25 Bal Festivalis „Jauna muzika“. Prakaitu spindintys kūnai – kaip nedalomi tūriai
Pavasariui įsibėgėjant mus pasitinka festivalis „Jauna muzika“, kuris šiais metais prižadėjo daug staigmenų. Pasak festivalio kuratorių Arturo Bumšteino ir Monikos Lipšic, šių metų festivalis laukia „įvairaus plauko“ klausytojų, o paties festivalio dėmesys sukauptas į siekinius sukurti naują viziją, kuria būtų skatinamas bendradarbiavimas tarp autorių, o taip pat – drąsiau paneigti atskirtį tarp kompozitoriaus ir atlikėjo. Viziją įgyvendinti festivalis siekia programoje pristatydamas įvairius renginius – garso menininkų pasirodymus, koncertus, performansus, performatyvias paskaitas ir kt. Festivalis startavo balandžio 23 d., klausytojams pristatydamas net tris labai skirtingus renginius.
Atidarymo koncertas Menų spaustuvėje prasidėjo Jutos Pranulytės kūriniu „Sweet Sweat“ varinių pučiamųjų ansambliui ir video medžiagai. Dar festivalio spaudos konferencijoje kompozitorė, suintrigavusi kūrinio idėja, leido nekantriai laukti pasirodymo ir paspėlioti, kas gi dabar bus. „Kūrinys apie vyriškumą, geismą, grožį ir kitus dalykus“, – sakė autorė, čia pat visai ne specialiai užduodama kebloką klausimą, o kas apskritai yra vyriškumas, grožis? Filosofuoti galima ilgai ir nemanau, kad tai blogai. Kūriniui tokie pamąstymai nepakenktų, o gal ir padėtų labiau suprasti autorės sumanymą. Norėtųsi tiesiog smagiai aptarti kūrinį ir juo pasidžiaugti, bet kadangi jis skambėjo kartu su vaizdo medžiaga, tokiais atvejais dažnai muzika tampa daugiau įrankiu vaizdui pastiprinti. Šiuo atveju panašiai ir nutiko. Galbūt toks ir buvo autorės noras – muzika iliustruoti vaizdo medžiagą.
Kompozitorė iš Youtube platformos atsirinko įvairių filmukų fragmentus, kuriuose matomi tikri vyrai (ironija čia nesvetima. Galbūt net būtina!). Stebint visaip išsidirbinėjančius vyrus (nepabijočiau šio žodžio), t.y. tokius superduperekstra berniukus-saldainiukus, kartais norėjosi užsimerkti, nes vietomis buvo perdėm vulgaru. Čia – kiekvieno skonio reikalas, tačiau man atrodė saldoka. Kaip valgant labai saldų saldainį – dažnai… supykina. Žiūrėdami video klausytojai galėjo pasigrožėti raumeningais, prakaitu srūvančiais vyriškais kūnais, šalia to vikriai vizginamomis uodegėlėmis ir užpakaliukais, kurie, kaip supratau, turėjo kaitinti kraują. Žiūrint patyliukais baiminausi, ar bus tokių, kurie po šio kūrinio liks… įsižeidę? Kiekvienas vertina savaip – man, asmeniškai, subtilumo pritrūko. O tokie beveik mirę vyrai (asociacija į mirusius augalus) atrodo tuštoki ir, turbūt, visa tai yra dabartinės sukrypusios visuomenės išdava. Kompozitorė tikriausiai į vyriškumą pažiūrėjo šmaikštaudama. Bet kam reikia tiek rašyti apie vaizdinę medžiagą, o ne apie visumą, ne apie kūrinį? Atsakymas kaip ir aiškus. Net jei dalyti į atskirus vienetus kompozitorės kūrinio nereikėtų, manau, ne vienas koncerte apsilankęs klausytojas man pritars, kad vaizdas buvo labiau sureikšmintas. Sakyčiau, kad Jutos kūrinys galėtų būti labiau draugiška nei pašiepianti akcija su socialine žinute, kurios siekis būtų parodyti šių dienų varganumą, arba tiesiog – smagi atrakcija. Pati autorė linkėjo klausytojams smagiai praleisti laiką, ne kartą salėje pasigirsdavo prunkštimo ir juoko. Todėl subjektyvios nuomonės gali būti visokios ir visokios turėtų būti laukiamos. Užtat kūrinį atliko labai simpatiški vyrukai – The Honkin‘Dudes Brass Band (vad. Dovydas Stalmokas). Šie vyručiai buvo tikri ir grojo fantastiškai.
Apibendrinant kompozitorės darbą, visų pirma reikėtų nepamiršti festivalio koncepto. „Festivalis „Jauna muzika“ pristato menininkus, dirbančius su garsu ir muzika, kaip eksperimentinio meno forma“, – rašoma festivalio lankstuke. Tad itin svarbios yra performanso idėjos. Visa tai turint galvoje, J. Pranulytės šokiruotė buvo stipri ir iššaukė įvairių minčių. Autorės profesionalumas ir išmonė neginčijama. Kompozitorė savo kūriniu puikiai iliustravo kiek nepatogius ir kiekvienam pagal turimą supratimą priimtinus gražių vyrų portretus ir palietė mažai aptariamą temą – dabarties vyriškumą.
Antrasis vakaro pasirodymas buvo koduotas filosofiniu pavadinimu „Mirę augalai ir gyvi objektai“. Duetas Rie Nakajima ir Pierre’as Berthet savo performansu sukūrė mąslią atmosferą ir paliko labai gerą įspūdį. Kūrėjai pasitelkė įvairius nemuzikinius objektus (porcelianinius dubenėlius, skardines, kempines, kamuoliukus, medžių šakeles, akmenėlius, vandenį, spyruokles, balionus ir kt.) ir kūrė garsų mozaiką – iš atskirų garsų lipdydami nenutrūkstamą eksperimentinio vieningo garso tąsą. Būtų galima apie kiekvieną čia ir dabar sukurtą instrumentą kalbėti atskirai, nes jie visi buvo įdomūs ir saviti. Ar tai būtų įmagnetintos garvežių amortizacijos spyruoklės, ar porcelianiniame dubenėlyje besisukantys ping pong’o kamuoliukai. Performansas kiek prailgo, bet nepaprastai žavėjo puikiai Pierre‘o įvaldytas gerklinis dainavimas. Jei dar kartą tektų dalyvauti tokiame performanse, norėtųsi, kad būtų galimybė patiems prisidėti, kuriant skambesį neįprastais objektais, pavyzdžiui, pasiūbuojant kabantį ir, ko gero, įmagnetintą balioną, ar patraiškant folijos gabalėlį…. Smagu būtų ir tiesiog pamedituoti užsimerkus.
Paskutinis vakaro pasirodymas atrodė per daug rimtas dienos pabaigai. Menininkė ir rašytoja Salomé Voegelin klausytojams pristatė savo performatyvią paskaitą „Klausantis nedalomų tūrių“. Šio kuratorinio performanso metu buvo aptariamas garsas – jo estetika, socialinės ir politinės garso realijos. Festivalio lankstuke rašoma, jog performanso metu menininkė aptars klausymosi (listening) ir skambėjimo (sounding) fenomenus, o kartu ir tyrinės erdvę, kaip nedalomą tūrį, sudarytą iš įvairių objektų. Kaip jau minėjau, toks rimtas ir intelektualus pasirodymas galbūt buvo kiek per sunkus vakaro pabaigai – klausėsi tik stipriausi… Bet buvo malonu stebėti menininkę ir, klausantis jos balso, kartu panagrinėti garso fenomeną įvairiais aspektais.
Tad pirmoji festivalio diena buvo kupina gerų įspūdžių, nuteikė pozityviai ir paragino įsiklausyti. Įsiklausius – suprasti, o supratus – dar kartą įsiklausyti. Neabejoju, kad šių metų festivalio programa sulauks didelio dėmesio ir šį gražų pavasarį nuspalvins negirdėtais ir neregėtais pasirodymais.
Viltė Žakevičiūtė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra