18 Kov Ingrida Alonderė. 9 gimtadieniai a cappella
Artėjant reikšmingoms Lietuvos valstybės datoms, spaudoje itin koncentruotai imama rašyti apie laisvę, vienybę, meilę Tėvynei – ką tai reiškia ir kas geriau ją supranta, kas (ne)žino, kas yra galimybė pačiam pasirinkti, kur mūsų piliečiai valstybines dienas švenčia „labiau“, kas geresnis ar blogesnis ir pan… Bet man paprastai tokią dieną tiesiog norisi pasidžiaugti šiltais žmonių veidais, šviesia nuotaika ir dalintis geromis emocijomis, o ne ieškoti, kurie daugiau (ne)supranta ar mažiau už kitus švenčia. Kovo 11-oji – valstybinė šventė, kuomet akyse raibuliuoja Trispalve išmargintos gatvės, pastatai, kai įkvepiamas oras atrodo šiltesnis, gaivesnis, žmonės tarsi nusprendžia daugiau šypsotis, gal net būti vieni kitiems geresniais. Šią dieną viskas atrodo gražiau.
Šių metų kovo 11-oji, kurią teko pačiai liudyti – buvo minima išskirtinai be pompastikos. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje 17 val. įvyko Šv. Mišios už Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarus, kurias aukojo broliai pranciškonai, buvo skaitomi tekstai iš signatarės Vidmantės Jasukaitytės „Maldų knygos“. Po to Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, diriguojamas Lino Balandžio, atliko profesionaliosios lietuvių muzikos pradininko Juozo Naujalio kūrinius ir kitų kūrėjų jam dedikuotas kompozicijas bendru pavadinimu „Motetų vėrinys“ (tiesa, kovo 10-ąją „Motetų vėrinys“ pirmiausia nuskambėjo Raudondvaryje).
Nors vakaro metu minimos progos skamba išties įspūdingai: Juozo Naujalio 150-metis, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 29-osios metinės, Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ kūrybinės veiklos 45-metis – renginys paliko šiltą, ramų įspūdį. Tai buvo tarsi sekmadieninis apsilankymas bažnyčioje, it vidinis apsivalymas. Rami atmosfera suteikė galimybę sustoti ir niekur neskubant pabūti sakralioje erdvėje.
Turbūt daugelis sutiktų, jog lietuvių autorių chorinės premjeros nėra dažnas reiškinys kasdienybėje. O tikimybė, jog taps chorų repertuaro nuolatine dalimi – dar retesnis. Praktika rodo, kad dažniausiai naujiems kūriniams gimti palankesne terpe tampa projektai, kuriuos inicijuoja įvairios organizacijos, pavyzdžiui, valstybinis choras „Vilnius“, Kompozitorių sąjunga ar choras „Jauna muzika“ (kasmetinis konkursas „Vox Juventutis“), kiti. Arba kasmetinės Lietuvos valstybės šventės, Seimo paskelbti metai kam nors atminti ir pan. Šiuo atveju – „Motetų vėrinys“ yra įstaigos „Iš arti“ meno vadovės, kompozitorės Zitos Bružaitės projektas.
Koncertą pradėjo trombonų kvartetas (Albinas Gražulis, Vaidas Andriuškevičius, Marius Balčytis, Valentas Marozas), pagrojęs Z. Bružaitės sukurtas „Fanfaras patriarchui“ pagal J. Naujalio kūrinio „Lietuva brangi“ temą. Tokia koncerto pradžia neva skelbė apie iškilmių svarbą, pagerbiant kompozitorių. Tačiau tai buvo bene vieninteliai į pompastiškumą pretenduojantys akordai, ramybe ir rimtimi kupinoje programoje. Beje, „Lietuva brangi“ – tarsi neoficialus himnas ir, manau, jei būtų suskambėjęs originalas, tikėtina, jog žmonės būtų atsistoję. Kvartetas vakaro eigoje taip pat atliko Z. Bružaitės aranžuotus du J. Naujalio preliudus vargonams Nr. 1 ir Nr. 2.
O 9-ios premjeros buvo šios: Vytauto Miškinio „Seniores populi“, Jūratės Baltramiejūnaitės „Caligaverunt“, Dianos Čemerytės „Tristis est anima“, Giedrės Pauliukevičiūtės „Amicus meus“, Alvido Remesos „Vexilla regis“ , Algirdo Martinaičio „Ecce vidimus“, Dalios Kairaitytės „In monte Olivetti“, Donato Zakaro „Judas mercator“, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Vinea mea“.
Pasibaigus fanfaroms, suskambo V. Miškinio moteto akordai. „Seniores populi“ komponavimo priemonės ir muzikinė kalba aiškiai signalizavo apie gana dažnai sutinkamą, tradicinėmis muzikos priemonėmis dėliojamą kompozitoriaus kūrybą: daug dinaminių kontrastų, dažna tempų kaita, homofoninė harmonija su imitacinės polifonijos elementais. „Seniori populi“ melodingai ir gana efektingai pradėjo „Motetų vėrinį“, sužadindamas smalsumą. Beje, labai džiaugiuosi, jog choras „Polifonija“ nuo pat pirmųjų garsų ir viso koncerto metu dainavo itin kokybiškai. Net mažos smulkmenos, nepatogios slinktys ar sunkiau intonuojami intervalai iš esmės nesugadino nei vieno kūrinio visumos, rezultato. Atvirkščiai – puikus susiklausymas, derinimasis, balsų ansambliškumas kūrė gerai intonuojančio, klausančio ir girdinčio choro įspūdį.
Tarp naujų motetų buvo trys, skirti lygių balsų chorui. Vyrų balsams sukūrė D. Čemerytė ir A. Remesa, moterų – G. Pauliukevičiūtė. Kiekvienas jų nuskambėjo skirtingai, pavyzdžiui D. Čemerytės ir A. Remesos motetai ypač skyrėsi savo nuotaika ir muzikinės išraiškos priemonėmis. D. Čemerytės „Tristis est anima“ – niūrus, o atlikėjai praktiškai nepakėlė galvų nuo natų. Nesu tikra, ar akustika buvo netinkama šiam kūriniui, ar jis tiesiog ypač sudėtingas (gal net per sudėtingas), tad skambėjo itin klampiai. Priešingai skleidėsi A. Remesos „Vexilla regis“, kuris išryškino puikų vyrų balsų derėjimą. „Amicus meus“ kompozitorės G. Pauliukevičiūtės žodžiais – dualumą atspindintis kūrinys, kur kertinis simbolis tercijos intervalas. Ir iš tiesų, klausantis kūrinio apėmė dviprasmiški jausmai: supratau, skaitant anotaciją, ką nori pasakyti autorė, kūrinio teksto svarbą ir reikšmę, tačiau nepavyko to išgirsti muzikinėje plotmėje, choro atlikimo metu. Apniuko mintys, jog kartais tokios anotacijos skamba it „pritempinėjimas“ pateikiamos prasmės prie muzikos. Bandant atsiriboti nuo autorės paaiškinimų, visgi, išliko dvejopas jausmas – kūrinys kukliai džiaugsmingas, bet ir liūdnas.
Premjerų lietuje choras sudainavo du J. Naujalio motetus: „Una Hora“ ir „Omnes amici mei“. Išties, tai buvo atgaiva ausiai ir kitoks „judesys“ chorui. Kitoks todėl, kad „Polifonija“ atlikėjai dainuojant J. Naujalio kūrybą jautėsi laisviau, sakyčiau net patogiau. Šio laisvesnio pojūčio trūko J. Baltramiejūnaitės „Caligaverunt“. Kompozitorė ėmėsi iš dalies transformuoti tokio pat pavadinimo J. Naujalio moteto melodiką, ritmiką, polifoniją, kadencijas. Tokiu būdu, mano manymu, suvaržė save, įsprausdama į gaidose galimai nematomus, bet atlikime girdimus rėmus. Gaila, bet kūrinys paliko mažiausią įspūdį, t. y. apskritai sunku jį būtų dabar net atsiminti.
O štai A. Martinaitis motetu „Ecce vidimus“ norėjo sužadinti auditorijai „tuščios bažnyčios erdvės“ pojūtį, tačiau kūrinys atvirkščiai – tarsi kaip tik „įtilpo“ it dėlionės detalė į žmonių pripildytą erdvę, sukūrė kažką filosofiškai užbaigto, turtingo savo turiniu tą akimirką. Panašias emocijas kurstė ir D. Kairaitytės „In monte Oliveti“ intonacijos. Kūrinys skambėjo įtikinamai, visapusiškai skleidėsi savo muzikine pyne, transliavo tikrumą, leisdamas atsipalaiduoti ir dar kartą įsitikinti teksto sakralumo turiningu talpumu. Anotacijoje apie savo kūrinį kompozitorė nerimavo dėl muzikos ir teksto esmės derėjimo. Nerimas ne iš piršto laužtas, kadangi dažnai tenka girdėti „braškančiais muzikiniais drabužiais aprengtą“ tekstą. Visgi, manyčiau, jog D. Kairaitytei pavyko.
Koncerto emocinė kulminacija – D. Zakaro „Judas mercator“. Nežinau kieno didesnis nuopelnas, „Polifonijos“ ar kompozitoriaus, bet tai buvo nepaprastas atlikimas – choro ramybė užliejo visus plyšelius ir mažiausias kerteles meile. Atrodė, kad žemoje tesitūroje parašytas kūrinys tarsi sustabdė tą akimirką įprastą laiko tėkmę. Muzika paprastomis išraiškos priemonėmis įtraukė į kitokią realybę. Galėjau jausti vienu metu žemišką trapumą ir amžinybės didingumą. Atrodo pačios paprasčiausios, tačiau rečiau naudojamos kompozicijos priemonės, kaip unisonas ar žema choro tesitūra, iš esmės kelioms akimirkoms išjudina nusistovėjusias tradicijas. Toks muzikinis akmenėlis motetų vėrinyje paliko ryškų atsiminimą.
Pabaigoje choras „Polifonija“ atliko V. Striaupaitės-Beinarienės „Vinea mea“. Kūrinys bene labiausiai priminė J. Naujalio motetus ir grąžino mintis apie koncerto dedikaciją patriarchui. Ne veltui kompozitorė, rašydama kūrinį, rėmėsi Dievo meilės ir gailestingumo tema, o muzikiniame audinyje išryškino konsonansinį skambesį ir lyrišką melodingumą. Vis dėlto, kaip keistai išsikeberiojo (net nerašau išsirišo) pabaiga. B-dur tonacijoje dainuojantis choras, paskutiniame akorde visu (ne)gražumu įspraudė, kompozitorės nurodymais, la natą (II sopranai). Šis posūkis gerokai supurtė iki tol sukurtą darnią konstrukciją. Ką gi, tokie netikėtumai gerokai sujudina ir klausą.
Ir kiek gi užantin talpinsime premjerų? Nekvestionuoju kas vertas, o kas ne – tai būtų mažų mažiausiai neetiška. Kūrybiški motetai, dedikuoti J. Naujaliui, iš tiesų, skambėjo labai skirtingai, tad rinktis yra iš ko… O kaip? Pagal skonį, išsilavinimą, choro tipą, pajėgumą, kompozitorių simpatijas…? Viliuosi, jog ne vienas kūrinys įsitvirtins chorų repertuaruose. Beje, toks programos eiliškumas, mano supratimu, buvo iš tiesų labai apgalvotas ir logiškai sudėliotas. Netgi tas paskutinis neakordinis la paliko ryškų rėžį atmintyje. Ir vis dar neapsisprendžiu, ar tai gerai, ar ne.
„Motetų vėrinys“ 2019 m. kovo 11-osios proga chorinei Lietuvos bendruomenei tapo įsimintina diena. Ir gal visai nebūtina visiems dabar „imti ir švęsti“, gal pakaks, jog atsiminsime, kokią dovaną gavome iš lietuvių kompozitorių bei puikaus choro „Polifonija“, ir tai vertinsime, dalinsimės geriausiais atsiminimais. O galbūt kovo 11-oji kam nors taip ir liks paprasta diena, laisvadienis, proga pailsėti… Juk mes laisvi – turime pasirinkimo laisvę. Lai vieniems tai bus motetų gimtadienis, kitiems – Lietuvos. Beje, Registrų centro duomenimis, kovo 11-ąją beveik 8 tūkst. Lietuvos gyventojų švenčia ir savo gimtadienius!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra