Eglė Gudžinskaitė. Monochrominiai fleitų spąstai

05 Lap Eglė Gudžinskaitė. Monochrominiai fleitų spąstai

Jau kelias dienas, tarsi pakliuvusi į spąstus, atidėlioju užrašyti mintis apie spalio 30 d. Šiuolaikinio meno centre vykusį „Gaidos“ koncertą – Manuelio Zurrios ir LT fleitų orkestro pasirodymą. Laukiau jo, visų pirma, dėl Ryčio Mažulio kūrinio „Carduelis“ premjeros. Kai pastaraisiais metais festivalyje lietuviškų premjerų, regis, vis mažiau ir mažiau, tai kiekviena tampa dar laukiamesnė. Visų antra, dar vienas monotembrinis koncertas – šiuo atveju, 11 fleitų – savaime intrigavo.

Kaip visada, Mažulio klausytis savotiškai įdomu. Stebėti kaip iš trijų garsų skiautelių sudurstytas dešimtbalsis (?) kanonas sklendžia fleitų ratu, kaip pereina, tirštėja, kryžiuojasi balsai. Tačiau nutraukusi sąmoningą balsų tinklo stebėjimą akimis, supratau, kad savo skambesio formomis ar pulsacijomis tokia muzika beveik neveikia. Atrodo šalta ir pilka.

Paradoksaliai kiekvienas tolesnis šių dienų muzikos fleitai kūrinys koncerte skambėjo vis pilkiau. Tarsi vakaro tema būtų monochrominė pilkybė. Jo Kondo, Kevino Volanso, Johno Lutherio Adamso – visų jų muzika lyg iš to paties vienspalvio molio. Tas pats fleitų registras, ta pati tarp mezzoforte ir forte varijuojanti dinamika, tas pats nesibaigiantis ir niekur nenuvedantis plėtojimas, netgi kūrinių trukmė kaip pagal užsakymą. Jokių tembrinių įmantrybių, įdomesnių atlikimo technikos sprendimų. Vien tik nuoširdžiai sunkiai scenoje besidarbuojantis rinktinių LT fleitininkų orkestras su dirigentu Karoliu Variakoju priešakyje.

Tarp šiuolaikinių kompozicijų įterptos Viduramžių bei Renesanso meistrų muzikinės „pertraukėlės“ (Johno Dowlando, Christopherio Tye’o, Thomo Tallio, Johanno Ciconios) buvo akivaizdus atokvėpis tiek fleitininkams, tiek klausytojams. Ir kartu žiaurus kontrastas… Kaip „intriguojantis akcentas“ sumanytas sugretinimas šias harmoningas ir spalvingai grakščias trumputes senosios muzikos kompozicijas pavertė tobulu įrankiu demaskuojant dabarties muzikos trūkumus.

Turiu ir kitą versiją, kodėl šiuolaikinė muzika šiame koncerte taip „neskambėjo“. Fleitininkas M. Zurria yra fantastiškas muzikantas, be to dar ir garsėjantis kaip entuziastingas naujosios muzikos fanas. Jo suburti lietuvių fleitininkai taip pat išties vieni geriausių Lietuvoje. Tačiau skirtingai nuo kitų festivalyje jau pasirodžiusių kolektyvų, buvo akivaizdu, kad susibūrė jie specialiai šiai progai ir, deja, nespėjo tapti tikru ansambliu, prisijaukinti atliekamos muzikos, kurti jos skambesį, o ne tiesiog atlikti.

Jei turėčiau galimybę koncerto klausytis kaip kad išmaniosios TV įrašo, tai greičiausiai iš visos programos palikčiau tris kūrinius: patį pirmąjį Ryčio Mažulio ir abu paskutinius – Johanneso Ciconios Kanoną ir Steve’o Reicho „Vermont Counterpoint“. Ciconios kanonas „Le ray au soleyl“ – įspūdingas vėlyvųjų viduramžių ars subtilior kanoninės technikos meistrystės pavyzdys, o skirtingų ritmų, metrų ir tekstų raizginys yra tiesiog sunkiai protu suvokiamas! Tik, žinoma, atlikti reiktų visą kompoziciją, o ne pusę, kaip kad atsitiko šį kartą (nejau pritrūko laiko perprasti šias senosios poliritmijos subitlybes?)… Tiek Mažulio naujasis kanonas, tiek 1982 m. sukurtas Reicho minimalistinis kontrapunktas, tam tikra prasme, gali būti laikomi šiandienos muzikos ars subtilior polifonijos atgarsiais ir naujaisiais vaizdiniais. Tuo labiau, kad ne paslaptis, jog būtent viduramžių kanonai yra vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių Mažulio kompozicinei technikai, o su minimalistine fazių technika, jos racionaliai apskaičiuotais modeliais, taip pat turi nemažai bendrumų.

O jei jau pasiduoti fantazijai iki galo, tai į tokio koncerto programą neabejotinai įtraukčiau ir dar vieną kompoziciją, beje, lietuvišką. Vos tik grįžus iš koncerto susiradau Justės Janulytės „Psalmes“ – šio kūrinio versiją 8 bosinėms fleitoms 2014 m. parengė tas pats italas M. Zurria. Kompozitorė, dievinanti monotembrinį skambesį ir, reikia pripažinti, jaučianti vienspalvės (monochrominės) muzikos subtilybes, gelmes ir galimybes bei gebanti atverti tai klausytojams. Kažin, ar tik ne ši kompozicija ir buvo ta inspiracija apskritai surengti tokį monotembrinį koncertą? Gaila tik, kad vietos „Psalmėms“ šįkart pritrūko.

Lietuvos muzikos antena