Ingrida Alonderė. Kontrastinga įvairovė festivalyje „Gaida“: arfos deivė Loretos Narvilaitės premjeroje

Joana Daunytė. Organizatorių nuotr.

Ingrida Alonderė. Kontrastinga įvairovė festivalyje „Gaida“: arfos deivė Loretos Narvilaitės premjeroje

Kiekvieną kartą apsilankiusi aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ galiu tikėtis ko nors naujo, įdomaus, stulbinančio ar įkvepiančio. Taip atsitiko ir šį kartą – aptikau žaismingą orkestrą, kompozicijos technikų įvairovę, man dar neregėtas žmogaus kūno panaudojimo galimybes, magišką artistiškumą, uždegančius atlikėjus ir lietuvišką premjerą. Galbūt kas nors tikėjosi rasti ir Philipą Glassą, atliekantį savo koncertą dviem fortepijonams…

Kompozicijos technikos įvairumą ir muzikinio audinio dinamiškumą atradau Suomijos kompozitoriaus Magnuso Lindbergo kūrinyje „Era“, kuris buvo sukurtas Amsterdamo Royal Concertgebouw orkestro 125-ojo gimtadienio proga. Specifiškas, kontrastais pasižymintis kūrinys greitai įtraukia į nuolat besikeičiančius pojūčius. „Era“ prasideda ir pasibaigia žemais, giliai skambančiais styginių registrais. Vienas svarbiausių elementų – nuolat skambantys arpeggio ir energinga muzikinė kalba: staigūs dinamikos pokyčiai, nuolat prabylančios fanfaros. Tačiau ne ką mažiau svarbi ir melodija. Juk nepaisant nuolatinių dramatiškų poslinkių, viską, atrodo, diktuoja melodinė linija, ekspresyviai išreiškianti kontrastingas emocijas. Galėčiau sakyti, jog klausantis kūrinio, iš dalies, jis atvėrė romantizmo muzikos subtilybes, tačiau kartu siejosi ir su impresionistine bei postromantine muzikos kalba. Įdomu, jog kūrinys neva greituoju būdu įtraukia į vystymą, tačiau leidžia gan aiškiai suprasti jo apimtį, kuri susidėlioja iš nuolat gretinamų skirtingo intensyvumo muzikinių minčių. „Era“ – tai didinga, tai staiga nerami, bet labai graži. Vis dėlto, simfoninis pasakojimas, mano ausims, neskambėjo egzotiškai ar šviežiai. Jaučiausi taip, tarsi šią muziką būčiau girdėjusi jau labai daug kartų.

Supynės dar labiau įsupo į romantinę nuotaiką. Žavingai suskambėjo Loretos Narvilaitės premjera „Skambesys bangų sutampa su dangum“ arfai ir orkestrui, kur postminimalizmas pinasi su neoromantiniu žvilgsniu. Tiesą sakant, buvau absoliučiai įtraukta kerinčios arfos deivės muzikalumo. Joana Daunytė savo partiją atliko išraiškingai, jaudinančiai ir itin techniškai. Tai buvo penas sielai ir akims. Džiugu, jog ne tik daugėja lietuviško repertuaro arfai, bet ir yra tokių jaunų talentingų atlikėjų, kurie gali atlikti meistriškai sukomponuotas naujas lietuviškas kompozicijas.

Julios Wolfe „riSE and fLY“ koncertas kūno perkusijai ir orkestrui – nuostabaus virtuoziškumo spektaklis. Pirmojoje kūrinio pusėje naudojama kūno perkusija, vėliau solistas pereina prie mušamųjų instrumentų. Perkusininkas Colinas Currie, apsirengęs juodais marškinėliais ir džinsais, stovėjo prie mikrofonų, kurie sustiprino krūtinės pliaukšėjimus, plojimus, rankų trynimą bei pėdų dundesį. Šiuos garsus palaikė minimalistinis muzikinis audinys orkestre. Įdomiai, kartais sutirštindami spalvas, skambėjo variniai pučiamieji, kurie per savo instrumentus skleidė tarsi beprasmiškus garsus. Antrojoje pusėje solistas ėmė naudoti įvairius skambančius daiktus: plastikinius indus, orkaitės lentynas ir dar daugiau. Kūrinys priminė didmiesčio šurmulį ir gyvenimą, kur tarsi ant kiekvieno kampo kiekvieną dieną galima pamatyti štai tokių gatvės muzikantų, grojančių savo kūnu ir pačių sukurtais instrumentais. Miestas – tai orkestras, sukuriantis tirštą aplinką, kur galėjau įsivaizduoti didžiulį ir tankų kasdienį gyvenimą, o solisto kūnas – svarbi detalė, iš kurios ir susideda perpildytas didmiesčio pasaulio vaizdinys. O taip pat ritmas, atliekantis sistemingos struktūros, detalumo vaidmenį. Autorė J. Wolfe šį kūrinį vadina „urbanistine liaudies muzika orkestrui“, bet, kaip ir dauguma jos muzikos kūrinių, šis taip pat yra nuostabiai vaizdingas, įkvėptas Amerikos liaudies tradicijų ir amerikiečių darbo istorijos.

Paprastai nematau ir atlikėjų, ir auditorijos vienu metu. Tačiau šįkart galėjau kartas nuo karto užmesti akį į vieną ir kitą barikados pusę. Dalinuosi tuo todėl, kad buvo į ką pažiūrėti, taip pat, kaip ir paklausyti. Auditorija neretai aikčiojo, linksėjo į ritmą, sutelkę dėmesį akylai stebėjo veiksmą, kurio ant scenos buvo pakankamai daug ir įvairaus. Beje, pastebėjau, jog per bene aukščiausią dinamikos ir triukšmo lygį pasiekusį kūrinį publikoje buvo miegančių. Tikrąja to žodžio prasme. Įdomu. Koks kontrastas visomis prasmėmis!

Ph. Glasso koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui buvo sukurtas 2015 m. Iš pat pradžių buvo girdėti, kad į fortepijonus ir orkestrą kompozitorius žvelgė tarsi į vienį. Visame kūrinyje girdime pianistus, grojančius vienas ar kitas muzikines frazes, kurias orkestras dubliuoja. Instrumentams baigus melodinius vingius ar ritmines linijas, vystymas nesustoja, kiti perima mintį ir ją tęsia. Koncerto muzikinis piešinys neramus, pripildytas harmoninių slinkčių. Pianistai nuolat bendrauja su orkestru, perima vieni kitų ritminius, muzikinius ar emocinius manevrus. Filharmonijoje šeštadienio vakarą girdėjau itin darnią sąjungą tarp Nacionalinio simfoninio orkestro ir pianistų. Nors iš pirmo žvilgsnio fortepijono partijos neatrodo virtuoziškos, jos iš tiesų yra visapusiškai sudėtingos ir detalios. Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas grojo tarsi švytėdami ir labai elegantiškai perteikdami delikačią bei saldžią autoriaus kūrybą. Nors kartais atrodė, jog tvyranti nuotaika gali būti ir rami, bet tuo pačiu kažkuo žiauri. Tai buvo patvirtinimas, jog Glasso kūryba yra neįtikėtinai gili, turininga ir turtinga visomis prasmėmis.

Šeštadienio vakaras buvo įkvepiantis. Nuostabūs, profesionalūs atlikėjai, aukščiausio meistriškumo virtuozai neleido nei akimirkos suabejoti tuo, kas vyko Nacionalinės filharmonijos salėje. Tokie įvairiapusiai koncertai suteikia jėgų ir saldaus malonumo, taip pat prideda tikėjimo. Tikiu, jog Lietuvoje šiuolaikinė muzika taps dar labiau mylima ir girdima.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment