Kotryna Lukšytė. Trečioji festivalio „Jauna muzika“ diena: ribų tarp muzikos ir nemuzikos naikinimas

30 Bal Kotryna Lukšytė. Trečioji festivalio „Jauna muzika“ diena: ribų tarp muzikos ir nemuzikos naikinimas

27-asis festivalis „Jauna muzika“ atėjo kartu su pavasariu ir į Menų spaustuvę bei Vilniaus muzikinį gyvenimą atnešė gaivių vėjų. Festivalis įgauna pagreitį ir nors jau matosi finišo tiesioji, tačiau įspūdžiai po kiekvieno koncerto išlieka ryškūs. Tad verta prisiminti ir trečiąją festivalio dieną, balandžio 25 d. į Menų spaustuvę subūrusią įdomią, labai skirtingų atlikėjų programą.

Ketvirtadienio vakarą pradėjo festivalio svečias iš Vokietijos Neo Hülckeris. Į jo pasirodymą pirmiausia traukė gana kontraversiška paties pasirodymo idėja – Neo kūnas, o su juo ir balsas, keičiasi. Testosteronų hormonų terapijos sukeltą balso mutaciją jis nusprendė išnaudoti kaip instrumentą savo kūrybai. Jaunasis atlikėjas paprašė įvairių menininkų kaip gimimo dienos dovaną sukurti po kompoziciją jo lūžtančiam balsui. Iš šių kūrinių menininkas sudarė atskirą programą, kurios dalelę galėjome išgirsti ir „Jaunoje muzikoje“. Iš esmės, N. Hülckerio performansai perteikia savęs ieškojimą ir pažinimą. Kiekvienas kūrinys – tarsi esamojo momento analizė, kartu – ir kitimo reiškinio išgryninimas. Pagrindinis objektas šiai analizei yra balsas – pirmaisiais kūriniais atlikėjas supažindina su šiuo instrumentu, jį priešpastato žiūrovams. Pasirodymo eigoje pamažu artėjame prie paties herojaus, todėl simboliškai per dūžtantį stiklą sugriautą ribą tarp savęs ir publikos Neo Hülckeris naikina ir muzikine prasme. H. Wilde’o „Hahaha in drei“, E. Henderseno „Neoneoneo“ ir jo paties „Copying myself“ kūriniuose jis atlieka savo balso, kartu ir savo asmenybės skrodimą, sugretindamas senus jo balso įrašus su gyvu, besikeičiančiu balsu. Kismas šiuose pasirodymuose lipdomas į vieną masę, tuo pat metu išryškinami ir skirtumai. Nors visų kūrinių komponavimo idėjos labai skirtingos ir kiekviena verta atskiro dėmesio, tačiau jas visas jungia viena konstanta – Neo kitimas. Ne pokytis, bet nuolatos vykstantis kaitos procesas. Kūriniai tampa tarsi įrankiu siekiant išgryninti šio proceso esamojo laiko momentą ir analizuoti save, lyginant prieš tai buvusius ir šiuo metu vykstančius „esamuosius“ momentus. Tai labai aiškiai įkūnija ir, tiesiogine to žodžio prasme, dokumentuoja kūrinys „Copying Myself“.

Antrasis vakaro svečias – lenkų muzikantas, kompozitorius, instrumentų kūrėjas Pawełas Romańczukas. Festivalio kontekste šis atlikėjas yra vienas iš nedaugelio, savo atliekamai muzikai naudojantis akustinius tembrus (nors juos visus ir valdė naudodamas elektroniką). Kišeninėje Menų spaustuvės salėje įsitaisė tai, ką būtų galima laikyti utopiniu ateities orkestru iš senų mokslinės fantastikos knygų iliustracijų – smuikų ir liutnios strykai pritaisyti prie mechaninių besisukančių aparatėlių, keistai atrodantys mušamieji, gnaibomieji, trinamieji ar dar kitokie, iki tol nematyti instrumentai. Visa tai – P. Romańczuko kūriniai. Kompozitoriaus ir atlikėjo vakaro pasirodymas – jų tembrų derinimas, sluoksniavimas, ritmizavimas, gryninimas ir jungimas. Panašiu principu pasirodė ir Rie Nakajima ir Pierre’as Berteth pirmąją festivalio dieną – savo kurtus instrumentus išdėstę po erdvę pamažu juos įveda, sukurdami sferinį efektą, kartais keliantį klausimą, ar tai nėra tiesiog kiekvieno jų pagamintų instrumentų galimybių demonstravimas be aiškaus tikslo. Tačiau P. Romańczuko pasirodymas buvo kiek kitoks – nors ir skambesys gana abstraktus, daugelis jo instrumentų neturi apibrėžto garso aukščio ar ritmo, tačiau kūrinys turi struktūrą (jos nori nenori ieško prie vakarietiškos muzikos pratusi ausis), kurioje visi šie garsai suvaldomi ir iš jų kuriama vientisa kompozicija. Ir ši kompozicija tikslinga, turi viziją. Tad išties įdomu stebėti, kaip kompozitorius-atlikėjas tą viziją pamažu formuoja ir išpildo, tarpusavyje derindamas įvairius tembrus ir iš jų formuodamas įtraukiančią kompoziciją. Kartu – tai tembrinė kelionė, įtraukianti į savotišką meditacijos būseną.

Vakarą užbaigė Clockwork Giussepe sceniniu vardu pasirodęs Ignas Juzokas. Šis kompozitorius, techno muzikos prodiuseris ir lietuviško teatro garso dizaineris paruošė improvizaciją moduliniam sintezatoriui ir Juodosios salės garso sistemai. Pirmiausia įspūdį palieka salėje sukurta atmosfera – nuo jos ir prasideda pasirodymas. Žiūrovai pakviečiami į tuščią, juodą (ne veltui – Juodosios) salės erdvę, pripildytą tirštų dūmų ir prietemos. Blausia šviesa apšviestos tik garso kolonėlės, išdėstytos po visą salės ilgį, plotį ir aukštį, o centre – laidais apraizgytas ir įvairiomis švieselėmis mirkčiojantis didelis, įspūdingai atrodantis sintezatorius. Aplink jį, lyg apie nežemišką, neatpažįstamą objektą, kiek sakraliai atrodantį „altorėlį“ iš pradžių nedrąsiai, tačiau po truputį vis ryžtingiau spiečiasi žiūrovai. Iš tirštais dūmais pripildytos erdvės išnyra aukštas vyras, atsistoja prie sintezatoriaus ir tarsi šamanas pradeda elektronikos apeigas. Iš pradžių improvizacija neapibrėžta, neaiški, tačiau pamažu įgauna formą, ryškėja ritmikos kontūrai, improvizacijos eigoje įgaunantys klubinės techno muzikos atspalvius ir formas. Įdomu stebėti ir publiką elektronikos abstrakcijoje daugelis leidžia sau atsigulti ir atsipalaiduoti, paleisdami protą nevaldomais keliais ir leisdamiesi nunešami muzikos. Tačiau pamažu aiškėjant ir tankėjant ritmams, tirštėjant faktūrai ir žemėjant dažniams galvos pakyla nuo žemės ir pradeda neaiškiai „mataruotis“ – šamanas užleido burtą, kuriam šios muzikos paliestiesiems sunku atsilaikyti. Taip veikia juodoji elektronikos magija.

Verta atkreipti dėmesį, kad šiais metais festivalio rengėjai programoje siekia suderinti kuo įvairesnius ir kuo skirtingesnius atlikėjus. Ketvirtadienio vakaras nebuvo išimtis – girdėjome performatyvų vokalą, akustinį „vieno žmogaus ansamblį“ bei grynosios elektronikos improvizaciją. Šie skirtingi atlikėjai / kūrėjai netikėtais būdais vienas kitą papildė, sudarė gyvą vakaro dinamiką, skatindami protą būdrauti ir su nekantrumu laukti sekančio pasirodymo. Visi trys menininkai įkūnija vieną iš pagrindinių festivalio bruožų – naikinama riba tarp kūrėjo ir atlikėjo. Tuo pat metu nyksta sienos tarp improvizacijos ir kompozicijos, galų gale – tarp muzikos ir nemuzikos. Kai šios ribos išnyksta, į vieną spektrą sutelpa ir visi šie pasirodymai, iš esmės skirtingi, tačiau kartu ir neprieštaraujantys vienas kitam. Po kontrastingų, dinamiškų ir gyvų koncertų, natūralu, kad kitą dieną prie Juodosios salės durų Menų spaustuvėje su nekantrumu vėl trypčios būrys melomanų.

Lietuvos muzikos antena