10 Bal Į mikrointervalines gelmes kartu su Ryčiu Mažuliu
Šių metų sausio-vasario mėnesiais pasirodė meninis projektas „Mažulio kanonai“ – dar viena proga išgirsti „Melos“ ansamblio atliekamų superminimalistinės muzikos kūrėjo Ryčio Mažulio kūrinių lygiems balsams. Apie tai (ir ne tik) aš, Jekaterina Kostina, turėjau galimybę (ir pretekstą) kalbėtis su pačiu kompozitoriumi.
Šiais metais planuotas koncertų ciklas Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, kuriame kiekvienas dalyvavęs turėjo progą išgirsti tiek senesnių, tiek naujesnių Jūsų kūrinių. Kaip kilo idėja šiam projektui?
Šis meninis projektas yra susijęs su jaunų dainininkių vokaliniu ansambliu „Melos“ ir jį inicijavusia viena iš šio ansamblio lyderių, jauna kompozitore Juta Pranulyte, pernai baigusia kompozicijos studijas Glasgo karališkojoje konservatorijoje Škotijoje. Grįžusi į Lietuvą, ji energingai ėmėsi įvairiapusės organizacinės veiklos, taip pat rūpinosi šio projekto finansavimu. Projektą parėmė Asociacija LATGA, tai kaip tik leido surengti koncertus, vykusius Kaune ir Šiauliuose (Vilniuje koncertas nusikėlė – jis įvyks vėliau, greičiausiai gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje). Taip pat, kalbant apie šį projektą, reikia paminėti jaunąjį video menininką Adomą Žudį, kuris sukūrė vizualizacijas kiekvienai mano kompozicijai (koncertuose gyvai atliekamas garsas yra palydimas vaizdo ekrane). Na, o pati idėja greičiausiai kilo Jutai, kai „Melos“ ėmėsi atlikti keletą mano ankstyvojo laikotarpio kanonų, sukurtų nuo 1984 m. ir vėliau.
Ar koncertai pavyko taip, kaip tikėjotės? Kas džiugino? O gal kažkas nuvylė?
Koncertai labai pavyko! Beje, kiek žinau, dabar yra planuojama šios programos kūrinius įrašyti ir po to išleisti internetinį albumą, tad bus galimybė dar pasiklausyti. Aš tikrai džiaugiuosi atlikėjomis, ansamblio vadove Erika Žilinskaite, kadangi merginos daug repetavo ir pasiekė gerą lygį. Džiugino ir požiūris į muziką bei tą specifinį atlikimą, kuris būdingas mano kūriniams (nors pažvelgus į natų tekstus iš pirmo žvilgsnio neatrodo sudėtinga, bet kartais tas paprastumas yra apgaulingas – iš tikrųjų labai sunku tiksliai įgyvendinti idėjas ar įžvelgti tam tikrus niuansus. Dažnai iškyla problemos, nes reikalingas lygumas – reikia išlaikyti vienodą fizinį ir energetinį tonusą). Tad aš labai džiaugiuosi, jog viskas pavyko, manau, kad ansambliui „Melos“ tai yra geras startas šiuolaikinės muzikos interpretacijoms. Abu koncertai vyko dailės galerijose, tačiau Šiauliuose akustika nebuvo tokia dėkinga. Tuo tarpu Kaune buvo susirinkę ypatingai daug publikos, tai labai džiugino. Taip pat po renginio turėjome pokalbius su Karolina Kapustaite, viena iš ansamblio dainininkių, baigusia kompozicijos bakalaurą mano klasėje – buvo malonu po pertraukos vėl su ja pasimatyti ir padiskutuoti. Na, dar vienas įdomus dalykas – sukūriau du naujus lygių balsų vokalinius kūrinėlius, ansamblio prašomas, ir patyriau akistatą su jaunystėje parašytais darbais – teko pamąstyti apie santykį su praeitimi, tik nemanau, kad man pavyko nukonkuruoti jaunąjį Mažulį… Gal tiesiog kūryba pasisuko kitu aspektu.
Esate vadinamas superminimalistu. Kaip manote, kodėl esate minimalistiškesnis už kitus kompozitorius?
Man rodos, kad su tais terminais kartais būna sudėtinga kebeknė ir painiava. Kompozitoriai galvoja, kad tai nėra esminis dalykas. Galbūt muzikologams svarbu kažkaip teisingai, reikšmingai juos suklasifikuoti. Jei neklystu, tai kolega Šarūnas Nakas yra sukūręs šį terminą. Gal jis turėjo galvoje mano domėjimąsi mikrointervalais, tendenciją prisiartinti vis gilyn, vis mažyn, prisizoominti į tam tikras detales. Kaip vienas draugas man yra pasakęs – „tu žiūri į sagą, o aš noriu matyti visą švarką“. Bet atsakau, jog yra labai daug kompozitorių, kurie švarką parodys žymiai geriau negu aš, man, tuo tarpu, yra įdomūs būtent tokie mikrostruktūriniai dalykai. Na, o kalbant apie patį minimalizmą, kiek teko sutikti kolegų, susijusių su šia kryptimi, tai ne visada toks terminas tinka apibūdinti, nes jų muzika dažnai nesisieja su medžiagos redukcija ir apsiribojimu mažesniais kiekiais. Prisiminus netgi mano kūrinius kompiuteriniam fortepijonui, kokį nors „Grynojo proto klavyrą“, kur vienu metu tarsi groja 48 rankos, tai medžiagos atrodytų labai daug – visa klaviatūra verda, tad tikslesnis terminas šiam stiliui būtų „repetityvinė muzika“ (beje, pasiūlytas įžymaus olandų kompozitoriaus Louiso Andriesseno, su kuriuo teko diskutuoti 2010 m. „Varšuvos rudens“ festivalyje). O tas „super“, tai… nežinau. Gal „hiper“ geriau?
Kiekvieno kompozitoriaus gyvenimas, kaip įprasta, yra skirstomas į tam tikrus laikotarpius, kurie nusako kūrybos bruožų pokyčius. Ar galėtumėte savo nugyventą gyvenimo dalį suskirstyti į panašius etapus?
Gana sudėtingas klausimas… Turbūt tą pastebiu ne tik aš, o ir daugelis kitų kompozitorių ar muzikologų, kad esu iš tokių žmonių, kurie tarsi vieną kūrinį rašo visą gyvenimą. Na, sakau šiek tiek pagražindamas, gal yra daug skirtingai skambančių kompozicijų mano sąraše, bet egzistuoja viena taisyklė, kurios laikausi. Dažniausiai tai susiję su kanono principu, kuris atliepia mano charakterį, natūrą, kadangi šokinėti iš vieno stiliaus į kitą aš tiesiog nesugebu. Galbūt čia veikia senoviškas lietuvių mentalitetas – noras savo vieną vagelę arti, gilintis į tuos pačius niuansus. Kita vertus, kitimas tikrai vyksta ir nugyventuose dešimtečiuose tai galima pastebėti. Jaunystėje mane buvo užvaldęs mašinizmas, kuris gana garsiai nuskambėjo šiuolaikinės lietuvių muzikos scenoje. Tik truko jis neilgai, mano kartos mašinistai greitai išsiskirstė savais keliais. Tačiau, pastebiu, kad ir dabar mėgstu pagalvoti apie tokius permanentinio, intensyvaus judėjimo kūrinius. Kalbant apie laikotarpius, galvoju, kad galbūt tiesa būtų išskirti tokį dešimtmetį mano veikloje: nuo 2000 m. iki 2010 m., kai parašiau nemažai kūrinių, kuriuos vienas kolega kompozitorius Tilmannas Küntzelis, mums susitikus Berlyne, pavadino „humanised computer music“. Muzika, kurią geriausiai atliktų kompiuteris, kadangi yra panaudojamos įvairios mikrostruktūros, daugiausia dviejuose parametruose, garso aukščiuose ir ritmikoje. Lengva pastebėti, jog mikrointervalai darosi vis mažesni, mažesni, mažesni, mažesni… kol prieinu prie dviejų, trijų centų dydžio intervalų, esančių ties girdimumo riba. Bet užuot atlikęs tai kompiuteriu, aš kaip tik norėjau gyvų žmonių atlikimo, todėl tokius kūrinius patikėjau ansambliams – koncertų metu atlikėjų ausys „prikišamos“ ausinių ir jie klausosi kompiuterinių guide-track‘ų, kur kartais yra vien tik metronomai skirtingiems tempams atlikti, o kartais (nors ir rečiau) jie girdi ir garso aukščius, kad galėtų tiksliai intonuoti mikrointervalus. Bet jeigu aš noriu parašyti kūrinį, kuriame yra vien tik aštuoni skirtingi tempai ir jie nedaug vienas nuo kito skiriasi… Tai, viena vertus, esu teisus, nes tokios muzikos kitaip atlikti neįmanoma – joks dirigentas nepadiriguos, nebent jų būtų aštuoni ir jie patys – taip pat elektroniškai sinchronizuoti. Šio dešimties metų etapo metu buvo sukurti gana didelės apimties kūriniai – „ajapajapam“ (2002), „Forma yra tuštuma“ (2006), „Schisma“ (2007), „Puja“ (2004), kur naudojami būtent politempai ir mikrointervelai.
O ar keitėsi požiūris į pačią muziką?
Manau, kad taip. Dažnai sakoma, jog muzika yra kalba. Pasakoti žmonėms kažką, tiesiogiai reikšti mintis muzikoje – tai man dabar nebeatrodo labai priimtina. Todėl nebelieka melodinio, motyvinio prado, plėtojimo. Būtent ankstyvuosiuose mano kanonuose jis gana ryškus, tačiau dabar esu linkęs prie abstraktaus muzikinio laiko struktūravimo. Tai atliepia vienos natos kūriniai (pvz.: „Autoportretas“, kur panaudoti ketvirtatoniai, nukrypimai nuo vienos natos aukštyn ar žemyn). Taip pat iš mano ankstesnių kompozicijų yra charakteringas kūrinys vargonams „Canon sumus“, parašytas 2006-2007 m., esantis ne kas kita, o laiko „projekto“ brėžinys, kur nėra nei melodinio prado, nei harmonijos, nei faktūros. Kita vertus, juk muzika – tai tam tikrų garsų plaukimas laike.
Kaip manote, kas yra svarbiau kūrėjui – idėja ar rezultatas? Kokiu principu Jūs vadovaujatės?
Vistik esu linkęs galvoti, kad rezultatas yra svarbiau. Nes, kaip žinome, kartais konceptualizmas atneša nepaprastai įdomių, intriguojančių, žadinančių fantaziją dalykų, kai jų net neįmanoma realizuoti, bet yra sugalvojama tam tikra gera koncepcija, idėja. Gal toks braižas iš dalies yra būdingas ir mano muzikai – išgryninta struktūra, „algoritmas“ akustinėje muzikoje, sprendinys, prie kurio nei kažką pridėsi, nei atimsi. Jei teisingai išspręstas šis matematinis uždavinėlis, nieko negali pakeisti. Nebent kaip nors papuošti, bet dažniausiai tai nelabai tinka. Tad autoriaus tikslas vistik turėtų būti rezultato siekimas.
O kur ieškote įkvėpimo?
Taip pat labai sudėtingas klausimas… Jaunystėje aš be galo jį sureikšmindavau ir dabar „Melos“ ansambliui atliekant mano senuosius kanonus iš naujo šį jausmą pergyvenau bei prisiminiau, koks tada buvau naivus ir sąžiningas – kūrybą laikiau šventu dalyku. Turbūt tai ir yra teisinga. Tačiau vėliau gyvenime kiekvienas susiduriame su praktiniais dalykais, nuo kurių neįmanoma pabėgti. Vis tiek kompozitorius profesionalas sulaukia prašymų parašyti kūrinį iki tam tikro termino arba užsakymais, turinčiais finansinį aspektą. Privalo pasirašyti sutartis. Tai iš kur tuomet ateina įkvėpimas – labai sunku pasakyti. Aš manau, kad juo galėtų būti pozityvus psichologinis nusiteikimas kaip ir kiekviename darbe, kur mes puikiai jaustumėmės ir būtume geroje dvasinėje bei fizinėje formoje.
Ne paslaptis, kad kompozitoriai dažnai patys kalba apie savo kūrybą, atskleisdami pagrindines idėjas, struktūras ar strategijas klausytojui, Olivier Messiaenas parašė netgi visą traktatą, paaiškindamas savo kūrybą. O koks Jūsų požiūris? Ar Jūs pats kalbate apie savo kūrinius ar patikite šį reikalą muzikologams?
Taip, aš nevengiu kalbėti apie savo kompozicijas, rodyti jas studentams. Aišku, nesakydamas, jog tai labai geri kūriniai ir jie privalo į mane lygiuotis… Jokiu būdu ne. Tiesiog man lengviau parodyti, nes tikrai žinau, kaip tuos kūrinius parašiau ir galiu pasidalinti savo patirtimi. Čia laikyčiausi Osvaldo Balakausko požiūrio, kuris mėgsta kartoti „aš negaliu pasakyti, ką kūrinys reiškia, bet tikrai galiu papasakoti, kaip jį padariau“.
Šiuo metu kažką kuriate? Galbūt turite minčių naujoms kompozicijoms, kurios dar nepasiekė popieriaus (ar sibelijaus) lapo ir galite atskleisti kelias su jomis susijusias paslaptis?
Šiuo metu kažką kuriu… Mano mokytojas profesorius Julius Juzeliūnas tokiais atvejais sakydavo: „aš iš prietaringumo nekalbėsiu apie dar nebaigtus kūrinius“. Ir jis tokią šypsenėlę nutaisydavo (šypsosi). Tai aš gal irgi nenorėčiau apie tai kalbėti, galiu tik pasakyti, kad yra idėjų, sumanymų – didesnių ar mažesnių. O savo paslapčių šiandien neatskleisiu.
Na, o pabaigai, ko palinkėtumėte savo klausytojui? Ko vertėtų ieškoti Jūsų kūryboje?
Jeigu savo klausytojui, tai jis tikriausiai jau žino maždaug ko tikėtis ir laukti. O jeigu ne savo, o kokiam nors manęs nežinančiam, tai palinkėčiau tolerancijos – jei neišgirstų to, kas privalu, kad nesakytų, jog tai – jokia muzika. Ko vertėtų ieškoti? Galbūt nuskambės patetiškai, bet man kūryba asocijuojasi ne su kasdieniais dalykais, o su ištrūkimu iš rutinos ir perėjimu į kitą lygmenį. Jeigu sakyčiau „transcendencija“, tai gali skambėti pretenzingai, tačiau Jūs paminėjote klausimuose O. Messiaeną, kuris savo aiškinimuose yra pasakęs, kad jo kūryba – tai kelias aukštyn link „teosofinės vaivorykštės“. Galbūt tikrai menas yra ne tai, kas yra kasdienybėje, o tai, kas leidžia atverti nežinomus klodus. Juk sėkminguose kūriniuose dažnai žybteli ta dvasingumo kruopelė – matyt, tokios vertybės ir reikėtų ieškoti.
Jekaterina Kostina,
LMTA Muzikos teorijos ir kritikos programos studentė
Komentarų dar nėra