Festivalio kryptis – laisvė: apie „Druskomaniją“ su Juta Pranulyte ir Paulina Nalivaikaite

30 Bal Festivalio kryptis – laisvė: apie „Druskomaniją“ su Juta Pranulyte ir Paulina Nalivaikaite

Festivalis veja festivalį – ką tik pasibaigus „Jaunos muzikos“ eksperimentams, gegužės šiuolaikinės muzikos „rinką“ užpildys pasikeitusi „Druskomanija“. Renginius koncentruojantis ne tik Vilniuje, bet ir Druskininkuose, šiuos metus jubiliejinis, 35-asis festivalis pasitinka šūkiu „laisvinanti „Druskomanija“, kviesdamas įdarbinti savo smalsumą. Plačiau – Rasos Murauskaitės pokalbyje su festivalio organizatorėmis, kompozitore Juta Pranulyte ir muzikologe Paulina Nalivaikaite.

Pirmuosiuose pranešimuose apie festivalį buvo pabrėžta, kad šiais metais „Druskomaniją“ organizuoja penkios merginos. Ar moteriškumo aspektas buvo išryškintas intencionaliai, tarsi konstatuojant situaciją, jog festivalių organizavime vis dar dominuoja vyrai, ar priežastis buvo kita?

Juta Pranulytė. Nesistengėme to pabrėžti. Taip atsitiko, nes burdama komandą rinkausi žmones, kurie gerai atlieka savo darbus, o ir yra mano bendraminčiai. Pasirodė, kad tai – merginos.
Paulina Nalivaikaitė. Sąmoningai nesiekėme, tačiau galbūt norisi parodyti, kad ir merginos gali puikiai suorganizuoti festivalį.

Kaip dalijatės atsakomybes – atskirais koncertais, veiklomis, dar kažkaip kitaip?

J.P. Festivalio gaires suformulavau aš, o vėliau pradėjau dirbti kartu su keturių koordinatorių komanda. Erika, Gintė ir Karolina kuruoja atskirus renginius: bendradarbiauja su atlikėjais, sprendžia techninius klausimus. Paulina daugiausia atsakinga už muzikologinę festivalio dalį.
P.N. Norime sugrąžinti į „Druskomanijos“ festivalį muzikologinį aspektą. Žinome, kad anksčiau „Druskomanijoje“ vykdavo muzikologų mini konferencijos, tad iš pradžių planavome tai įtraukti ir į šių metų programą. Tačiau galiausiai pasirinkome kitas muzikologinio pobūdžio veiklas – net du renginiai skirti pokalbiams su kūrėjais. Jų metu patys menininkai pristatys savo kūrybą, bus kalbinami, o ir publika galės su jais pabendrauti. Muzikologija festivalio kontekste bus taikomoji, orientuota į jauną auditoriją. Kalbant apie festivalio atsakomybes, aš esu atsakinga ir už festivalio sklaidą (kartu su Karolina), taip pat koordinuoju tokius dalykus kaip programėlių rengimas, redagavimas, informacijos paruošimas ir panašiai.

Festivalį perimant naujam meno vadovui, organizatorių komandai, paprastai kinta ir jo kryptis. Tiesa, vieni labiau linkę tęsti tradicijas, kiti – viską keičia kardinaliai. Kokios jūsų pozicijos? Kokios šių metų „Druskomanijos“ pokyčių gairės?

J.P. Nesiekiau kažko keisti specialiai ir kardinaliai. Man atrodo, kad „Druskomanija“ – gilias tradicijas turintis festivalis ir tas tradicijas reikia tik puoselėti ir auginti. Tačiau, žvelgdama į programą, pastebiu, kad viskas, kas joje yra, mane pačią labai domina, atrodo vertinga. O vienas naujesnių aspektų festivalio kontekste – improvizacijos, laisvosios muzikos sritis.
P.N. Improvizacija – plačiąja prasme. Tai ne tik džiazas, kuris, beje, taip pat naujai atsirado festivalyje, bet ir eksperimentinė elektronika, kiti dalykai. Improvizacija reikšis ir grafinių partitūrų koncertais. Juk šiemet mūsų šūkis „laisvinanti „Druskomanija“, kas apima improvizaciją, laisvą kūrybą ir mąstymą.
J.P. Kalbant apie laisvę, kaip ir „Jauna muzika“ mes taip pat vengiame žanrinių, meno sričių ribų, stengiamės į viską žiūrėti plačiau ir atviriau. Pavyzdžiui, atlikėjas Arma Agharta veikia tarp muzikos, garso meno ir performansų sričių, jis – tarsi savotiškas simbolis to, ko šiandien norime iš „Druskomanijos“ festivalio.

Užsiminėte apie gana įdomiai skambantį festivalio šūkį. Gal už jo atsiradimo slypi kokia įdomi istorija?

J.P. Išties, iš pradžių galvojome, kas gi yra tokio, vienijančio visus koncertus. Laisvę suformulavome kaip kertinę festivalio vertybę. Galiausiai priėjome prie „laisvinančios“ koncepcijos, aišku, pradėjome juokauti apie laisvinančius vaistus (juokiasi). Tikimės, kad žiūrovai tą provokuojamą kūrybos laisvę taip pat pajaus.

O ar ta visiška laisvė ir aiškios krypties neišsakymas negrasina iš festivalio atimti aiškumo, galbūt net ir tam tikros auditorijos dalies?

J.P. Manau, kad šiemet mūsų kryptis ir yra laisvė. Kaip minėjau anksčiau, „Druskomanija“ turi labai gilias tradicijas, kylančias daugiausia iš akademinės bendruomenės. Net kvietime teikti paraiškas festivaliui vadovauti, buvo formuluotė „kompozicijos katedros, kompozitorių bendruomenės festivalis“. Mums tai netinka. Norime, kad „Druskomanija“ taptų visų menininkų, kūrėjų, jaunų žmonių bendruomenės renginiu. Tokia ir yra mūsų laisvinanti kryptis.
P.N. Kiek teko dalyvauti ankstesnėse „Druskomanijose“ kaip klausytojai, neteko pastebėti, kad būtų išskirta aiški kryptis kaip kad festivalyje „Gaida“ vyraujantis minimalizmas, postminimalizmas, ar kažkokie instrumentai, sudėtys. Tai visuomet buvo studentiškų ieškojimų, bandymų, eksperimentų festivalis. Mes panorome tuos eksperimentus pakelti į aukštesnį lygį, kad tai būtų ne tik studentų, bet ir solidžių atlikėjų festivalis su įvairiapusiškai įdomia programa. Norime, kad šiuolaikinė muzika atsiskleistų įvairiausiais aspektais – džiazo, elektroninės, akademinės muzikos.

Jau kelis kartus šio pokalbio metu minėjote, kad „Druskomanija“ yra gilias tradicijas turintis festivalis. Kokias tradicijas, renginius išlaikote šių metų programoje?

J.P. Visų pirma, tai vietos, kuriose vyksta renginiai – Vilnius, Druskininkai, Liškiava. Stengiamės išlaikyti ir festivalio bendruomenę. Antra, tai Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas, kuriame atliekami bakalaurų darbai – tai viena ryškiausių festivalio tradicijų. Be to, šių metų festivalis yra jubiliejinis – 35-asis. Šia proga užsakėme naują kūrinį kompozitoriui Ričardui Kabeliui, skirtą šiai sukakčiai paminėti. Jo kūrinys bus atliktas keliose vietose Druskininkuose, jį gros Saulius Petreikis.
P.N. Svarbu paminėti, kad neatsitiktinai kūrinį užsakėme būtent R. Kabeliui – jis buvo vienas festivalio įkūrėjų. Taip tarsi atiduodama duoklė vienam festivalio pradininkų.

Lietuvoje nėra tiek daug didesnių šiuolaikinės muzikos festivalių – „Gaida“, „Jauna muzika“, „Iš arti“, „Permainų muzika“, dar keletas kitų. Kuo „Druskomanija“ jų visų kontekste skiriasi? Koks šio festivalio „skonis“?

J.P. Visų pirma, „Druskomanija“ – tai jaunų žmonių ir jaunų idėjų festivalis. Manau, kad tai erdvė, kurioje yra pristatoma pati aktualiausia – jaunų žmonių muzika. Todėl tai vienas vertingiausių, ateitį formuojantis festivalis.
P.N. Manau, kad nuo kitų festivalių skiriamės ir tuo, jog raginame dalyvauti studentus. Kituose festivaliuose sudalyvauti jauniesiems kūrėjams gana sudėtinga. Sakyčiau, tai vienas mūsų išskirtinumų.
J.P. Jau ryškėja atvirų kvietimų rezultatai ir galime pastebėti, kad dalyvavo daug jaunų kūrėjų, jau baigusių Akademiją. Tad „Druskomanija“ tarsi tampa erdve menininkams tęsti savo veiklas, eksperimentuoti, pristatyti kūrybą. Užsakymų iš kitų festivalių dažnai negausi.

Papasakokite kiek plačiau apie programą. Kiek teko ją peržvelgti, jos įvairovė labai plati – nuo varpų muzikos, iki džiazo, chorinių kūrinių premjerų, diskusijų… Kokie pagrindiniai akcentai, ryškiausi renginiai?

J.P. Reikėtų pradėti nuo laisvinančios krypties koncertų, geriausiai atspindinčių festivalį. Dar kartą noriu paminėti Arma Aghartą – labai džiaugiuosi šiuo pasirodymu, jis vienas mano laukiamiausių. Taip pat bus džiazo diena – bigbendo koncertas. Bigbendas, ko gero, „Druskomanijoje“ pasirodys pirmąjį kartą. Šiemet bendradarbiavome su konkursu „Vilnius Jazz Young Power“, kurio laimėtojai taip pat pasirodys mūsų festivalyje – tai Castor Stetson grupė. Norėčiau paminėti tylios muzikos koncertus, kuriuose bus atliekama tyli muzika. Kūrėjai buvo kviečiami teikti ir grafines partitūras, o festivalio atidarymui – netradicines partitūras: video, audio, grafines ar tekstines. Svarbus ir didelis bus choro „Vilnius“ koncertas. Pusę metų jie vykdė projektą „Vilnius LAB“, kurio metu buvo atrinkti trys kūrėjai, rašę stambios formos kūrinius chorui – tai Andrius Arutiunian, Monika Zenkevičiūtė ir Mantvydas Pranulis. M. Zenkevičiūtė dar bendradarbiauja ir su šviesų menininku Giedriumi Gurevičiumi, kuria tokią garsinę-vaizdinę instaliaciją. Tai labai įdomus projektas, kuriame bus netradicinių erdvinių sprendimų, gyvos elektronikos. Tai bus išskirtinis chorinės muzikos renginys, kokio, ko gero, Lietuvoje bent jau kurį laiką nebuvo.
P.N. Dar galėčiau paminėti vizualios muzikos kryptį kaip vieną kertinių festivalio elementų. Apie tai suksis ir viena festivalio diskusijų. Koncerte „Muzika iš Šiaurės“ pasirodys NB8 Art, kurių kolektyve yra ir kompozitorių. Jie savo kūryboje naudoja iš baltų kultūros kilusius grafinius simbolius, grafinius kultūros ženklus, derindami garsą su vaizdu. Taip pat dar vyks ir akordeonų ansamblio ContemporACCO koncertas, kuris taip ir vadinasi – „Muzika akims“. Dar norėčiau paminėti puikią fleitininkę Ewą Liebchen, vieną žymiausių lenkų šiuolaikinės muzikos atlikėjų. Grįžtant prie vizualios muzikos – vyks ir paroda „Sound Gazing“.
J.P. Tai bus Simono Nekrošiaus garso paroda ir performansas. Keturioms valandoms, iki vidurnakčio, Kompozitorių sąjunga taps ekspozicine erdve, kurioje keliaudamas po skirtingas erdves Simonas pristatys garsinius performansus.

Jūsų manymu, ko trūksta lietuviškoje festivalių kultūroje?

J.P. Manau, kad kuo ši „Druskomanija“ bus išskirtinė, tai tuo, jog pas mus bus ir vakarėlių, elektroninės muzikos koncertų, ir muzikologijos, ir rimtosios muzikos. Labai geras formatas Druskininkuose – ryte sudalyvauji pokalbiuose su kūrėjais, tuomet keliuose akademinės muzikos koncertuose, o vakare apsilankai elektroninės muzikos pasirodyme. Tai tarsi linksmoji vakaro dalis – šokiai.
P.N. Asmeniškai, galėčiau pridurti, jog man visuomet trūksta… publikos. Labai norėtųsi auginti auditoriją. Būtent tais vakarėliais, „šokiais“ siekiame pritraukti jaunos auditorijos, kuri galbūt neateitų į akademinės muzikos koncertus. Galbūt jiems patiks, jie susidomės, apsilankys ir kituose festivalio renginiuose. Būna gaila, kai žmonės, kuruodami festivalius, atlikėjai, kompozitoriai įdeda daug darbo, o salėje sėdi penkiolika žmonių.

Žinau, kad dažniausiai festivalių organizatoriams nesinori ribotis, kalbėti apie tai, koks gi galėtų būti jų klausytojas. O visgi, kaip įsivaizduojate tipinį „Druskomanijos“ festivalio lankytoją?

J.P. Manau, kad tai – smalsus žmogus.
P.N. Smalsus ir atviras naujiems potyriams. Greičiausiai jaunas, 18–30 metų.
J.P. Bet labai apsidžiaugčiau išvydusi ir vyresnio amžiaus žmonių. Bet visgi taip, smalsūs ir siekiantys naujų patirčių – turbūt tokių žmonių festivalyje tikimės daugiausia pamatyti.

Lietuvos muzikos antena