Kotryna Lukšytė. Festivalis „Jauna muzika“: jauni eksperimentai

03 Geg Kotryna Lukšytė. Festivalis „Jauna muzika“: jauni eksperimentai

Festivalis „Jauna muzika“ per beveik savaitę trukusį koncertų maratoną Menų spaustuvėje parodė plačią lietuvių ir užsienio kūrėjų muzikos panoramą. Organizatoriai mozaikiškai kiekvieną vakarą derino kuo įvairesnius menininkus, siekdami pusiausvyros tarp stipresnių ir silpnesnių pasirodymų, tarp žanrų ir tembrų, tarp turinio ir idėjos. Šio vakaro tema taip pat labai aiški – Juodojoje salėje pasirodė lietuvių kompozitoriai. Tai galbūt ir buvo viena priežasčių, sukvietusių kaip niekad gausų būrį žiūrovų. Vieni susirinko palaikyti artimųjų ir draugų, kiti – pažiūrėti, ką naujo žada jaunoji kompozitorių karta. O naujos muzikos vėjus šeštadienio vakarą nešė trys kompozitoriai – Matas Drukteinis, neseniai sužibėjęs kaip teatro kompozitorius, Jūra Elena Šedytė, renkanti publiką Danijoje, LMTA inovacijų centro vedėjas, kompozitorius, garso menininkas, pianistas, prodiuseris Mantautas Krukauskas bei Monika Zenkevičiūtė, didžėjaujanti Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Po jau įpročiu tapusių užsitęsusių pokalbių Menų spaustuvės kiemelyje, vakarą pradėjo Matas Drukteinis. Šis kompozitorius pamažu skinasi kelią Lietuvos muzikos scenoje. Naujausias ryškus jo darbas – muzika Aliaus Veverskio audiovizualiniam spektakliui pagal rašytojo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Vienas iš beveik visiems šio vakaro atlikėjams būdingų bruožų – įvairiais būdais naikinti ribas tarp kompozicijos pradžios ir pabaigos. Mato Drukteinio „Mechanike“ pasirodymas prasidėjo dar į salę besirenkant publikai. Neaiškiai girdimas ūžimas, kurį nesunkiai galima palaikyti aparatūros triukšmu, pamažu išaugo ir tapo aišku, kad jis yra kompozicijos dalis. Ši kompozicija – tai paprasta vokalinė daina, kur elektronikos ūžimas yra tarsi jos burdonas. Ją scenoje atliko Regimantas Mažulis. Šiai kompozicijai autorius naudoja minimalistines, tačiau paveikias muzikines priemones. Kompozicijoje ant elektroninių ūžesių pagrindo skamba gana paprasta, religinėms giesmėms (gal net kantičkoms) artima tenoro melodija. Per poetinį tekstą, kontrastingus balsus M. Drukteinis sugretina dvi, šiuo metu gana plačiai aptariamas priešpriešas – dirbtinį, mechaniškai sukurtą garsą ir natūralų žmogaus balsą. Bet kad ir kokios šios priešpriešos skirtingos savo prigimtimi, tačiau labai organiškai įsilieja viena į kitą. Galbūt ir ir šis ūžimas jau tapo tokia natūralia ir nepastebima aplinkos dalimi, kaip kadaise būdavo gamtos garsai? Beje, verta atkreipti dėmesį, kad kol kas iš festivalyje pasirodžiųsių kūrinių, šis buvo vienas iš dviejų, kuriame galėjome išgirsti lietuvių kalbą – kitas kūrėjas, naudojęs lietuviško radijo įrašus savo improvizacijoje, buvo prancūzas Jérôme‘as Noetingeris.

Jūra Elena Šedytė – elektroninės muzikos kompozitorė, šiuo metu muzikos studijas tęsianti Kopenhagoje. Festivalyje ji pristatė kūrinį elektronikai, balsui ir vizualizacijai „NO ROOM WILL BE EMPTY IF YOUR BRAIN IS FULL“. Toks intriguojantis pavadinimas užmena mįslę, o dar daugiau intrigos sukelia ir kūrinio aprašymas. Jis žada tarpdiscipliniškumą ir įsigilinimą į žmogaus psichologiją bei socialinį elgesį. Autorė šią mįslę ironiškai bandė išnarplioti savo audiovizualiniame kūrinyje, perdėtai saldžiu balsu rečituodama, niūnuodama, šaukdama tekstą, tarsi paimtą iš savęs tobulinimo knygų ar internete prieinamos primityvios meditacijos. Ryškiose vizualizacijose įpinta daug simbolikos, ypač koloristine prasme. Ji ne visada sėkmingai derinama su muzika (pavyzdžiui, įdomiai pasirinkta derinti ryškiai raudoną spalvą, monodinę, nešaižaus tembro pentatonikos arpedžio ir sapno tematiką tekste). Kompozitorės idėja buvo pakankamai aiški – pašiepti vis intensyviau plačiųjų masių praktikuojamą ir vis dažniau kritikuojamą savęs tobulinimo kultūrą, dirbtinį dvasingumą. Beveik valandos trukmės kūrinyje buvo įmaišyta visko – ryškių spalvų, šaižių ir švelnių elektronikos tembrų, aiškaus, griežto ritmo ir beritmės muzikinės erdvės, daug simbolikos, detalių, technikų, kurios pamažu susiliejo į vieną masę.

Po pertraukos Juodojoje salėje vėl pasklido elektronikos sąskambiai. Monika Zenkevičiūtė, elektroninės muzikos scenoje dar žinoma kaip Monika Ze, „Jaunoje muzikoje“, kartu su Mantautu Krukausku parengė kūrinį „PAN-(ANON)-ANIMA“ ir „KLEPSHT“. Autoriai savo kūrinių aprašymuose ypatingai stengiasi sudominti būsimą klausytoją, ypač pabrėždami tarpdiscipliniškumą. Šiuo atveju kūrėjai teigė, kad kūrinyje nagrinėjama XXI a. vyraujanti individualistinė sąmonė, kiekvienam skirtingai matomas pasaulėvaizdis, skirtingos vertybės. Muzikantai surengė nedidelį spektaklėlį, neva – dviejų skirtingų (tačiau ne per daugiausiai besiskiriančių) veikėjų nuomonių priešpriešą, rungtynes. Scenoje įvairiais teatrališkais pasirodymo elementais siekiama sukurti konfliktą, tačiau muzikoje jis vos juntamas. Kostiumai, judesiai, kaukės, apšvietimas – elementai, kuriais atlikėjai siekė išlaikyti publikos dėmesį, tačiau kūriniui užsitęsus, vis daugiau ir daugiau žiūrovų paliko salę.

Aptarti pasirodymai iš dalies skirtingi, tačiau iš esmės – ir labai panašūs. Jauni kūrėjai ieško savo kelio ir kol kas juos labiausiai domina audiovizualiniai projektai, savaip perteiktas tarpdiscipliniškumas, įvairios nišinės temos, begalės simbolių, muzikinių priemonių, technikų greitas keitimas ir derinimas, siekis šokiruoti – visa tai per ištęstus pasirodymus susilieja į vieną pilką masę ir tuomet sunku suprasti, ką norėta pasakyti.

Paskutinis vakaro performansas truko vos porą minučių (net atlikėjo pristatymas truko kiek ilgiau), tačiau per tas porą minučių žiūrovai galėjo gauti labai stipriai koncentruotą emocijų ir įspūdžių dozę. Glebas Maltsevas yra pankroko grupės „Pichismo“ Ukrainoje įkūrėjas ir pagrindinis narys, dabar gyvenantis ir pasirodantis Kaune. Šį vakarą jis pristatė savo solo performansą „Hh-hh-hh-hh“. „Klavesinų decimetai su originalia poezija ikireformine Volapiuko kalba“ – taip savo kūrinį apibūdina Glebas Maltsevas. Volapiuko kalba yra dirbtinė kalba, praktikuota praėjusio amžiaus pradžioje. Jo pasirodymo pristatymas toks įdomus, kad net šiek tiek gąsdina – ar tik nebus įdomesnis nei pats pasirodymas? Tačiau ne – vienas menininkas per keletą minučių (trukusių, rodos, akimirką) kažkokiu būdu sugebėjo perteikti savitą esminę esenciją, dainuodamas kalba, kurios niekas nesupranta apie nežinia ką, naudodamas atonalius klavesino sąskambius ir kontrastą kurdamas per elementarų riksmo ir kalbėjimo sugretinimą. Iš esmės, liko visiškai neaišku, ką jis darė. Galbūt toks stiprus įspūdis pasiliko dėl didelio kontrasto su prieš tai buvusiais pasirodymais, galbūt – dėl paties kūrėjo kaip savotiško veikėjo, o galbūt dėl kažkokio kultūrinio šoko, paveikusio taip stipriai kaip stiprios kavos puodelis ar ledinis dušas.

Kas pasiliko iš šeštadienio vakaro? Liko jaunų kūrėjų perspektyva – kiekvienas šviežias kompozitorius eksperimentuoja su elektronika. Liko kitokio požiūrio į meną sukeltas šokas. Liko begalė užrašų telefone, iš kurių svarbiausias yra klausimas: ar tikrai visi simboliai, priemonės, neturėdamos tikslo kūrinyje, yra prasmingos? Ar idėjos užtenka kūriniui suteikti prasmę? Tačiau įvairūs eksperimentai ir bandymai formuoja kūrėją, tad po šio vakaro lieka ir žinojimas, kad jaunoji Lietuvos muzika eina tik į priekį.

Lietuvos muzikos antena