Monika Sokaitė. Maldai už Tėvynę sutelkusi Vaclovo Augustino premjera

V. Augustino mišių premjera. Liudo Masio nuotr.

Monika Sokaitė. Maldai už Tėvynę sutelkusi Vaclovo Augustino premjera

2018 m. Vaclovui Augustinui intensyvūs ir vaisingi. Be pirmosios, itin sėkmingos bei svarbios kompaktinės plokštelės „Tau bet kokios sutemos šviesios“ atsiradimo, vienas žinomiausių šalies kūrėjų šiemet pristatė net dvi progines, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas premjeras. Tai Vasario 16-osios proga Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusio šventinio koncerto „Gloria Lietuvai“ metu skambėjęs chorinės muzikos opusas „Fiat Pax“ (Šv. Augustino tekstai), pasak Audronės Žigaitytės tapęs „vakaro tyliąja kulminacija“, o lapkričio 24 d. Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje buvo atliktos pirmosios autoriaus mišios, „Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae“ – septynių dalių vokalinė-instrumentinė kompozicija, tradiciniais mišių tekstais mišriam chorui, styginių orkestrui, dviem solistėms, skaitovui, fonogramai ir judesiui.

Šiemet šalyje mišių „užderėjo“. Sakyčiau, vyko tikras „suMIŠImas“ šio žanro kontekste – rudenį jau nuskambėjo pora naujų premjerų, vienos dedikuotos Popiežiaus Pranciškaus atvykimui – specialiai Šventojo Tėvo vizitui Lietuvoje stambų religinį opusą sukūrė kompozitoriai Raimundas Martinkėnas, Vidmantas Bartulis, Zita Bružaitė, Giedrė Pauliukevičiūtė, taip pat Švento Jokūbo festivalyje skambėjo „Džiazinės mišios“, vėlgi, komponuotos keturių kompozitorių Antano Jasenkos, Jievaro Jasinskio, Lino Rimšos ir Laimio Vilkončiaus. Ar mišios tinkamas žanras kolektyviniam komponavimui? Nemanau. Koks to tikslas? Taip pat negalėčiau atsakyti, bet, mano nuomone, šis žanras savo prasme yra labiau „solo projektas“, kuomet kompozitorius gali perteikti ne tik savo komponavimo įdirbį, bet ir autentišką intelektualinę ir dvasinę patirtį, kas disonuoja su komponavimu grupėje. Ne vien dėl skirtingų požiūrių į konfesiją, bet ir dėl skirtingų dvasinių patirčių, taip sukuriant nedarnos ir disbalanso pojūtį.

Bet šiandien kalbame apie Vaclovo Augustino premjerą. Kompozitorius, mano manymu, muzikinių formų atžvilgiu yra labiau „sprinteris“ negu ilgų distancijų bėgikas. Didesnė jo kūrybos dalis yra skirta sakralinei chorinei muzikai, kurioje kūrėjas reiškiasi smulkiomis, tačiau meistriško skambesio ir konceptualiai išgrynintomis formomis. Ši kūryba pilna simbolių ir intertekstų. Jis profesionaliai geba sukomponuoti dramaturginį horizontą net ir 3–5 minučių trukmėje – tokie V. Augustino muzikiniai šedevrai dažniausiai sėkmingai nugula į įvairių kolektyvų repertuarus, randa gausų klausytojų būrį. Tad tamsų ir šaltą lapkričio vakarą Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia tikrąja to žodžio prasme „lūžo“ nuo norinčių išgirsti (ir PAMATYTI!) naująjį žymiojo kompozitoriaus opusą, kurį iniciavo viešoji įstaiga „Pax et Bonum“.

Įėjus į šventovę klausytoją pasitiko muzikinė fonograma (autorius Aleksejus Sapiego), kurioje skambėjo įvairi perkusija: kai kur išnirdavo „lietaus lazdos“ spragenimas, po to, staiga panirdavome į sodraus gongo ir varpų virpesių gūsį – šiuo muzikiniu takeliu, kaip pats kompozitorius sakė, norėta ištrinti ribą tarp koncertiškumo ir apeigų. Nuo pat renginio pradžios naudotas meninis apšvietimas: visa bažnyčia buvo apšviesta raudona šviesa, kuri nenorom siejosi ne su sakralumu, o su buduaru. Likusią vakaro dalį aš niekaip negalėjau rasti pagrindo šio apšvietimo koncepcijai, tai labai trukdė bendrai harmonijai.

Kalbant apie mišių muziką, kompozitorius liko ištikimas sau. Publika buvo apdovanota dar vienu nuosaikiu sakralinės muzikos opusu. Citatų kūryboje nevengiantis, mano požiūriu, šį kartą autorius truputį per daug „užsižaidė“ cituodamas pats save. Nepaisant to, mišios skambėjo originaliai. Orkestruotė, nors ir be didelių iššūkių, muzikiniam rezultatui nesukliudė, ypatingai gražiai siejosi varpo leitmotyvas – nuo pradžios fonogramos, „Sanctus“ kulminacijos iki finalinio gaudesio. Bravo!

Tačiau vizualioji renginio dalis išmušė iš vėžių: jos apsuptyje muzika, kuri nebuvo perkrauta dinaminės skalės pakitimais ar aštriais registrų kontrastais, savaime tarsi išnyko jau minėtų neskoningų šviesų migloje ir neaiškių judesių apsuptyje (kalbu ne apie šokėjų profesionalumą, bet konkrečiai jų prasminę vietą mišiose). Atlikėjai, savaime suprantama, Vilniaus miesto savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“, kuriam priklauso mano širdis ir visos simpatijos, nuo pat pradžių skambėjo užtikrintai, demonstruodami puikų tembrą ir aukščiausio lygio profesionalumą. Jiems talkino dar vienas kolektyvas, kuriam nestokoju simpatijų, augančių su kiekvienu koncertu – tai Klaipėdos kamerinis orkestras. Šis kolektyvas yra perlas mūsų nedidelėje muzikinėje padangėje – didžiausi komplimentai šiai puikiai komandai ir ypač jų meno vadovui Mindaugui Bačkui bei koncertmeisterei Ingridai Rupaitei. Jau ne naujokės atliekant V. Augustino muziką, solistės sopranai Lina Dambrauskaitė ir Milda Baronaitė dalyvavo ir šioje premjeroje. Jos kiek klaidžiojo muzikiniame tekste, tačiau savo balsais, visgi, papuošė atlikimą.

Nuoširdžiai tikiu, kad Bernardinų bažnyčios bendruomenė ir ypač jų Tradicinio giedojimo ansamblis, kuris taip pat dalyvavo mišiose, kartu su „Jauna muzika“ atlikęs vieną mišių segmentą „Tėve mūsų“, yra labai laimingi. Džiaugiuosi, kad žmonių susirinko išskirtinai daug – tai tik parodo, kad profesionalus, akademinis menas žmonėms reikalingas ir jis gali tapti priežastimi susitelkti bendruomenėms, komunoms, miestams ar net šalims dėl didesnių siekių bei tikslų. Tačiau taip pat norėčiau, kad Jis sergėtų mus ir nuo kičo, vizualinės informacijos pertekliaus ir primintų labai paprastą ir daug kur pritaikomą posakį – „mažiau yra daugiau“. Tikrai tikiu, kad šis stambus proginis opusas nuskambėtų visai kitoje dermėje ir sukurtų kitokią atmosferą be režisūros. Užtektų choro, orkestro, dirigento ir solisčių. Beje, ir pats kompozitorius viename iš interviu prasitarė, kad jis net nežino, ką darys šokėjai, kas reiškia, jog muzika nebuvo komponuojama mąstant apie jos derinimą su judesiu, kas, manau, sukūrė prarają tarp muzikos ir vizualinio išpildymo. Labai linkiu renginio režisieriams prisiminti, kad, nors ir gyvename XXI a., bet pasitelkus butaforiją sakralumo nesukursi ir nepaversi netikrų dalykų tikrais. Visada galima pažiūrėti, kuo pulsuoja šiuolaikinis teatras, pasisemti įkvėpimo paprasčiausiu būdu (internete), ir pagaliau suprasti, kad diskotekos apšvietimas visiškai nedera su kilnia ir tyra bažnyčios erdve, joje gimusia muzikine forma bei jos pirminiu pašaukimu.

Sveikinu Maestro V. Augustiną, Vilniaus savivaldybės kamerinį chorą „Jauna muzika“, Klaipėdos kamerinį orkestrą, solistes L. Dambrauskaitę, M. Baronaitę, Kauno šokio teatrą „Aurą“, aktorių Ridą Jasiulionį, apšvietimo dailininkus bei VšĮ „Pax et Bonum“, kad įgyvendino savo viziją ir pateikė mišias kitokiu kampu. Linkiu siekti savo tikslų, gausiai rinkti publiką ir kituose projektuose.

Pabaigai norėčiau pasidžiaugti, jog prieš premjerą išsakyta kompozitoriaus V. Augustino mintis: „Labai tikiuosi, kad mano kūrinys sutelks klausytojus ne tik stipriam estetiniam išgyvenimui, bet ir nuoširdžiai maldai už Tėvynę“, be abejonės išsipildė su kaupu.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment