Algimantas Kubiliūnas. Kelios mintys po 2018 metų festivalio „Iš arti“

26 Lap Algimantas Kubiliūnas. Kelios mintys po 2018 metų festivalio „Iš arti“

1997 m. žurnale „Muzikos barai“ Nr. 22 paskelbta žinia apie Kaune įvykusį pirmąjį festivalį „Iš arti“, parengta šių eilučių autoriaus:

Festivalis „Iš arti“. Ar jis taps tradicija?
Lapkričio 12-14 dienomis Kaune vyko naujosios muzikos „mini“ festivalis „Iš arti“, kurį organizavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius (jam vadovauja kompozitorė Dalia Kairaitytė). ( … )
… pažvelgę į Kaune vykstančių sezono koncertų afišas, galime pastebėti jų margumą. Programos, regis, priklauso nuo atlikėjų noro ir pomėgių. Ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, manyčiau, dar nesusiformavo nuostata, jog kai kuriuos sezono koncertus vienytų bendra idėja, pavyzdžiui: „Vienos klasikai“, „Vėlyvasis romantizmas“, „Lietuvių muzika iki 1940 metų“, „Paskutiniųjų dviejų dešimtmečių lietuvių muzika“ ir pan. ( … )
Daugelis pabuvojusių festivalio „Iš arti“ koncertuose manė, jog tokio pobūdžio naujosios muzikos festivalis Kaune turėtų tapti tradicija. ( … )
Taigi, ar taps festivalis „Iš arti“ būsimų Kauno koncertinių sezonų akcentu?

Tai tik kelios, daugiau kaip prieš du dešimtmečius gimusios mintys, nedrąsūs spėliojimai apie naujagimio festivalio ateitį. Laikas parodė, kad sumanymas nebuvo tuščia fantazija, matyt 1997 metais jau buvo subrendusi būtinybė atsirasti Kaune šiuolaikinę muziką propaguojančiam koncertų ciklui. Taigi, naujagimis išaugo į Kauno (ir visos Vidurio Lietuvos) vieninteliu naujosios muzikos kasmetiniu renginiu ir šiais metais (2018.11.09-16) organizuotas jau 22-jį kartą. Per trumpą laiką festivalis įgijo veidą, susiformavo tradicijos: jame nuolat skamba naujausia ne tik lietuvių, bet ir iš viso pasaulio muzika, kviečiami atlikėjai iš įvairių šalių, taigi, Kauno koncertinėje panoramoje šis festivalis, šalia negausių mieste organizuojamų kryptingų muzikinių renginių, užima svarbią vietą.

Po kiekvienos šventės kyla aibė minčių apie mūsų muzikinės kultūros šiandieninę situaciją, apie klausytojų susidomėjimą ir reakciją į naująją muziką, apie aukštesnių instancijų požiūrį į renginį ir paramą jam. Šiandien, man regis, šie klausimai kur kas aktualesni nei per du dešimtmečius festivaliuose „Iš arti“ atliktų kūrinių skaičiai, autorių ir atlikėjų pavardės, aplodismentų aidai. Dėl to šį kartą vietoj „įprastos“ recenzijos, pabraidykime po šio festivalio metu gimusias mintis, kartu prisimindami svarbiausius festivalio akcentus.

Nors klausytojų dauguma, ypač šiuolaikinės kamerinės muzikos koncertuose, yra miesto muzikai ar šiaip aktyvesni filharmonijos koncertų lankytojai, klausytojų reakcija į naujausio pobūdžio kūrinius būna visada nors ir mandagi, tačiau kai kada gana įvairi. Tai sąlygoja, mano manymu, beveik visuose „Iš arti“ festivaliuose skambančių kūrinių stilistinė įvairovė. Ir šių metų renginyje, greta šiuolaikinių kūrinių (jie sudarė didžiausią koncertų programų dalį), skambėjo ir XX a. pirmosios pusės modernios J. Gruodžio, K. Debussy kompozicijos, o Jungtinės Karalystės išilginių fleitų kvartetas „BLOCK4“ šiuolaikinių kūrinių programą paįvairino trimis Renesanso ir Baroko kūrėjų kompozicijomis. Galų gale ir šiuolaikinių autorių kai kurios kompozicijos pateiktos su „tradicijos doze“. Tokia stilių įvairovė ir įvairių laikmečių kūrinių gretinimas mano manymu, puikus būdas giliau besidominčiam klausytojui pajusti, kaip kompozitoriai, pavyzdžiui XX amžiuje kūrybiniais ieškojimais ar atradimais, atsisakydami kai kurių klasicizmo ir romantizmo principų ir komponuodami naujai, rodė kelią į šiuolaikinį muzikinį pasaulį.

– O vis tik Debussy geras kompozitorius, – pasakė man vienas klausytojas po ansamblio TRIO KHALDEI (Belgija) koncerto, kuriame, šalia šiuolaikinių kamerinių kūrinių, skambėjo ir dvi K. Debussy kompozicijos: Sonata smuikui ir fortepijonui bei Sonata violončelei ir fortepijonui.

– Geras, nes jau seniai miręs… – nutrūko man nuo liežuvio atsakymas.

Priimant šiuos žodžius rimtai, galima susigūžti nuo minties, kad kai kada reikia ir 100 metų po kompozitoriaus mirties, kad kai kurie žmonės suvoktų jo kūrybos vertę. Šį pokalbį čia cituoju dėl to, kad jis man priminė naujojo meno amžinai ilgą ir dažnai vingiuojantį kelią į visuotinį pripažinimą. Tačiau šio klausytojo žodžiai, mano manymu, buvo tik taiklus pašmaikštavimas, o ne noras menkinti šiuolaikines kompozicijas, gretinant jas su K. Debussy muzika; jie buvo ištarti žinomo muziko lūpomis.

Didelei klausytojų daliai (ypač ne muzikams) kai kuriuos šiuolaikinius kūrinius, ypač kai autoriai atkakliai ir drąsiai ieško, eksperimentuoja, suvokti po vieno paklausymo koncerte, yra sudėtinga. Nėra ir, turbūt, negali būti klausytojų be išankstinių estetinių nuostatų, be mėgiamų autorių ir pamėgtų kūrinių, o tokios jau susiformavusios nuostatos ir pomėgiai tampa atskaitos tašku naujų kūrinių vertinimui. Ir vis tik, kad klausytojai renkasi ir šiuolaikinės muzikos koncertus, nežiūrint jų sudėtingumo ir, kartais, net prieštaringumo, be galo geras kultūrinis ženklas. Tokiu būdu šiuolaikinės muzikos festivaliai, kaip šiuo atveju „Iš arti“, atlieka ir svarbią šviečiamąją bei ugdomąją funkciją. Ta proga noriu dar kartą išsakyti manyje seniai krebždantį įsitikinimą, kad mūsų koncertinėse salėse šiuolaikinės (šiuolaikinės tikrąja žodžio prasme, o ne tik šiandien įvairiais stiliais kuriamos) muzikos skamba nepakankamai. Taigi tokių festivalių, kaip „Iš arti“ skleidžiama kultūrinė pažintinė mintis ir istorinė reikšmė tik didėja.

Šių metų festivalyje skambėjusių kūrinių geografija tradiciškai plati: anglų, belgų, vokiečių, ispanų, prancūzų, flandrų, lenkų, latvių, estų, na, žinoma, ir lietuvių kompozitorių kūriniai. Puikūs svečių ansambliai, be išimties visi aukščiausio meninio lygio kolektyvai: TRIO KHALDEI (Belgija), KUGONI TRIO (Belgija), TRIO AGORA (lietuvių muzikų, gyvenančių užsienyje, ansamblis), išilginių fleitų kvartetas BLOCK4 (Jungtinė Karalystė). Lietuvių atlikėjus atstovavo ir tinkamai pasirodė Kauno pučiamųjų orkestro „Ąžuolynas“ grupė, Kauno bigbendas, Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“, Kauno valstybinio choro vyrų grupė bei Valstybinis choras „Vilnius“. Atskirai būtina paminėti smuikininkės Rūtos Lipinaitytės, akompanuojant Kauno simfoniniam orkestrui, puikų grojimą, pasižymintį nuoširdžiu Pēterio Plakidžio „Brīvdabas mūzika“ bei Lino Rimšos „Sarabande“ kūrinių perskaitymu. Tačiau norėtųsi pasakyti kelias neramias mintis apie Kauno simfoninį orkestrą, kuris giežė festivalio pirmajame koncerte. Man regis šiam kolektyvui kartais dar stinga skambumo, laisvumo. Prisimenant, kad 2022 metais Kaunas taps Europos kultūros sostine, kyla klausimų mūsų orkestrui. Miestas, miesto muzikai, matyt, negalės apsieiti be šio orkestro paslaugų, miesto vadovų ir muzikų ambicijos skatins kuo daugiau Kauno kolektyvų, taigi ir šį orkestrą, įtraukti į kultūrines programas, kai, tuo tarpu, man atrodo, kad naujosios muzikos interpretacijoms šiam orkestrui trūksta pojūčio, o gal – ir tam tikro kokybės lygio, kad galėčiau juo patikėti, jį įvardinti reprezentaciniu.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aktyvėjant dėmesiui Vakarų muzikai, ne vienas mūsų kompozitorius daugumos savo kūrinių nebeįvardina lietuvių kalba. Skaitai anotacijas, jose autoriai pasakoja apie kūrinio lietuviškas intencijas su… anglišku kūrinio pavadinimu (tai puikiai iliustruoja šių metų festivalio „Iš arti“ koncertų programų suvestinė). Atrodo, kad mes kuriame nebe Lietuvai, o kažkam. Taip ir knieti paironizuoti: bėga lietuviai iš Lietuvos, tai ir kūrybą skiriame nebe Lietuvai. Nors dabar… tokia mada. Nesinori tikėti, kad šis virusas pereina ir įsitvirtina iš populiariosios muzikos dainininkų. Bet dėl jų man nelabai skauda, nes ne jie mūsų muzikinės kultūros pamato pagrindinis akmenėlis. Padidėjus imigracijai į Lietuvą iš Rytų, po dešimties metų jie galbūt „išmintingai“ suvoks, kad jų dainos geriau skamba arabų nei anglų kalba, dėl to su užsidegimu puls dainuoti tik arabiškai. Nenustebsiu. Tokia situacija man primena buvusių kaimo senolių pasakymą: „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Taigi, labai norėtųsi, kad kitų metų festivalio programose puikuotųsi lietuvių kompozitorių kūrinių lietuviški pavadinimai (gali būti, jei tai reikalinga, su vertimais į bet kokią kalbą), o užsienio kompozitorių atliekamų kūrinių pavadinimai – išversti į lietuvių kalbą. Esu įsitikinęs vienareikšmiškai: gerbiame savo kalbą – gerbiame save.

Grįžkime prie festivalio įspūdžių. Kadangi esu nuoseklus šio festivalio dalyvis ir stebėtojas, natūralu, kad po kiekvieno festivalio „Iš arti“, man kyla pakankamai svarbus klausimas: kas gi šiame renginyje įvyko išskirtinio, įsimintino? Šių metų festivalis, kaip ir visada, įvairus: kameriniai, simfoniniai, oratorinio ar kantatinio žanro kūrinai. Dėl to juos vertinti lyginant vienus su kitais, ypač skirtingų žanrų, neįmanoma. Lieka bendras įspūdis. Taigi, man atrodo, kad šio festivalio iškiliausiu tašku, išskirtiniu lyginant su kitais kameriniais koncertais (kurie taip pat nusipelnę dėmesio ir pagyrimų) tapo lapkričio 15 d. įvykęs kamerinės muzikos koncertas „Kamerinės muzikos vitrina“, kuriame klausėme dviejų kolektyvų: KUGONI TRIO (Belgija): Nicolas Dupont (smuikas), Kurt Bertels (saksofonas), Bert Koch (fortepijonas) ir užsienio lietuvių TRIO AGORA: Žilvinas Brazauskas (klarnetas, Lietuva/Vokietija), Natania Hoffman (violončelė, Italija/JAV/Belgija), Robertas Lozinskis (fortepijonas, Lietuva/JK). KUGONI TRIO pasirodė kaip brandus, puikaus profesinio lygio ansamblis. Nedažnai šiuolaikinės muzikos koncertuose susilaukiama tiek daug klausytojų ovacijų. Antrojoje koncerto dalyje griežė TRIO AGORA. Buvo labai įdomu klausyti kito, truputį kitokios sudėties ansamblio, bet dar labiau intrigavo tai, kad ansamblis atliko šiuolaikinius lietuvių kompozitorių kūrinius. Įspūdis: nežinau kuo, negaliu nurodyti konkrečių detalių, tačiau lietuvių kompozicijos visumoje skyrėsi nuo belgų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Tai ne kokybės skirtumai, jokiu būdu neteigiu, kad vienos ar kitos tautos kūrėjų darbai prastesni, ar geresni. Jie tiesiog yra kitokie savo prigimtimi. Belgų ir lietuvių kūriniai skyrėsi kažkokia vidine dvasia, žodžiais neapibūdinamu skambėsiu, vidine energija, užmoju. Mūsuose prigijęs terminas „lietuviška muzika“, matyt, turi gilesnę prasmę, nei nuorodos į kompozitoriaus tautybę ir bandymai ją apibrėžti muzikinių terminais.

Dar norėtųsi paminėti du svarbesnius festivalio koncertus: V. Bartulio „Rožinis“ (premjera), kurį Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje atliko vokalinis ansamblis „Acusto“ ir pučiamųjų orkestro „Ąžuolynas“ grupė (dirigavo Giedrius Vaznys) bei baigiamajame festivalio koncerte „Džiazas, mišios ir gitaros“ atliktos penkių lietuvių kompozitorių (J. Jasinskio, L. Vilkončiaus, J. Naujalio-Z. Bružaitės, L. Rimšos ir A. Jasenkos) „Džiazo mišios“ (atlikėjai – choras „Vilnius“, Kauno bigbendas ir Baltijos gitarų kvartetas, dirigavo Giedrius Pavilionis). V. Bartulio kūrinys, anot autoriaus – „nėra grynai sakralinis“, taigi, tuo labiau ne apeiginis. Tai ATMINTIS. Skaudžios istorinės praeities atmintis. Kūrinys ramus, be ryškenių kulminacijų ar „nusileidimų“, lyrinės, skaidrios nuotaikos, verčiantis klausytoją susimąstyti. Tai meditacija, į kurią panyra kiekvienas su savo prisiminimais apie išėjusius artimuosius. Beje, šis kūrinys, gimęs festivalio programoje, galėtų būti sėkmingai kartojamas Vėlinių proga. Tuo tarpu „Džiazo mišios“ – efektinga išraiškos priemonėmis, truputį pompastiška, nuotaikinga kompozicija. Išskirtinis bruožas: penki „Džiazo mišių“ autoriai, kuriuos galėjome atskirti ir kūrinio muzikoje. Stilistiškai išsiskyrė Z. Bružaitės aranžuota J. Naujalio mišių „In honorem sacrorum vulnerum Christi“ dalis – Credo, kurioje prie lietuvių muzikos patriarcho natų prisiliesta atsargiai.

Vienas iš nuoširdžiausių festivalio „Iš arti“ partnerių ir draugų – dailininkės Irenos Mikuličiūtės galerija. I. Mikuličiūtės iniciatyva kiekviename festivalyje (tai jau tapę daugiamete tradicija) savitai dalyvauja ir dailininkai: įteikiami jų darbai festivalio dalyviams (kompozitoriams, atlikėjams), festivalio klausytojams prisistatoma parodomis. Šiais metais festivalio metu Kauno filharmonijoje eksponuotas skulptoriaus L. Šiupšinsko objektas URBAN FLORA, kurį įgarsino kompozitorius A. Kučinskas, o tarpininkaujant dailininkei Irenai Mikuličiūtei, dailininkas iš Izraelio Anatoly Baratynsky padovanojo keturis grafikos lakštus, kurie buvo įteikti kompozitoriui Laimiui Vilkončiui, Kauno bigbendo vadovui Jievarui Jasinskiui, choro „Vilnius“ dirigentui Giedriui Pavilioniui ir Baltijos gitarų kvarteto muzikantui bei kompozitoriui Chrisui Ruebensui. Tapytojas Gintautas Vaičys padovanojo Zitai Bružaitei jos portretą, atliktą akvarele.

Festivalis „Iš arti“ savo istorijoje turi jau trečią vadovą. Festivalio sumanytoja ir pirmoji vadovė – kompozitorė Dalia Kairaitytė. Po jos keletą metų festivalio „reikalus“ tvarkė kompozitorius Vidmantas Bartulis. Dabar, jau apie dešimt metų festivalio siela – kompozitorė Zita Bružaitė. Matant jos užsidegimą, gebėjimą surasti festivaliui atlikėjus, autorius, parodyti jų įvairovę, su visais pabendrauti, sutilpti į kuklų festivalio biudžetą ir galiausiai – viską apjungti, atvesti iki scenos… pradedi galvoti: ir iš kur ji ima tiek jėgų? Ir čia pat pagalvoju, kad apmąstant festivalių rezultatus, norėtųsi, kad ši mūzų muzikos gimimo ir jos sklaidos gija nenutrūktų, kad užtektų rengėjų ryžto ir energijos. Nes tai reikalinga mums, reikalinga visai Lietuvos muzikinei kultūrai, jos istorijai, kuri pasakos apie mus ir mūsų buvusį laiką.

Lietuvos muzikos antena