Eglė Gudžinskaitė. Virtualūs „Gaidos“ kabliukai

D. Matvejevo (festivalio „Gaida“) nuotr.

Eglė Gudžinskaitė. Virtualūs „Gaidos“ kabliukai

Lietuvos ansamblių tinklo (LAT) koncertas lapkričio 8 d. turėjo net kelis „kabliukus“, kuriais galėjo vilioti atkakliausius paskutinių „Gaidos“ vakarų klausytojus – ne vien prie koncerto prilipdyta „Virtualaus orkestro“ etikete. Čia dar buvo 4 nauji kūriniai, 3 premjeros, 2 Julios Wolfe kompozicijos ir 1 Vykintas Baltakas – programos sumanytojas, LAT meno vadovas, dirigentas, kūrinio autorius. Viskas viename asmenyje.

Tiesa, viename koncerto epizodų tą patį V. Baltaką (tuo metu dirigento vaidmenyje) su mielu noru būčiau išsiuntusi į salės galą klausytojams už nugarų. Arba pakeitusi kokiu nors nematomu virtualiu dirigentu. Tai nutiko, kaip tyčia, atliekant „Gaidos“ užsakymu sukurtą kūrinį – Egidijos Medekšaitės „BhUtadhAtri“. Penki trimitininkai (Laurynas Lapė, Aurimas Jankevičius, Andrius Stankevičius, Linas Rupšlaukis ir Vilius Surdokas), užsiėmę pozicijas skirtinguose salės kampuose, kaip jau įprasta šiai kompozitorei, iš įvairiausių trimito garsų juostų pynė nematomą garsų audinį. Akustiškai jis slydo, tekėjo žemyn, prisipildydamas faktūriškų elektronikos sluoksnių, kol išsigrynino į konsonuojančio trigarsio, kvintoktavos harmoniją. Viso šio proceso metu erzinančiu metronomo švytuoklės tikslumu viens-du tiesiai prieš akis švytavo dirigento mostai. Toks akivaizdus banalaus 2 dalių metro reguliarumas visą skambančio audinio tekėjimą vertė niekais. O tiksliau, pernelyg išryškino įprastai nematomą išvirkščiąją audinio pusę, jos technologinę sandarą.

Paties Vykinto Baltako šių metų kompozicija „Sandwriting“, skirta dviem klavišiniams ir elektronikai, priminė iš tos pačios krypties štricho (muzikinės frazės) padarytą piešinį, jį kartojant daugybę kartų, tik vis keičiant ilgį, storį, kartais ištampant, fragmentuojant arba nukarpant pradinį modelį. Abi pianistės (Indrė Baikštytė ir Jonė Punytė) čia buvo lyg viena kitos dublerės – mėgdžiojančios, kuriančios viena kitos šešėlius arba atspindinčios aidu „priešininkės“ ką tik atliktą frazę. Tembriškai sumanytas klavišinių skambesio kitimas, savotiškas laipsniškas jų „preparavimas“ (pasinaudojant virtualaus orkestro conTimbre galimybėmis), šį piešinį išties labai pagyvino. Tiesa, viso kūrinio metu neapleido jausmas, kad veidu į publiką simetriškai priešinguose scenos kraštuose susodintos pianistės nesijautė patogiai. Ne tik todėl, kad taip jos buvo paslėptos už instrumentų, pultų ir ekranų, bet ir todėl, kad tokia pozicija, iš šalies žiūrint, atrodė trukdanti kurti ansamblį – stebėti vienai kitą, reaguoti į partnerės veiksmus ar žvilgsnius. O juk pats kūrinio sumanymas tarsi savaime reikalavo glaudesnio abiejų atlikėjų kontakto bent jau akimis. Beje, šis grojimas per atstumą bei „pasislėpus“ kliuvo ir klausant Julios Wolfe „My Lips From Speaking“ versijos dviem klavišiniams. Sutraukyta Arethos Franklin dainos „Think“ instrumentinė įžanga ne tik atpažįstamais akordų junginiais, bet ir nutylėtomis frazėmis kuria džiazuojantį draivą. Atlikėjų laikysena, gestai, kūno svingas čia tampa ne mažiau svarbus, nei pati muzikinė medžiaga.

Indrė Baikštytė atliko ir dar vieną Julios Wolfe kūrinį „East Broadway“ žaisliniam fortepijonui ir garso takeliui, kurio muzikinė partitūra anaiptol „ne žaislinė“. Didžiuliu greičiu atliekamos kietos ritmo atakos miniatiūrinį fortepijoną priverčia skambėti ne tiek žaismingai, kiek siautulingai. Tik vis dėlto apmaudu, kad ir pats fortepijonas šįkart taip pat buvo ne realiai žaislinis, o tik virtualiai – sintezatoriumi imituojant taukšintį skardinį jo skambesį.

Galiausiai taip reklamuotą virtualių tembrų orkestrą visu gražumu buvo galima išgirsti vokiečių kūrėjo Thomaso Hummelio kūrinyje „Sadedz!“, kuris buvo sukurtas specialiai šiam „Gaidos“ koncertui (tiesa, prieš porą savaičių jau nuskambėjęs LAT koncerte Rygos „Arena“ festivalyje). Violončelei (Gunda Baranauskaitė), penkiems trimitams ir dviem klavišiniams conTimbre skirtas kūrinys buvo lyg parodomasis jau du dešimtmečius plėtojamos kompiuterinės virtualių tembrų platformos veikimo pavyzdys. Elektroninės tembrų manipuliacijos, išgaunamos klavišiniais, papildė akustinių instrumentų (trimitų, violončelės) plėtojamą muzikinę medžiagą. Klavišiniai – virtualaus orkestro įgarsintojai – čia veikė kaip kokie instrumentai chameleonai, mirguliuojantys nuo perkusinių sonorinių taukšėjimų iki harmoninių griausmų.

Gal ir netobulas, gal ir konkuruojantis dėl mažiausio klausytojų skaičiaus (konkurentai čia nebent M. Zurria fleitų orkestro pasirodymas), tačiau šiaip jau reikia pripažinti, kad šis LAT koncertas šiemet „Gaidoje“ buvo išskirtinis. Ir ne tik dėl virtualaus orkestro. Tai buvo vienintelis festivalio koncertas, kuriame skambėjo tiek daug naujos muzikos (pusę programos sudarė naujų kūrinių premjeros), kas savaime atrodo rizikingai, bet įdomiai ir intriguojančiai. Tai buvo programa, kurią galima pavadinti aktualia, įvairia, o tuo pačiu ir konceptualiai vientisa, nors pačiam festivaliui toks savybių kompleksas jau kurį laiką ne itin būdingas.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment