Rasa Murauskaitė. Pirminiai instinktai ir šimtmečio peržvalgos: „Gaidos“ kulminacija

19 Lap Rasa Murauskaitė. Pirminiai instinktai ir šimtmečio peržvalgos: „Gaidos“ kulminacija

Po tris savaites trukusio festivalio, pasitempusi publika „Gaidą“ užbaigti rinkosi į Nacionalinę filharmoniją. Tiesa, po šio koncerto dar laukė ir vokiečiai „Mouse On Mars“, tačiau į šį koncertą Šiuolaikinio meno centre, spėju, daugelis žvelgė kaip į savotišką festivalio „afterparty“. Na, o koncertas Nacionalinėje filharmonijoje turėjo bene viską, ko reikia publikai prisišaukti – simfoninį orkestrą, premjerą, o svarbiausia – Luką Geniušą.

Koncerto dvi dalys buvo tarsi dvi svarstyklių lėkštelės. Pirmojoje – paskutinė festivalio premjera, Rūtos Vitkauskaitės „Chrysalis“ ir iškart po jos nuskambėjęs Magnuso Lindbergo „Two Episodes“. Antroji lėkštelė, iš pirmos pažiūros, turėjo pirmąją ryškiai nusverti, mat didingas baigiamasis festivalio akordas buvo amerikiečio Johno Adamso fortepijoninio koncerto „Century Rolls“ partitūra, kurios ėmėsi L. Geniušas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Karoliu Variakoju. Visgi svertai buvo lygesni nei tikėtasi, mat R. Vitkauskaitės premjera tiesiog „iššovė“ ir pačioje koncerto pradžioje paliko labai stiprų įspūdį, o štai „Century Rolls“ atlikimas buvo geras, bet ne toks įspūdingas, kokio dauguma, galbūt, tikėjosi.

R. Vitkauskaitės kūryboje labiausiai žavi ta nepaprastai talentinga idėjos, eksperimento ir estetikos dermė. Kompozitorei meistriškai pavyksta idėjai rasti taiklią garsinę raišką, kas buvo puikiai girdėti jos premjeroje „Chrysalis“. Kūrinys parašytas perkusijai ir orkestrui, tačiau pastarasis čia tik savotiškas komentatorius, papildantis, replikuojantis, spalvinantis, išaugantis ir panyrantis iš ir į perkusijos partiją.

Kompozitorė kūrinyje naudojosi skirtingų perkusinių instrumentų tembrų įvairovę – repetityvinis mąstymas, tembrinių sprendimų paieškos ir improvizacinis pradas, mano nuomone, geriausiai apibrėžia šio kūrinio esmę. Lengva jame buvo girdėti ir kompoziciją įkvėpusį rytietišką koloritą, ir laisvą, pokštų ir žaismingumo nestokojantį kompozitorės polėkį – išties malonų prieskonį šio gana akademiško koncerto kontekste. Beje, vietomis perkusijos partijos intensyvumas priminė savotišką ritualą, atsigręžimą į pirminius instinktus, kuriuos būtent ritmas veikia ypač stipriai. Pagyrų vertas ir solo perkusija grojęs Jude‘as Carltonas, buvęs tikslus, charizmatiškas ir įtaigus.

Magnuso Lindbergo „Two Episodes“ buvo bene blankiausias vakaro kūrinys, nors emocinio sodrio, tirštos faktūros, kontrastų jame buvo daugiausia. Kaip įžanga į Beethoveno devintąją simfoniją rašytas kūrinys man, asmeniškai, leido pasijausti it klausantis kurios nors iš Richardo Wagnerio operų – tiršta orkestruotė, sodri harmonija, turtinga disonansų, bet iš esmė, tonali, aštrūs, intensyvūs varinių pučiamųjų epizodai. Pripažinsiu, kiek keista girdėti tokią muziką šiuolaikinės muzikos koncerte, nes ji tarsi kiek pasiklydusi laike. Negaliu atsikratyti ir minties, kad įtakos tam ne itin pozityviam įspūdžiui apie „Two Episodes“ turėjo ir pati interpretacija – dirigentas K. Variakojis turėjo vos ne paskutinę minutę pakeisti susirgusį Ville Matvejeffą, tad tam tikro neužtikrintumo tiek orkestro koordinacijoje, tiek interpretaciniuose sprendimuose buvo girdėti.

J. Adamso „Century Rolls“ atlikimas jau kurį laiką buvo apimtas savotiškos festivalio kulminacijos aureolės. Pats kūrinys skambiai įvardijamas kaip viso praėjusio amžiaus fortepijoninės muzikos peržvelgimas ir kvintesencija. Intrigavo ir keistas sutapimas, kad šį koncertą prieš aštuonerius metus atliko Petras Geniušas, tad girdėję pastarąjį atlikimą, neabejoju, turėjo malonumo bandyti šias dvi tėvo ir sūnaus interpretacijas lyginti.

Nuo pirmų orkestro įstojimų atpažįstamas stilius, tarsi laikrodis užsuka į nesibaigiantį mechaniškumą. Keliskart kartojamas tas pats motyvas į šį „amžinąjį judėjimą“ įtraukia ir solistą. Trijų dalių kūrinys – tarsi iš nuotrupų to, kas žinoma, kas lyg kažkur jau girdėta. Žaviausia, visgi, rodėsi antroji dalis, kažkuo priminusi jautrias, efemeriškas Ravelio koncertų lėtąsias dalis. Čia bene nuostabiausiai atsiskleidė solisto meistriškumas – garso jautrumas, žavus piano, o ir kompozitoriaus estetinė pajauta. Muzikos lėtumas, inspiracija įsiklausyti ir mąstyti – sustabdytame laike orkestras kažkur tarsi išnyko, buvo ir nebuvo vienu metu, tačiau fortepijono partija pakilo virš visko, smelkė giliau už garsiausius ir tirščiausius akordus. Paskutinė kūrinio dalis, deja, buvo chaotiška – tas „džiazas“ buvo šiek tiek nevaldomas ir vienu metu jau rodėsi, kad suduš, galutinai pakriks ir teliks visai partitūrai tik žiežirbomis išsilakstyti.

Taigi, festivalio „Gaida“ kulminacijoje bomba nesusprogo, filharmonijos stogas negriuvo, tačiau išties maloniai ir įkvepiančiai nuteikė naujas R. Vitkauskaitės kūrinys. O ir J. Adamsą bei L. Geniušą, kurie Lietuvoje ir taip gerbėjų nestokoja, daugelis turbūt pamilo iš naujo.

Lietuvos muzikos antena