Paulina Nalivaikaitė. Švelniai glostantys, aštriai dreskiantys

06 Kov Paulina Nalivaikaitė. Švelniai glostantys, aštriai dreskiantys

„… kiek mūsų vaizduotė artima regimai, girdimai ir čiuopiamai tikrovei?“, klausė duetas „Twenty Fingers Duo“, kviesdamas į koncertą „Performa“, kuriame nuskambėjo šešios lietuvių kompozitorių premjeros. Vasario 26 d. Menų spaustuvėje vykęs pasirodymas, pasitelkdamas smuiko (atl. Lora Kmieliauskaitė) ir violončelės (atl. Arnas Kmieliauskas), kai kada papildytų elektronika, garsus, glostė ir erzino klausą, provokavo vaizduotę, gramzdino į meditatyvią atmosferą, talžė intensyviais ir aštriais garso šuorais.

Į vaizduotės gelmes pirmoji nuvedė Mykolo Natalevičiaus kompozicija „rūkas. Rasa“. Anotacijoje rašoma, jog lėtos tėkmės kūrinys perteikia gaivą, skaidrią rugpjūčio ryto atmosferą. Tiesą sakant, gaivia ir skaidria sukurtos atmosferos pavadinti negalėčiau – klausantis muzikos prieš akis kilo veikiau tamsios rudenėjančios vasaros nakties vaizdiniai. Kolorito tamsą ypač paveikė elektronika – drone’as, subtilūs aido efektai, pagilinantys muzikos erdvę. Instrumentų artikuliacija – daugiausiai paviršinė, stryku lengvai braukiant per stygas – tarsi perteikė efemerišką, neapčiuopiamą rūko būseną, tačiau tai nebuvo lengvas rūkas – jį gerokai tankino ir tirštino elektronika. Nepaisant to, kad rezultatą suvokiau skirtingai nuo autoriaus idėjos ir man „rasa. Rūkas“ nebuvo gaivus vasariškos atmosferos kūrinys, pati jo atmosfera labai patiko. Autorius, sumaniai naudodamas tembrinius ir artikuliacinius sprendimus, sukūrė įtaigią, vaizduotę žadinančią muzikinę būseną, į kurią tiesiog buvo gera pasinerti. Kaip galima suprasti, toks ir buvo kūrinio tikslas – įteigti vientisą konkrečią atmosferą, kurioje medžiaginis kismas labai lėtas, kur nežongliruojama techninėmis, kompozicinėmis įmantrybėmis. Muzika užtikrintai įtraukė į įsivaizduojamą atmosferą, kur klaidžiojome naktiniame rūke, galbūt tamsiu tvinpyksiško miško takeliu, o gal pasiklydę vis dar sutemose paskendusiuose laukuose. Jei M. Natalevičius siekė perteikti tam tikrą atmosferą ar būseną – jam tai tikrai pavyko.

Nors toli gražu neskambėjo atvirai komiškai, Rūtos Vitkauskaitės kūrinyje „Hightet“ užkoduoti humoristinių intencijų atgarsiai: pati autorė sako, kad ją įkvėpė pokštas, jog „smuikininką atpažinsi iš aukštų dažnių išsekinto veido“. Intensyviai artikuliuojami aukšti dažniai ir buvo pagrindinis medžiaginis „Hightet“ elementas. Ir, priešingai nei M. Natalevičiaus kūrinio, jo klausytis nebuvo malonu – tačiau tai visai nereiškia, kad jis blogas. Štai kokias reakcijas kompozicija sukėlė jos atlikėjai, smuikininkei L. Kmieliauskaitei: „Galimybių ribos, nepatogus tempas, nepatogus garsas, nepatogus jausmas, nervas.“ Ir man, besiklausiusiai „Hightet“, vyraujanti reakcija buvo nepatogu: aukšti dažniai, aštri artikuliacija ausį natūraliai gerokai dirgina. Klausymosi metu kūrinys man išprovokavo muzikines asociacijas – prisiminiau Alfredo Hitchcocko filmą „Psichopatas” (1960), tiksliau – žmogžudystės duše sceną, lydimą Bernardo Hermanno garso takelio. Jei matėte šį filmą, lengvai suprasite, ką turiu mintyje, o jei ne – siūlau takelio paklausyti: kai kurie „Hightet“ pasažai ausis tarsi peiliais badė, drėskė, kapojo. Tai buvo nenutrūkstamai nervinga muzika, į kurią žiūrėčiau kaip į subtilų autorės papokštavimą styginių instrumentų (ypač smuiko) grojimo ypatybių tema.

Įaudrintą klausą vėl nuramino Juliaus Aglinsko kompozicija „Tarp tylos“ – koncerte kūriniai dėliojami buvo kontrasto principu. Savo ramiu ir lėtu medžiagos eksponavimu „Tarp tylos“ priminė M. Natalevičiaus kūrinį, tačiau, priešingai nei pastarasis, šis gramzdino ne į baugią ūkanotą naktį, o į meditatyvią, šviesią melancholiją, įprastą J. Aglinsko muzikai. Šioje kompozicijoje „Twenty Fingers Duo“ parodė savo ansambliškumą: abu atlikėjai turėjo labai klausytis vienas kito, artikuliuodami daugiausiai ekviritmiškus, pauzėmis atskirtus garsus (o gal tai pauzės buvo garsais atskirtos?..) drauge. Su tyla harmoningai derėjo vyraujantis konsonansiškumas. Kontempliatyvų susikaupimą spinduliavusi kompozicija buvo lyg garsinė meditacija, kur švelniai strykų glostomomis stygomis suskambantys garsai papildo tylą.

Žinodama įprastą Dominyko Digimo mėgiamą kūrybos stilių, tikėjausi, kad panašią nuotaiką pratęs ir kitas koncerto kūrinys. D. Digimo muzika neretai paveikta minimalistinės estetikos, kontempliatyvių idėjų, vyrauja ilgos garsų trukmės, tačiau „Walking Through The Three Points“ autorius rinkosi kitokį kelią. Tembrine raiška turtingame kūrinyje (įprastos technikos papildytos išplėstinėmis, pvz., barbenimas pirštais į instrumento korpusą, o akustinius instrumentus papildė elektronika) netrūko daugiapusės įvairovės – ir idėjiškai ji stipriai koreliavo su garsų įvairove, kurią mes girdime gatvėje. Kodėl būtent gatvėje? – nes „Walking Through The Three Points“ – tai, anot autoriaus, garsinis pasivaikščiojimas Vilniaus gatvėmis, jų triukšmas. Tai sąlyginai konceptualus kūrinys, kuriame svarbu žinoti kompozitoriaus iš reiškiamas idėjas. Jei pirmus tris koncerto kūrinius galima klausyti tiesiog šiaip, jausti tos muzikos tėkmę, norimą perteikti būseną, tai šiuo atveju, jei iš anksto nežinai, kad D. Digimas vaikščiojo tam tikru miesto marštrutu ir įrašė jo garsovaizdį, suvokimas tampa gerokai labiau komplikuotas: muzikos tėkmėje girdi triukšmus, polifoniškai į lengvą didmiesčio chaosą besipinančius, netikėtai atsitiktinai eksponuojamą kontrastingą medžiagą.

Konceptualiausias vakaro kūrinys, be abejonių, buvo Arturo Bumšteino „Lyrica“. Tiesa, jo konceptualumas – visai kitoks, tiesmukas, tiesiogiai suvokiamas besiklausant. Kontraversiškai vertinamais eksperimentiniais, tarpdisciplininiais projektais garsėjantis autorius šį kartą pasirinko instrumento ir žmogaus balso sugretinimo idėją, kuri parodė, kaip netikėtai panašiai intonacijų prasme gali suskambėti du skirtingos prigimties garso šaltiniai – kaip panašiai instrumentas gali atkartoti žmogaus kalbos intonacijas. Styginiai instrumentai šiai idėjai tikrai parankūs: tarkime, dauguma kitų instrumentų intonaciškai ir artikuliaciškai ne tokie paslankūs, o styginiais galima išgauti subtiliausius mikrointervalus ir išnaudoti plačią artikuliacijos skalę – ką A. Bumšteinas įtaigiai parodė. Tai buvo muzikos numuzikinimas, bandymas techniškai atkartoti žmogaus kalbą per kitą mediumą; centre buvo kalba, o ne operavimas muzikinės ekspresijos priemonėmis ir siekis sukomponuoti muzikinį kūrinį.

Koncerto pabaigoje skambėję Andriaus Maslekovo „Naktinių drobių šešėliai, dedikacija Mikalojaus teptukui“ savo nuotaika kartais atliepė R. Vitkauskaitės „Hightet“. Beje, ir idėjiškai šie kūriniai nėra labai tolimi: kaip teigė autorius, jo siekis buvo perteikti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės darbų vaizdinius, jų fiziškuosius ir „dažnai nestabilius emocinius aspektus“. Tai buvo dinamiška, staigių kismų, emociškai nevienalypė, neretai aštri, vėlgi, aukštų dažnių gausi muzika, savo tekstūriniu sodrumu man pačiai asocijavusi ir su dailininko paveikslų simboliniu sodrumu. Tuo tarpu emocinį nepastovumą, dailininką kamavusias psichikos problemas akivaizdžiai iliustravo hiperaktyvūs, kone tiesmukai isteriški pasažai, kuriuose atlikėjų rankos nuo štrichų greičio atrodė tiesiog drebančios, o abiejų instrumentų garsai – besiliejantys į chaotišką masę.

Koncerte skambėję kūriniai leido klausytojams patirti daugialypes šiuolaikinės kompozicijos styginiams galimybes ir praktikas. „rasa. Rūkas“ ir „Tarp tylos“ nardino į vientisą kontempliatyvią atmosferą, „Hightet“ ir „Naktinių drobių šešėliai“ tyrinėjo aštrią ir emociškai intensyvią styginių instrumentų skambesio pusę, „Walking Through The Three Points“ ir „Lyrica“ styginius ir elektroniką pasitelkė konkrečių koncepcijų įgyvendinimui. Visus kūrinius lydėjo vizualai – abstrakcijos, projektuotos horizontaliame kvadrate virš atlikėjų. Deja, Laurynos Narkevičiūtės (vizualų autorės) ir Kornelijaus Jaruševičiaus (vaizdo projekcijų autoriaus) darbai nebuvo labai gerai matomi – ar bent jau ne tiek, kiek buvo galima tikėtis iš koncerto aprašymo („vizualiai intonuota garso kelionė“ suteikia didesnių lūkesčių nei regai nepatogiu kampu, lyg tarp kitko įkomponuotos vizualizacijos). Juodai-baltai-pilkos projekcijos tapo estetiškomis „lubomis“, į kurias mūsų žvilgsniai pakyla gerokai rečiau, o ne papildančiu fonu.

Dar vienas dalykas, kurį norėčiau paminėti – koncertas buvo aktyviai reklamuojamas, bent jau internetinėje erdvėje, tačiau publikos gausu nebuvo: atėjusi į Menų spaustuvę išvydau pažįstamus veidus, daugiausiai akademinę bendruomenę, į kurios interesų lauką pakliūna ir šiuolaikinė muzika. Viena vertus, smagu atėjus pasijausti tarp savų, gauti progą sutikti seniai matytus draugus, tačiau liūdnoka matyti, kad žmonių „iš šalies“ šiandien kuriamas menas nedomina. Ar šitas koncertas buvo vertas didesnio dėmesio ir ar būtų įtikęs nors šiek tiek platesnei auditorijai? Manau, kad taip, bent iš dalies: skambėję kūriniai savo išraiška, tikslais ir nuotaikomis buvo įvairūs, parodę, kaip išmoningai gali suskambėti du giminingi vienos šeimos instrumentai, o kai akustinis skambesys papildomas elektronika, atsiveria dar platesnės ekspresijos galimybės. „Twenty Fingers Duo“ profesionaliai atskleidė kiekvienos kompozicijos savitumą, pademonstravo šiuolaikinės muzikos atlikimo išmanymą ir plačią išraiškos skalę. Girdėjosi, kad duetas šiuolaikinėje muzikoje jaučiasi patogiai ir užtikrintai. Manyčiau, jog šis solidus pasirodymas turėtų gerokai sustiprinti „Twenty Fingers Duo“, kaip angažuoto šiuolaikinės muzikos ansamblio, įvaizdį – galbūt netolimoje ateityje jie susilauks kito, Lietuvoje jau solidų pripažinimą gavusio, šiuolaikinės muzikos atlikėjų kolektyvo „Synaesthesis“ sėkmės?

Lietuvos muzikos antena