtant, kartu įsisavinome labai turtingą repertuarą. Tarp kitų kūrinių, Lietuvos muzikų rėmimo fondas „Sugrįžimo” festivaliui užsakė specialiai mums skirtą kompoziciją, parašytą kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, pavadinimu „Sugrįžimas“. Puikus kūrinys, kurį dažnai grojame Lietuvoje. Jį taip pat atlikome ir abiejuose koncertuose JAV.

Jūsų koncertų programos sudarytos iš užsienio bei lietuvių kompozitorių kūrinių, kurių proporcija beveik lygi. Tik bendruose ciklo koncertuose atlikote daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių. Kas lėmė kūrinių pasirinkimą?

R. Beinaris. Turbūt labiausiai – mūsų šaknys. Norisi kuo labiau atskleisti savo šalies-gimtinės muziką, kuri skamba pasaulyje ne tiek, kiek nusipelno. Taip pat atliekame didžiųjų pasaulio genijų muziką. Formuojant programą buvo ir noras atskleisti mūsų instrumentų išskirtinumą bei galimybes.

V. Barkauskas. Lietuvišką muziką vargonams aš visada pristatau savo soliniuose koncertuose ir JAV, ir Lietuvoje. Jos taip pat nemažai grojame ir su Robertu. Be mūsų kartu atliktų lietuviškų kūrinių, JAV koncertuose Robertas pateikė ir du lietuvių autorių veikalus obojui solo: Giedriaus Svilainio „Būrų Metai“ ir V. Striaupaitės-Beinarienės „Mosaic I“. Abu veikalai avangardiniai, virtuoziški ir amerikiečių publikos labai entuziastingai priimti. Tai buvo puikios premjeros JAV.

Kokia buvo publikos reakcija? Kaip ji priėmė vargonų ir obojaus bendrą skambesį ir kaip buvo priimta idėja koncertų ciklu švęsti Lietuvos šimtmetį?

R. Beinaris. Publika visada yra gera. Žmonės ateina į koncertą pabūti ramiai, niekur neskubėti, įsiklausyti. Kartais galbūt įsiklausyti ne tik į atlikėjus, bet ir į save. Ypač tai tinka bažnyčioje, skambant didingiems vargonams. Obojaus vaidmuo vargonų muzikoje turbūt yra neatsiejama instrumento dalis – vargonų registruose yra tembras Oboe. Manau, šis derinys labai geras ir tai, kad kompozitoriai kuria kūrinius tokiai sudėčiai, yra puikus to įrodymas. Mums, menininkams, švenčiant Lietuvos šimtmetį, norėjosi prisidėti prie šios šventės ir ją dar labiau įamžinti atliekant tai, ką mokame geriausiai. Šis koncertų ciklas nuostabus dar ir todėl, kad Virginijus tai inicijavo gyvendamas JAV. Manau, tai labai graži dovana mums ir visai Lietuvai.

V. Barkauskas. JAV publika visada nuoširdžiai palaiko atlikėjus, niekada nebūna šykšti aplodismentais ir po koncertų noriai bendrauja su atlikėjais. Asmeniškai nori pasidalinti savo patirtais įspūdžiais ir pastabomis. Mano soliniuose, kaip ir su Robertu atliktuose koncertuose, skambėjo daug modernių autorių muzikos. Mūsų repertuare tradicinio skambesio muzikos nebuvo daug, ir tai tikrai buvo netikėta publikai. Abiejų koncertų repertuaras klausytojams buvo atradimas, ypač lietuvių autorių, kurių dauguma buvo premjeros JAV. Reikia pastebėti, kad visos lietuvių autorių kompozicijos, ir obojui solo, ir vargonams, buvo aukščiausio techninio sudėtingumo ir meninio lygio veikalai.

Profesoriau, kokie jūsų įspūdžiai iš pirmosios viešnagės JAV?

R. Beinaris. Įspūdžiai puikūs. Visada labai įdomu nuvykti ten, kur nesi buvęs. O žinant, kad tai labai tolimas kraštas, ši išvyka labai įsimintina. Teko ne tik pačiam koncertuoti, bet ir apsilankyti Metropoliteno operos teatre, kur klausiau Giuseppes Verdi operą „Aida“. Tai kažkas nepaprasto ir labai įsimintino. Atlikimo kokybė nepriekaištinga, operos pastatymas daugiau nei įspūdingas. Parsivežiau tik geriausius įspūdžius. O jų buvo tikrai daug: koncertai, ekskursijos, žmonės, miestai, maistas – viskas labai gražu, malonu ir skanu.

Paskutinį koncertą atlikote balandžio 7 d. Vašingtone. Ar anksčiau teko groti Nacionalinėje katedroje? Kokią programą pristatėte baigiamajame koncerte?

V. Barkauskas. Vašingtono Nacionalinėje katedroje pirmą kartą koncertavau 1999 m. Tada koncerte pristačiau minėtąjį monumentalų Juliaus Juzeliūno Koncertą vargonams, pirmą kartą atliktą JAV. Ši šventovė yra ypatinga tuo, kad joje vyksta JAV prezidentų inauguracijos ir kitos nacionalinės reikšmės ceremonijos, religinės apeigos. Labai džiugu, kad Lietuvos vardas ir lietuviška muzika buvo vėl reprezentuojama.

Paskutiniame ciklo koncerte, tarp kitų autorių, skambėjo ir dvi lietuviškos kompozicijos: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Fuga b-moll ir Juozo Naujalio „Malda“. Ją atlieku sau pritaikęs šiek tiek kitokią transkripciją nuo originalo. Taip pat koncerte skambėjo Johanno Sebastiano Bacho, jauno kompozitoriaus iš Niujorko, mano draugo Matthew Korauso, Ola Gjeilo ir Charleso Tournemire‘o kompozicijos. Koncerte įžanginį žodį sakė Lietuvos Ambasadorius Rolandas Kriščiūnas.

Labai svarbu paminėti, kad visi septyni koncertai, dedikuoti Lietuvos šimtmečiui, taip pat yra šių didžiųjų šventovių koncertų serijų dalis. Aš apie juos informavau vietines lietuvių bendruomenes. Taip pat visi katedrų koncertai buvo pristatyti plačiajai amerikiečių publikai (kanadiečių Monrealyje). Na, o galimybė juose pristatyti ir tokio aukšto lygio atlikėją iš Lietuvos kaip obojininkas R. Beinaris – tikrą nacionalinę vertybę – yra didelis pasididžiavimas ir džiaugsmas.

Man, kaip vargonininkui, trylikos mėnesių laikotarpiu turėti galimybę groti su tiek daug ir tokiais fantastiškais, neeiliniais instrumentais, valdyti tokius, kosminius laivus primenančius, pultus yra visų pasaulio vargonininkų svajonė, o man ji virto realybe.

Grįžtant į praeitį, visos šios svajonės prasidėjo prieš daugybę metų, jauno dvylikamečio berniuko sieloje, žvelgiant į didingus Vilniaus arkikatedros vargonų vamzdžius, užburtam nuostabių besiliejančių garsų po katedros skliautais…

Tekstą parengė Gražina Montvidaitė