18 Bal Kaune garso meno perspektyvas pristatys renginių ciklas „Corpi Sonori“
Šių metų balandžio 24 d. 19 val., trečią kartą Kaune, „Post“ galerijoje prasidės garso meno renginių ciklas „Corpi Sonori“ arba „Garso kūnai“. Jo metu publika galės susipažinti su kūrėjų iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos darbais.
Ciklas prasidės rusų menininko ::vtol:: (Dmitry Morozov) kūriniais, pristatomais parodos formatu. ::vtol:: garsą naudoja kaip kūrybinę mediją, praplečiančią gyvų performansų raiškos įvairovę. „Post“ galerijoje eksponuojamą kūrinį „Stupa“ pats menininkas įvardija kaip kompleksišką švytuoklę, osciliuojančią tarp vidinio mechaninio rezonanso bei pusiausvyros.
Renginių ciklo kuratoriai Tadas Stalyga ir Armantas Gečiauskas teigia, jog „Corpi Sonori“ gimė ieškant pavadinimo, kuris apjungtų šiame projekte pristatomas veiklas: devynių gyvų garso meno pasirodymų ciklą, ::vtol:: garso objektų parodą bei šiai kūrybinės raiškos sričiai skirtą seminarą „Eksperimento strategijos“, kurį ves Vladas Dieninis, Gintas Rožė, Pijus Džiugas Meižis, Armantas Gečiauskas.
Gyvuose performansuose garso raiškos spektras varijuos nuo Dariaus Čiūtos garso tekstūrų, Adamo Frankiewichiaus garso koliažų, Guilhemo Allo improvizacijų vinilinėmis plokštelėmis, dadaistinių Armanto Gečiausko sceninių išdaigų, iki moduliniais sintezatoriais bei DIY (pasidaryk pats) elektronikos pagalba kuriamų garsynų. Garso tekstūra, koliažas, no-input (be signalo), radiofono, plunderfonika (pagriebti garsai), grandinių iškreipimas (circuit bending), konkrečioji muzika (musique concrete), triukšmas (noise), gličai (glitch), iškarpos (cut-ups), ūžesiai (drone), dada – ir tai tik dalis terminų, kuriais būtų galima mėginti apibrėžti šiame renginių cikle pristatomą menininkų desantą: Juozą Milašių, Augustę Vickūnaitę, Darių Čiūta, Aurimą Valaitį, Karolį Platakį, Vladą Dieninį, „Tiese“. Kūrėjų iš Lietuvos gretas papildys menininkai iš užsienio: Guilemas Allas (Prancūzija), Grupa Etyka Kurpina ir Kamilis Korolczukas (Lenkija), Erikas Baueris ir Florianas Walteris (Vokietija) bei lietuvės ir brito duetas „Hyperdawn“ (Didžioji Britanija).
Performatyvūs, vizualūs ir edukaciniai renginių ciklo „Corpi Sonori“ elementai stengiasi sukurti bendrą korpusą, atspindintį garso meno raiškos įvairovę bei lankytojams sukelti kuo įvairiapusiškesnį įspūdį apie šią meninės raiškos sritį.
Renginių ciklą ir bendrus projektus kuratoriai Tadas Stalyga ir Armantas Gečiauskas sutiko pakomentuoti plačiau.
2018 m. rudenį Panevėžio dramos teatre suorganizavote garso meną ir teatrą apjungusį festivalį „Garso teatras“. Ar galima būtų galvoti, kad renginių ciklas „Corpi Sonori“ yra savotiškas pastarojo renginio tęsinys?
TADAS. Tam tikra prasme – taip. Tik reikėtų atsižvelgti į faktą, jog „Corpi Sonori“ rengiamas „balto kubo“, o ne „juodos dėžės“ erdvėje, todėl ciklo charakteris bus šiek tiek kitoks. Abu projektus vienija mano ir Armanto noras kuo visapusiškiau pristatyti egzistuojančius garso meno raiškos būdus. Šiuos būdus pasidalijome: Armantas, neseniai šventęs savo veiklos scenoje dvidešimtmetį, kuruoja gyvus pasirodymus, o mano kaip vizualiųjų menų atstovo, specifika – garso objektai. Pridėkime tai, kad šis renginių ciklas vyksta šiuolaikinio meno galerijoje, ir tampa aišku, kad projektui buvo būtina stipresnė eksponuojamų garso objektų programa. Tai ir įgyvendinome – „Corpi Sonori“ pristatysime Maskvos menininko ::vtol:: garso objektų parodą, kuriai paruošta speciali erdvės architektonika.
ARMANTAS. Visų pirma, tai tęsinys mūsų bendro darbo su Tadu – tik antrasis renginys, kurį organizuojame. Aišku, savotiška tąsa yra, nors idėjiškai „Corpi Sonori“ skiriasi nuo „Garso Teatro“.
Jūsų veiklos orientuotos į garso meną. Pakomentuokite jo situaciją šalyje. Kodėl ėmėtės šios nišinės meno srities propagavimo Lietuvos periferijose, o ne sostinėje? Ar renginiai sulaukia pakankamai dėmesio?
TADAS. Nenorėdamas pernelyg išsiplėsti, pasakysiu tiek – garso meno situacija Lietuvoje yra adekvati. Kaip ir pasaulyje, Lietuvoje yra nemažai garso performansus kuriančių menininkų. Ko pasigendu ne tik Lietuvos mastu – tai performansų įvairiapusiškumo, jų kūrėjų performatyvumo, suvokimo, kad kūrinys atliekamas viešai, ant scenos. Su šiuo teiginiu nesutinkančių atsiras, ypač audiofilų terpėje, tačiau vėlgi – aš daugiau suvokiu akimis nei ausimis, todėl žiūrėti į atlikėją ant scenos, kuris sėdi prie kompiuterio, man nėra ypatingai įdomu. Antra, Lietuvoje, kaip ir svetur, mažai kuriančių garso objektus. Šią priežastį galbūt būtų galima paaiškinti tuo, jog garso meną, kaip kūrybinę mediją, dažniau renkasi su muzika, o ne vizualiaisias menais susiję kūrėjai. Periferijų klausimas mums kol kas aktualus tuo, jog ten sulaukiame daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, Panevėžyje buvome entuziastingai sutikti tiek publikos, tiek ir mūsų partnerių – Juozo Miltinio dramos teatro. Vilniuje kultūrinių renginių apstu, todėl kyla rizika, jog nišiniai renginiai liks nepastebėti.
ARMANTAS. Tai, ką darome, nėra tas gryniausias, vadovėlinis „garso menas“. Tai ir eksperimentinė, improvizacinė, performatyvi, „vaizduotės muzika“, bet, manau, dauguma, supranta, kas tuo terminu norima pasakyti. Situacija, lyginant su tuo, kaip buvo anksčiau, bei su kitomis Europos šalimis, yra išties pakankamai gera. Man atrodo, kažkuriuo metu visi scenos veikėjai savais būdais pasistengė, kad visiems tai taptų svarbiau, todėl turime ir renginių, ir vietų kuriose jie vyksta. To lyg ir pakanka: atsiranda nauji kūrėjai, publika įvairi, ne tik menininkai ateina menininkų klausyti, vyksta įdomūs finansuojami projektai visoje Lietuvoje, rašomi straipsniai, leidžiami įrašai, nors leidyklų galėtų būti ir daugiau… Organizuoju renginius periferijose apie dešimt metų. Čia procesai, aišku, kur kas lėtesni, ir dažnai dingsta noras ir prasmė kažką ten veikti. Bet, manau, dabar toks metas, kai dar koks penketas Lietuvos miestų be Vilniaus ir Kauno galėtų turėti po panašų kasmetinį festivalį.
Kaune pakankamai daug erdvių, bet kodėl renginių ciklui pasirinkote „Post“ galeriją, kokie šios erdvės išskirtiniai privalumai?
TADAS. Kodėl „Post“ galerija? Manau, šis projektas vystėsi labai natūraliai. Man ir Armantui buvo pasiūlyta pratęsti galerijoje jau rengtą renginių ciklą. „Corpi Sonori“ – tai jau trečiasis garso meno renginių ciklas „Post“ erdvėje. Be to, ši „balto kubo“ erdvė puikiai tiko ambicingesnei garso objektų ekspozicijai.
Plačiau pakalbėkime apie pačią „Corpi Sonori“ idėją. Kodėl renginių ciklas pavadintas būtent taip? Ar jis turi tiesioginių sąsajų su renginių ciklo turiniu?
TADAS. Išvertus iš italų kalbos, „Corpi Sonori“ reiškia „garso kūnai“. Pavadinimo ieškojome gana ilgai, galbūt todėl, kad buvome pakankamai godūs – jis turėjo atspindėti bendrą renginių ciklo koncepciją, norėjome, jog būtų skambus ir tiesiogiai asocijuotųsi su garsu ar garso menu. Taigi, kas tas „garso kūnas“? Mano supratimu, ši sąvoka apima tiek gyvus garso meno pasirodymus, tiek ir garso meno objektus. Antra, viena iš sąvokos „corpi“ reikšmių – korpusas. Korpusas, arba tam tikra visuma, šiame renginių cikle apima performatyvius, vizualinius ir edukacinius aspektus.
ARMANTAS. Menininkų instrumentų arsenalas – kūnai. Nuo pat pradžių ieškojome, kas groja neįprastesniais nei kompiuteris instrumentais bei turi savitą ryškų priėjimą prie garso. O dar geriau – trina ribas tarp kūno ir garso, tarp materialaus ir nematerialaus.
Jūsų projekto metu numatytas ir edukacinis seminaras. Ko jame galima laukti? Ar jis skirtas tikslinei auditorijai, ar jame gali apsilankyti ir asmenys, menkai pažįstantys garso meną?
TADAS. Kaip tik galima pratęsti mintį apie edukacinę renginių ciklo korpuso pusę – seminarą. Šiame seminare tikimės auditorijos, kuri susipažinusi bent jau su šiuolaikinio meno pagrindais. Seminaras atviras visiems – lauksime ir tų, kurie su šia kūrybos sritimi susiduria pirmą kartą, tačiau konteksto žinojimas – svarbu. Edukuosime dviem būdais – teorine apžvalga bei praktinėmis demonstracijomis. Pirmojoje seminaro dalyje garso meno istorijos ištakas bei raidą apžvelgs Vladas Dieninis, paskui vadžias perims Gintas Rožė, Pijus Džiugas Meižis ir Armantas Gečiauskas. Jie demonstruos no input, circuit bending technikas ir moduliarinių sintezatorių veikimo principus.
ARMANTAS. Manau, seminaro eigą lems tai, kokia auditorija bus ir kiek domėsis aptariamomis temomis. Tai toks gyvas, jautrus organizmas, o ne nuobodi paskaita, kurią reikia tiesiog išsakyti.
Papasakokite kaip sudarėte programą, atsirinkote atlikėjus, performerius bei kitus renginių ciklo dalyvius?
TADAS. Daugiau apie gyvus pasirodymus papasakoti gali Armantas – šis atlikėjų kontingentas surinktas jo kelionių, turų metu. Pradžioje turėjome idėją „sukuruoti“ atlikėjus į tris grupes: dirbančius su moduliniais sintezatoriais, su audio juostomis bei su pačių pasigaminta elektronika. Dirbant tapo aišku, jog šios idėjos teks atsisakyti – laikytis tokio griežto suskirstymo šiuolaikiniame garso mene praktiškai neįmanoma – šiandien kūrybai pasitelkiamos visos įmanomos priemonės – elektronika maišoma su tradicine instrumentuote, audio juosta – su kompiuterinės įrangos generuojamas garsais ir t.t. Manau, jog garso menas yra viena iš tarpdiscipliniškiausių šiuolaikinės meninės raiškos sričių.
ARMANTAS. Galimybė daug keliauti po pasaulį savo koncertinių turų metu leidžia matyti nemažai gyvų pasirodymų ir tai yra pagrindinis faktorius atrankai. Kol nepamatysiu gyvai, ką transliuoja menininkas, tol nebūsiu tikras, ar noriu jį matyti vėl. Aišku, yra tokių, kuriuos pamatai per youtube ir iškart matai kad „imam arba ne“, bet ne visada tuo galima pasikliauti, nes vaizdo įraše nėra daug sudedamųjų… Ir visai nesvarbu, ar ten jo muziką leidžia kokia svarbi leidybinė įmonė. Norisi tikėti tuo, ką darai, ir kad tai bus gerai, bus džiaugsmo. Nieko naujo iš esmės.
Kada ir kur garso meno entuziastams laukti kitų Jūsų iniciatyvų?
TADAS. Artimiausias projektas – garso meno scena festivalyje „Yaga Gathering“ 2019. Su Armantu dar nedirbome atvirose, gamtos erdvėse, tad gresia įdomus iššūkis. Atsižvelgiant į tai, jog scena bus pristatyta festivalyje, vėl keisis pasirodymų pobūdis. Aš ruošiu naują scenos dizainą, kuris priims tiek garso meną, tiek festivalio lankytojus, tiek ir patį mišką, kuris priims mus. Po šio projekto, 2019 m. rudenį, pristatysime išaugusį „Garso teatrą“, kuris šiemet aplankys ne tik Panevėžį, bet ir Klaipėdą.
ARMANTAS. Norėčiau papildyti, kad iniciatyvos laukiamos ir iš šalies, iš kitų miestų, nes mes linkę plėstis, kaip jau pastebėjote, ir ieškoti partnerių „Garso teatrui“.
Kalbėjosi Monika Sokaitė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra