Ona Jarmalavičiūtė. Zalcburgo festivalio istorija ir populiarumo receptas

14 Vas Ona Jarmalavičiūtė. Zalcburgo festivalio istorija ir populiarumo receptas

Dažnas miestas, neišskiriant ir esančių Lietuvoje, vasarą džiugina savo gyventojus įvairiais muzikos festivaliais. Ir vis tik vieni išsiskiria nuo kitų. Dažnai geriausiu pasaulyje vadinamas yra Zalcburgo vasaros muzikos festivalis, kuris liepos ir rugpjūčio mėnesiais sutraukia į miestą rekordinius skaičius klausytojų ir pateikia jiems tokių pasirodymų, kokių negalima tikėtis niekur kitur. Vien šis viso pasaulio dėmesį prikaustantis kasmetinis renginys, regis, į miltus sumala visus kritinius pamąstymus apie klasikinės muzikos eros pabaigą ir diktuoja kitokias ateities gaires. Dažnai ir lietuvių muzikos elitas vasarą pasirenka leisti ne kur kitur, kaip Zalcburgo mieste. Lietuvos muzikos pasaulio atstovai yra iš tiesų nemažai pasižymėję šiame festivalyje, ypač kalbant apie pastaruosius metus. Pasakojant apie lietuvių pasiekimus Zalcburgo festivalio scenoje, reikėtų pradėti nuo žymios dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos, kuri laimėjo jaunojo dirigento prizą 2012 m. vykusiame „Nestle“ konkurse Zalcburge, kartu sulaukdama ir muzikos pasaulio liaupsių bei pagarbos. Be abejo, nederėtų pamiršti ir didelio atgarsio sulaukusio Asmik Grigorian debiuto festivalyje, su Mari vaidmeniu Albano Bergo operoje „Vocekas“ („Wozzeck“) (2017 m.) bei tarptautine sensacija tapusio pasirodymo, kuomet lietuviškas sopranas įkūnijo pagrindinę naujojo R. Castellucci spektaklio heroję – biblinę žydų princesę Salomėją (2018 m.). Žymus Lietuvos rūbų dizaineris Juozas Statkevičius buvo pakviestas Zalcburgo festivalyje kurti kostiumus Richardo Strausso operos „Danajos meilė“ premjerai (2016 m.). Tais pačiais metais lietuvių tenoras Vaidas Vyšniauskas taip pat laukė savo progos debiutuoti Zalcburgo Velykų festivalyje. Į šį festivalį taip pat buvo pakviestas lietuvių kompozitorius Vykintas Baltakas, koncerte skambėjo jo sukomponuota kompozicija „Eselsbrücke“ (2013 m.). V. Baltakui, kartu su dar 11 kolegų, projekte „Beyond Recall“ buvo užsakyta parašyti po kūrinį Zalcburgo meno projekto skulptūroms. Zalcburgo festivalyje lietuviai dalyvavo jaunimo projekte (2014 m.). Jaunųjų dainininkų stažuotės programai vadovauja lietuvė Gaiva Bandzinaitė, o vienu iš festivalio stipendininkų tapo solistas Raimundas Juzuitis. Kita jaunoji lietuvių dirigentė Giedrė Šlekytė, būdama 25-erių, pateko į prestižinio „Nestle“ organizuojamo jaunųjų dirigentų konkurso finalininkų trijulę (2015 m.).

Dažnas miestas svajoja surengti tokį sėkmingą ir populiarų renginį, kuris pritrauktų ne tik visuomenės dėmesį, bet ir ekonominę naudą. Tikiu, jog yra aktualu aptarti sėkmės paslaptis ir principus, lemiančius Zalcburgo vasaros festivalio sėkmę bei istorinį kelią, nueitą iki šių dienų.

Patys festivalio organizatoriai išskiria tris šio renginio populiarumą ir sėkmę nulemiančias ypatybes. Pirmiausia jie mini nepaprastai plačią meninę programą, kurią sudaro klasikinės muzikos koncertai, operų pastatymai, vaidybiniai spektakliai. Kiekvienam žanrui atrenkami kuo įvairiausi repertuaro kūriniai ir jų interpretacijos – pradedant nuo vietinio genijaus Wolfgango Amadėjaus Mozarto opusų iki modernių kompozicijų, nuo klasikinių iki avangardinių interpretacijų, nuo Hugo von Hofmanstahlo „Jedermann“ („Kiekvienas žmogus“) iki Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“. O svarbiausia, jog tokį įvairų kiekvieno skoniui pritaikytą repertuarą atlieka tik patys geriausi ir žymiausi pasaulio menininkai – muzikai bei aktoriai. Kaip antrą Zalcburgo festivalio išskirtinumą organizatoriai išskiria renginio apylinkes – barokine architektūra žavintį Zalcburgo miestą ir kurortines apylinkes, su snieguotomis viršūnėmis, sodriais miškais ir skaidriais spindinčiais ežerais (taip vadinama Salzkammergut‘o apylinkė). Taip festivalio lankytojams yra garantuojamas poilsis ir įvairiausios pramogos, padėsiančios viešnagę paversti dar įspūdingesniu išgyvenimu. Kaip trečiasis išskirtinis bruožas buvo paminėta romantiška ir ypatinga miesto atmosfera, suteikianti visam festivaliui savitą nuotaiką.

Zalcburgo festivalis, nepaisant to, jog kasmet sugeba pateikti savo klausytojams tik pačius kokybiškiausius ir įspūdingiausius pasirodymus, taip pat yra iš tiesų sėkmingas ekonominiu atžvilgiu, taip suteikdamas finansinę gerovę visam miestui ir jo apylinkėms. Štai 2017-ųjų metų ataskaita teigia, jog viso festivalio metu buvo parduota bilietų už 27 milijonus eurų. Kasmet festivalio dėka Zalcburgo miesto pajamos pakyla iki 138 milijonų eurų. Be tiesioginės finansinės paramos, Zalcburgo festivalis sukuria daugybę naujų darbo vietų miesto gyventojams ir kasmet pasamdo 2800 žmonių dirbti pilnu etatu (jeigu skaičiuotume visoje Austrijoje, tuomet būtų 3400 darbo vietų). Festivalis kuria pelną ir kitoms miesto institucijoms – viešbučiams, restoranams ir turistų traukos centrams – kur laisvą laiką renkasi leisti festivalio klausytojai. Viešasis sektorius festivalio dėka kasmet sukaupia apie 77 milijonus eurų mokesčiams ir muitams. Galima būtų drąsiai teigti, jog būtent šio neįtikėtinai populiaraus ir sėkmingo renginio dėka Zalcburgo miestas ir jo kurortinės apylinkės gali pasižymėti tokia prabanga ir išpuoselėjimu, kokį matome šiandieną.

Zalcburgo festivalis buvo įkurtas 1920 metais trijų iškilių to meto menininkų – austrų rašytojo, dramaturgo ir libretisto Hugo von Hofmannsthalo (1874-1929), austrų kilmės teatro ir kino režisieriaus Makso Reinhardto (1873-1943) ir vokiečių kilmės kompozitoriaus Richardo Strausso (1864-1949). Iš tiesų panašus festivalis buvo organizuojamas ir anksčiau, tik nereguliariais intervalais – pirmasis pasirodymas įvyko 1877 m., organizuojamas tarptautinio Mozarteumo fondo (International Mozarteum Fondation), tačiau pasirodymai nutrūko 1910 metais. 1914 m. festivalio atkūrimo planus sugriovė prasidėjęs karas. 1917 metais to meto tarptautinio Mozarteumo fondo prezidentas, teisininkas Friedrich Gehmacher (1900-1976) ir kompozitorius Heinrichas Damischas (1872-1961) įkūrė organizaciją, pavadinimu „Zalcburgo festivalio namų bendruomenė“ (Salzburger Festspielhaus-Gemeinde), siekdami jos pagalba kiekvienais metais organizuoti bendrai teatro ir muzikos festivalį, kuriame ypatingas dėmesys būtų skiriamas W. A. Mozarto kūrybai. Oficialiai festivalis buvo inauguruotas 1920 metų rugpjūčio 22 dieną su pirmuoju pasirodymu – Makso Reinhardto režisuotu Hofmannsthalo spektakliu „Kiekvienas žmogus“ („Jedermann“), kuris nuskambėjo ant tuometinės Zalcburgo katedros laiptų (pagrindinis aktorius buvo Alexanderis Moissi). Ši vieta tapo tradicinė, išgyveno savo evoliuciją ir šiandien daugelis festivalio pasirodymų vyksta būtent šioje vietoje. Nuo 1921 m. teatro spektaklių pastatymus taip pat lydėjo tradicija groti kamerinę muziką ir orkestrinius klasikinės muzikos kūrinius. Pirmoji opera, kuri nuskambėjo Zalcburgo festivalyje, buvo pastatyta 1922 metais – tai buvo W. A. Mocarto žymioji opera „Don Žuanas“ (Don Giovanni), diriguojama Richardo Štrauso. 1938 metais festivalis išgyveno savo pirmąjį didelį smūgį ir savotišką krizę, kai Austrija buvo aneksuota ir prijungta prie nacistinės Vokietijos. Dauguma pagrindinių festivalio menininkų ir kūrėjų (Toscanini, Reinhardt, Georg Solti) turėjo emigruoti į užsienį, buvo uždrausta atlikti pjesę „Jedermann“. Nepaisant visų sunkumų, festivalis vis tiek buvo organizuojamas kasmet. Zalcburgo festivalis, kaip atskira institucija, susikūrė tik 1967 m., po Antrojo pasaulinio karo. 1956 metais festivalio meniniu direktoriumi tapo žymus dirigentas Herbertas von Karajanas (1908-1989). Jo įpėdiniais tapo belgų kilmės operų režisierius Gerard Mortier (nuo 1989 m.) ir vokiečių kompozitorius ir dirigentas Peter Ruzicka (nuo 2001 m.).

Nors festivalio atsiradimo istorija yra paini, ilga ir įdomi, nenusileidžia ir pastato, kuriame vyksta visi renginiai, istorija. Viskas prasidėjo dar tais gūdžiais laikais, kai Austrija buvo Šventosios Romos Imperijos dalimi. Tuomet Zalcburgo miesto provincijai vadovavo princas ir arkivyskupas Wolf Dietrich von Raitenau (1559-1617). Šis nusprendė Zalcburge formuoti bendrą barokinės stilistikos architektūrinę visumą – planavo mieste statyti rūmus, bažnyčias, įrengti sodus. Šioms idėjoms įgyvendinti jis pakvietė žymų to meto italų architektą Vincenzo Scamozzi (1548-1616), kuris turėjo suprojektuoti valdovo rezidenciją mieste. Taip gimė visi architektūriniai miesto planai, tarp kurių ir naujosios Zalcburgo miesto katedros, išskaptuotos Mönchsberg kalno viduje (būtent šioje vietoje vėliau ir įsikūrė Zalcburgo festivalio pastatas) brėžinys. Kito valdovo – vyskupo Johann Ernst von Thun (1643-1709) – valdymo metu, buvo tęsiama ta pati tradicija ir kviečiami architektai iš Italijos. Vienas iš architektų – Johann Bernard Fischer von Erlach (1656-1723) – 1603 metais pradėjo Katedros statymo darbus ir išskaptavo kalno uoloje trijų aukštų arkadas iš akmens luito (šios žymiosios arkados dabar yra pagrindinis Zalcburgo festivalio salės vizualinis akcentas). Vis dėlto kaip katedra šis pastatas gyvavo neilgai ir netrukus pastatas buvo perdarytas į ne ką kitą, kaip į arklides, kuriose būdavo treniruojami valdovo žirgai. Kalno sienoje įskaptuotose arkadose renginių metu paprastai sėdėdavo žiūrovai, kur jie galėdavo saugiai iš viršaus mėgautis reginiu, kai apačioje smėliu dengtame manieže vykdavo žirgų sporto varžybos. Vietoj šio maniežo dabar yra pastatyta koncertų salė, o žiūrovai pasirodymus stebi specialiai įrengtose kėdžių eilėse. Deja, arkados šiuo metu dažniausiai tarnauja tik kaip puošnios dekoracijos, o žiūrovai į jas nėra leidžiami. Tiesa, dėl puikių akustinių galimybių, kai kuriuose operų pastatymuose arkadose būna sustatytas choras, tačiau be šių retų išimčių, arkados pastaruoju metu stovi tuščios kaip paprasčiausia istorinė relikvija.

Vienas iš trijų pagrindinių Zalcburgo įkūrėjų Maksas Reinhardtas aplankė arklides, tuo metu vadinamas vasaros jodinėjimo mokykla (Felsenreitschule – taip iki šiol yra vadinama viena žymiausių Zalcburgo festivalio salių) ir nusprendė, jog būtent šis maniežas lauke yra ideali vieta jo teatrinių pjesių ir spektaklių pastatymui. 1926-aisiais metais jo vizija pavirto realybe ir jojimo arenoje buvo pastatyta komedija „Tarnas, turintis du šeimininkus“ (Servant of Two Masters), pagal 1743 m. parašytą italų dramaturgo Carlo Goldoni (1707-1793) pjesę, kurios siužetas nereikalavo didžiulių išlaidų ir pastangų. Maksas Reinhardtas manieže pastatė nedidelę platformą ir apsiribojo nedidele atlikėjų sudėtimi. Žiūrovai buvo susodinti aplinkui platformą ant medinių suolų. 1933 metais tradicija pasikartojo – buvo pastatytas spektaklis „Faustas“. Šio pasirodymo metu sceną įrengė žymus to meto architektas, scenografas Clemensas Holzmeisteris (1886-1983), kuris kiek vėliau ir įvykdė žymiąją salės transformaciją. Pirmoji opera, pastatyta šioje erdvėje, suskambo 1948 metais. Tai buvo Herberto von Karajano diriguojama Christopho Willibaldo Gliuko (1714-1787) opera „Orfėjas ir Euridikė“.

Kadangi buvusioje jodinėjimo arenoje nebuvo nei sienų, nei lubų (kūriniai skambėdavo po atviru dangumi), pasitaikius prastiems orams, o ypač įvairiems krituliams, pasirodymai negalėdavo vykti labai sklandžiai, o ir žiūrovai rinkdavosi į renginius ne taip noriai. Jau minėtas architektas Holzeimeris 1933 metų „Fausto“ pastatymui pritaikė naują savo sumanymą ir iš esmės pakeitė teatro erdvę. Jis pridėjo vandeniui nepralaidų stogą, kuris, šviečiant saulei, galėjo būti atidengiamas. Taip pat buvo įrengta ir orkestro duobė, sukurtos įspūdingesnės dekoracijos ir patogesnės vietos klausytojams atsisėsti. Taigi, žymusis Didysis festivalio pastatas (Großes Festspielhaus) buvo suprojektuotas Clemenso Holzmeisterio 1956 metais ir nuo to laiko ši vieta nebuvo skirta niekam kitam, kaip tik Zalcburgo festivalio pasirodymams. Pastato atidarymo proga (1960 m. liepos 26 d.) skambėjo Herberto von Karajano diriguojama Richardo Štrauso komiška trijų veiksmų opera „Rožės riteris“ (Des Rosenkavalier).

Iki šių dienų puikiai išsilaikiusį pastatą sudaro biuro patalpos, kurios tuneliais yra išsidėsčiusios Mönchsberg kalno viduje, o taip pat 2179 sėdimas vietas turinčios koncertinės erdvės su puikia akustika. Virš pagrindinio įėjimo užrašyta austrų-vokiečių kilmės dvasininko ir literatūros žinovo Thomo Michelio (1892-1979) citata lotynų kalba: Mūzų šventasis namas yra atviras tiems, ką paliečia daina / dieviškoji jėga aplanko tuos, kurie yra įkvėpti (Sacra Camenae Domus / Concitis Carmine Patet / Quo Nos Attonitos / Numen Ad Auras Ferat).

Pastatas kasmet atgyja penkioms-šešioms savaitėms vasaros metu. Likusiu metu stovi tuščias arba yra nuomojamas, dažniausiai Salzburger Landestheater institucijai, kuri savo sezoną pristabdo būtent vasarą, Zalcburgo festivalio metu. Tokiu būdu Zalcburge įvyksta kultūriniai mainai tarp dviejų pagrindinių miesto kultūrinių institucijų.

Apibendrinant šią sėkmės istoriją, būtų galima teigti, jog Zalcburgo festivalis turėjo nueiti ilgą kelią, kol tapo tuo, kuo yra dabar. Šiandien išskirtinė susikūrimo istorija suteikia šiai organizacijai dar didesnį savitumą ir tokią atmosferą, kokios nėra niekur kitur. Festivalis kasmet žavi savo ištikimus klausytojus pasaulinio lygio pasirodymais ir plačiu repertuaru. O tai lemia didžiulę renginio sėkmę.

Lietuvos muzikos antena