Festivalis „Jauna muzika“. Gaja Klišytė. Tylos ir garsų kolekcionieriai

29 Bal Festivalis „Jauna muzika“. Gaja Klišytė. Tylos ir garsų kolekcionieriai

Atverti netikėtus garso, kūrybos ir pasaulio pokyčius – taip garso meno, perfomansų ir eksperimentų formatų festivalį „Jauna muzika“ šiais metais pristatė naujai į festivalį pažvelgę kuratoriai Arturas Bumšteinas ir Monika Lipšic. Balandžio 24-ąją, antrąją festivalio dieną, girdėjome dar tris performatyvias kompozicijas, kurios vienareikšmiškai, tačiau skirtingais rakursais sutalpino tris netikėtas patirtis. Šio vakaro programa pristatė Lenkijos, Prancūzijos ir Lietuvos menininkus, kurie itin skirtingais pasirodymais sukūrė vieningai iškalbingą vakaro atmosferą.

Vakarą pradėjęs lenkų menininkų Michalo Liberos ir Barbaros Kinga Majewskos ODMA gyvasis paveikslas priminė įsiklausymą į spengiančią tylą, regimą scenoje. Pakilus juodosios salės scenos uždangai pasirodę sėdintys ir nejudantys, tačiau burnas pravėrę performanso dalyviai (Ona Kotryna Dikavičiūtė, Akvilė Zarankaitė, Tomas Kažukauskas, Kristina Skaldina-Moška, Emilija Filipenkovaitė ir Adolfina Kunčiūtė) prikaustė dėmesį, kurio reikalavo perfomanso mintis. Jau prieš pasirodymą buvo galima susipažinti su pasirodymo idėja. ODMA (lenkų k. – plaučių emfizema) – tai gyvasis paveikslas su garso takeliu, sukurtas pagal tyrinėjantį garsą Franzo Kafkos apsakymą – Dainininkė Jozefina, arba Pelės. Balso, t. y. biologinio instrumento ir jo skleidžiamų garsų ar tylos, bei garso priešpriešos permąstymo. Performansas prikaustė dėmesį spengiančios tylos vaizdu ir kartu įrašyto libreto tekstu, kuris dėl girdimo ramaus moters balso tarsi įvedė į tam tikrą meditaciją. Šis tylos garsas ir aktyvus sąstingis paliko vietos pamąstymams atskirtyje.

„Nepamiršti, kad garsas – tai tik oro vibracija“ – prancūzų kompozitoriaus ir garso menininko Jérôme’o Noetingerio dar prieš renginį išsakyta mintis atskleidė kitą žvilgsnį į analoginės įrašų technikos sąrangą ir garsines jos ypatybes. Antrojo trečiadienio vakaro pasirodymo metu kompozitorius atliko tris improvizacijas, kurios, be abejonės, peržengė žanrinės įvairovės ribas, tačiau formos prasme buvo galima justi loginį kūrinių plėtojimą. Nors atrodytų, vargu, ar moderniosios muzikos gerbėjus benustebintų „svetimkūnių“ garsų panaudojimas kompozicijos procese, tačiau J. Noetingeris veikiau pristatė savo asmeninę garsų kolekciją, ją skrupulingai tarsi chirurgas, atskleisdamas klausytojams. Ant „operacinio stalo“ gulėjo juostinis magnetofonas ir garso mikšeris su dar keliais analoginės elektronikos priedais, o muzikinės „operacijos“ procesui buvo pasitelkti plastikiniai puodeliai, ausų krapštukai ir kiti ne pirmo būtinumo daiktai. Netikėtas, tradiciškai suvokiamų kaip pašalinių garsų panaudojimas ir jų nuolatinė kaita skatino visu kūno korpusu linkti į priekį ir klausyti bei matyti, kas vyksta menininko „garsinėje palatoje“. Svarbu paminėti, kad vienoje iš kompozicijų buvo malonu išgirsti panaudotus lietuviško teksto fragmentus, kurie fonetiškai itin subtiliai įsiliejo į bendrą prancūzų kompozitoriaus, kaip jis pats vadina, garso terpę, arba garsinę architektūrą.

Paskutinis vakaro pasirodymas persikėlė į dūmų pripildytą kišeninę Menų spaustuvės salę, kur scenoje jau laukė dvi menininkės – Viktorija Damerell ir Gailė Griciūtė. Tai naujai susibūręs duetas, eksperimentuojantis su muzika, balsu ir vizualine raiška. Jau spaudos konferencijoje kalbinta menininkė V. Damerell parodė trumpą, dainingai iškalbėtą ištrauką iš pasirodymo, kuria užsiminė apie erotišką performanso pobūdį. Menininkių pasirodymas „Karti naktis“ puikiai nuteikė savo ironiškai erotizuotu, hipnotišku pasirodymu, kurio metu skambėjo dviejų įtaigiai žiūrinčių į publiką ir dainuojančių švelniais bei žemo registro balsais moterų tekstai, prisodrinti erotinėmis potekstėmis, kas nejučiomis vertė klausytojus pavirsti savitais performanso dalyviais. Pop ritmai ir juslinga kalba bei dūmų pripildyta salė ilgainiui panardino į meditacinę, bet ir linksmai nuteikiančią nuotaiką, kuri dar kurį laiką po pasirodymo vertė šypsotis.

Šio vakaro performatyvios kompozicijos savo idėjomis ir atlikimo pobūdžiu buvo itin skirtingos, tačiau pažvelgus į bendrą vakaro vaizdą, buvo malonu pajusti vieningą renginio mintį. Visų pirma stebint, kaip scena, užvaldyta skirtingų menininkų idėjų, tampa tik jiems savita transformacijos erdve, su jų taisyklėmis ir paieškomis. Tačiau pasibaigus vakaro pasirodymams svarbu atsitraukti ir duoti sau erdvės kontempliuoti potyrius. Tik įgijus tam tikrą distanciją nuo to ką matei ir girdėjai, gali pamėginti sau atsakyti, kas išliko po „Jaunos muzikos“ patirčių.

Lietuvos muzikos antena