14 Gru Ona Jarmalavičiūtė. Muzikalaus teksto beieškant: interviu su kompozitoriumi Šimonu Vosečeku
Austrų-čekų modernios muzikos kompozitorius, aktorius, dramaturgas ir buvęs šokėjas Šimonas Vosečekas (g. 1978) teigia kone visą savo gyvenimą praleidęs ant scenos. Jo kūrybai būdingas istorijos naratyvas, ryški dramaturgija, eksperimentiškumas ir emocinis poveikis. Šiandien jis yra vienas ryškiausių šiuolaikinės operos kūrėjų Austrijoje. Apie nūdienos Vienos muzikinį gyvenimą bei kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą su Š. Vosečeku kalbėjosi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.
Kaip Jūs pradedate komponuoti? Kokius veiksmus darote, norėdamas muzikinę idėją perkelti į materiją?
Gana sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi procesas man pačiam nėra labai aiškus. Iš tiesų labai daug atidėlioju kūrybinio proceso pradžioje. Nėra jokio išankstinio pasiruošimo, idėjas nuo pat pradžių užrašau natomis – nebraižau lentelių ir nerašau žodinių aprašymų. Tik tuomet, kai pamatau užrašytą kompozicijos pradžią, galiu įsivaizduoti, kaip atrodys visa likusi kompozicija. Tuomet pradedu bandyti įvairius smulkius dalykus ir įvairias idėjas, žiūriu ar jos pasiteisina. Mano kūrybiniame procese daug laisvumo ir improvizaciškumo. Savo studijų metais esu bandęs kurti ir konstruktyviu principu, tačiau man tokios kompozicijos muzikaliai paprasčiausiai neveikia. Muzikiniu idėjų realizacija man vyksta labai lėtai. Išryškinu tai, ką noriu pasakyti per kokius metus, taigi gana ilgai apmąstau jas savo mintyse, prieš pradėdamas komponuoti. Galiu papasakoti, kaip vyko mano paskutinio kūrinio kompozicijos pradžia. Apie operos libretą pradėjome diskutuoti nuo 2014-ųjų metų, o pirmaisiais 2015-ųjų metų mėnesiais jis jau buvo paruoštas ir išbaigtas. Tik tuomet aš pradėjau galvoti apie tekstą ir viduje dėliotis savo mintis. Tačiau tuo pat metu veikiau ir daug kitų dalykų, tad procesas vyko lėtai. Man regis, komponuoti šią operą pradėjau 2015-ųjų lapkritį. Prireikė kelių mėnesių ieškant informacijos bei kalbant su režisieriumi. Aišku, kūrybinis procesas vyksta greičiau komponuojant trumpos apimties kūrinius – tarkime, instrumentines kamerines pjeses. Toliau dirbu visuomet kompiuteriu. Anksčiau dirbdavau ir ant popieriaus, tačiau dabar aptingau. Dirbant su kompiuteriu paprasčiausiai nereikia papildomai perrašinėti. Viskas vyksta daug greičiau ir paprasčiau.
Kaip norėtumėte, jog Jūsų muzika būtų pristatyta ir suvokiama visuomenės? Ką norėtumėte reprezentuoti savo kūryba?
Man yra svarbu, kad muzika emocionaliai paliestų mano klausytojus. Kiekvieną kūrinį suvokiu kaip pasakojimą ar istoriją ir tikiu, jog mano muzika iškomunikuoja publikai šią sampratą. Manau, kad mano kūryba yra eksperimentinė, kurdamas nesistengiu nieko kopijuoti. Man yra labai svarbus kūrinio žanras. Rašant tekstus ar muziką visuomet suprantu, jog tam tikras žanras kelia tam tikrus lūkesčius mano klausytojams. Kurdamas visuomet gali eiti prieš lūkesčius ir šokiruoti žmones, pasirinkdamas vienokias ar kitokias technikas. Tarkime, kai rašau komediją, nors ir stengiuosi viską supaprastinti ir visus įvaizdžius perteikti sustiprintai, visuomet naudoju modernias, nepopuliarias kompozicines technikas. Nesirenku tonalios muzikos, siekdamas išreikšti dramaturgiją ar emocijas, nors netikiu, kad šiandieną tonali muzika yra mirusi. Tonali muzika kaip priemonė galėtų būti nepaprastai naudinga ir produktyvi kūrėjui. Paprasčiausiai problema yra tame, jog jokie didieji kompozitoriai daugiau nebesirenka taip kurti, jie bando sukomponuoti kažką naujo. Humoras man yra tarsi tam tikra komunikacijos su publika forma. Tai ne visuomet yra svarbu šiuolaikiniams kompozitoriams, tačiau man bendravimas su publika yra vienas esminių kūrybinių procesų.
Esate tiek teatro aktorius, tiek operų bei muzikos muzikiniam teatrui kūrėjas. Įsivaizduoju, jog drama ir dramaturgija atlieka svarbią funkciją Jūsų kūryboje. Kaip suvokiate dramą ir kaip ji pasireiškia Jumyse?
Drama yra visur, tiesiog visur aplinkui mano gyvenime. Dažniausiai didesnės dramos vyksta ne ant scenos, o užkulisiuose. Na, ir mano muzika yra labai teatrališka. Kaip ir mano gyvenimas – nuo penkerių buvau šokėjas, ir šokau iki buvau trylikos metų. Po to tapau muzikos kompozitoriumi ir teatro aktoriumi. Ko gero didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau scenoje. Tai labai fizinė patirtis, tačiau sunku įvardinti kokią įtaką visa tai turi mano kūrybai. Rašant muziką teatrui ar vaidinant gali labiau komunikuoti su publika. Pasakojimas ir drama, tiesioginės minčių išraiškos formos, turi didesnę įtaką žmonėms, negu modernios muzikos technikos. Noriu opera ar muzikiniu teatru žiūrovams prieš akis sukurti filmą, su sąsajomis su vizualiniais bei sonoriniais, akustiniais procesais mūsų galvose. Ko gero dėl to mano kūrinių pavadinimai neturi ypatingai intelektualių ar skaitmeninių pavadinimų. Kalbant apie šiuolaikinę muziką, kone visi jos klausytojai šį kūrinį girdės tik vieną kartą – per jo premjerą. Todėl nematau didelės prasmės kurti nepaprastai intelektualią muziką, kurią žmogus galėtų visapusiškai suprasti tik perklausęs kūrinį penkis kartus. Svarbu, jog filosofinę kūrinio idėją suvoktų kūrinio atlikėjai, o publikai bandau suteikti kitokio pobūdžio įspūdžius. Kai bandau išreikšti tam tikrą siužetą muzikoje, stengiuosi įsivaizduoti, jog pats sėdžiu publikoje. Taip pat svarbu yra taip susieti tekstą su muzika, kad jie būtų paprasčiausiai neišskiriami. Rašant operą tekstas man yra be galo svarbus, retai kada būna parašytos geros operos, paremtos silpnais tekstais ar prastai parašytu libretu. Techniškai muzikos pagalba gali paremti jau turimą tekstą arba parodyti tai, kas slypi už teksto, pasijuokti iš teksto, pabrėžti ir išryškinti dramą, kuri yra užrašyta tekste. Kartais operos veikėjai pasako ką nors, tuo netikėdami. Aš galiu tai parodyti žiūrovams muzikos pagalba. Rašydamas muziką spektakliui paprastai prieš akis matau filmą, labai dažnai naudojuosi savo vaizduote. Taip pat labai daug kolaboracijos su dramaturgu bei režisieriumi, ypač dėl muzikos trukmės. Niekuomet pats kaip aktorius nesu vaidinęs savo paties spektaklyje ar operoje. Iš tiesų drama yra puiki jungiamoji grandis tarp muzikos ir teatro. Manau, bent jau Vienoje, šios dvi meno rūšys yra nepaprastai susijusios tarpusavyje. Pažįstu daugybę savo kolegų, kurie dirba abiejose srityse.
Kaip dažniausiai pasirenkate tekstus savo operoms? Ar esate parašęs libretą pats?
Rašant savo pirmuosius draminius kūrinius, operos eskizus, kalbėjausi apie tai su teatro dramaturgu. Jis jau buvo parašęs libretą ir paprašė, kad parašyčiau muziką. Sukomponavau tris muzikinius operos eskizus ir pakeičiau beveik visą jo parašytą tekstą nė trupučio nepasikonsultavęs. Buvau dvidešimties (juokiasi). Aš tiesiog nepagalvojau, tačiau dramaturgas, be abejo, buvo gana nusiminęs. Nors produkcija galiausiai gavosi gana sėkminga. Tekstus ir istorijas visuomet renkuosi pagal jų skambesį. Tekstas turi būti muzikalus, skambus, raiškus. O iš kitos pusės jis neturi būti tobulas ar visiškai išbaigtas. Tokiu atveju muzika neturėtų kuo papildyti šiuos žodžius ir nebūtų jokio reikalo statyti operą.
Esate kilęs iš Čekijos. Kaip tai įtakoja Jūsų kūrybą? Girdėjau, jog vienos operos siužetą pagrindėte istoriniu Čekijos siužetu?
Manau, kad kalbi apie operą „Biedermann and the Arsonists”. Komponuodamas aš net nežinojau, kad rašau sceninį veikalą apie nacistinius nusikaltimus Čekijoje. Vienose šalyse spektaklis, kuriuo parėmiau šią operą, yra suvokiamas kaip komunizmo kritika, o kitose – kaip nacizmo. Nors, teisybę sakant, šio kūrinio koncepcija yra daug platesnė už šiuos du požiūrius. Šis spektaklis yra prieš bet kokią diktatūrą ir netikras naujienas. Šis kūrinys vis dar nėra populiarus Čekijoje, kas yra savaime suprantama. Šioje šalyje yra daugybė žmonių, nepatenkintų istorija, juodinančia komunizmą ir išryškinančią nusikaltimus prieš žmogiškumą. Žvelgiant iš muzikinės pusės, kai kurie randa panašumų tarp mano ir Leoš Janáček kūrybos. Tačiau nacionalumo klausimas man niekuomet labai nerūpėjo. Čekijoje yra daugybė ikonų, kuriuos, kaip tos šalies kompozitorius, turėtum dievinti. Tačiau aš taip negaliu, kadangi jie paprasčiausiai nėra pakankamai geri. O ir muzikinis skonis yra per daug asmeninis dalykas, kad galėtumėme kalbėti apie nacionalumą ar patriotiškumą. Manau, kad Praha yra pakankamai provinciali savo muzikine kultūra. Prahos muzikinė scena yra labai maža ir labai susirūpinusi pati savimi. Kai aš išvykau į Austriją, jie nustojo mane groti, aš tiesiog nustojau egzistuoti jų pasaulėlyje.
Kaip, Jūsų nuomone, pasikeitėte atvykęs į Austriją? Kaip galėtumėte apibūdinti dabartinę muzikos sceną Vienoje?
Kai atvykau į Austriją, nepaprastai pasikeičiau. Manau, kad nusikračiau visų paaugliškų nusistatymų prieš eksperimentinę ar šiuolaikinę muziką. Tapau daug atviresnis įvairioms pažiūroms, išmokau daugybę naujų eksperimentinių technikų. Iš tiesų nemažai patobulėjau. Čia muzikinė scena yra visai kitokia. Ji yra labai didelė ir daug labiau susijusi su likusiu pasauliu. Savivaldybė labai daug investuoja ir skiria lėšų miesto muzikiniam gyvenimui. Kultūra ir ypač klasikinė muzika vis dar yra Vienos kaip miesto identiteto dalis. Taip pat muzikinė scena Vienoje yra labai įvairiapusiška ir kiekvienas žmogus gali čia surasti tokios muzikos, kuri jam yra artima. Vienoje vieni kompozitoriai yra konservatyvūs ir kuria styginių kvartetus, o kiti eksperimentuoja kurdami naujus garsus, naudodami elektroniką. Be to, kultūriniai renginiai yra visiems prieinami. Jie yra gerokai labiau buržua, negu būtų galima įsivaizduoti. Yra įprasta tarp Vienos gyventojų lankytis šiuolaikinės muzikos koncertuose ir tame nėra nieko elitiško. Manau, kad visa tai taip pat skatina šio miesto gyventojų susidomėjimą šiuolaikine muzika. Mokiniai mokyklose taip pat yra stipriai mokomi visko apie muziką – nuo populiariosios iki klasikinės ar šiuolaikinės. Mano vyras yra muzikos mokytojas ir jie su vaikais nuolat vaikšto į operą, koncertus ir teatro spektaklius. Jeigu esi studentas ir neturi pinigų, gali nusipirkti stovimą vietą operos teatre už kelis eurus. Tuo metu kai tampi tokios akustinės muzikos dalimi, tuomet gali ieškoti tolimesnių muzikos rūšių ir atsiveria daugybė naujų galimybių – gali pradėti klausytis eksperimentinės populiariosios muzikos, klubinės muzikos ar šiuolaikinės klasikinės muzikos. Manau, jog dar vienas privalumas, esantis vokiškai kalbančiose šalyse, yra tas, jog čia nėra aiškios atskirties tarp dominuojančio metropolio ir provincijos. Kultūros lygis yra aukštas ir mažiausiuose kaimeliuose. Ką šiuo metu Viena stengiasi daryti, tai paprasčiausiai palaikyti jau esamą lygį. Kuris yra labai aukštas. Aš visai nemažai keliauju ir galiu drąsiai lyginti Vieną su Paryžiumi ar Londonu. Ko gero reikėtų pagerinti situaciją Vienos operoje (Staatsoper Wien), kadangi jie, nors ir rodo po spektaklį kiekvieną vakarą, pasirodymams visai nerepetuoja. Jie repetuoja prieš premjeras, kurios yra labai aukšto lygio. Tačiau kai spektaklis ar opera jau yra įvaldyta repertuaro dalis, jie nustoja repetuoti. Ir tai labai girdisi. Iš tiesų Viena kaip miestas savyje turi nemažai kompleksų, kadangi nėra tikras metropolis, kaip kad Berlynas, Londonas ar Paryžius. Nors iš tiesų kultūrinis lygis šiame mieste yra neblogas, tad nelabai yra dėl ko kompleksuoti. Šios situacijos privalumas yra tas, jog tokie miestai kaip Viena nuolat žvalgosi į kitus didesnius miestus ir iš jų mokosi, tobulėja. O gyvenant metropolyje nėra ko žvalgytis aplinkui, kadangi visi geriausi dalykai yra mieste. Taip yra užkertamas kelias tobulėjimui. O Viena tuo metu gali pasigirti esanti nepaprastai plačių kultūrinių pažiūrų ir tolerantiška kitų miestų bei jų tradicijų atžvilgių.
Ačiū už pokalbį!
Komentarų dar nėra