Viltė Žakevičiūtė. Mo-renginis koncertas

23 Spa Viltė Žakevičiūtė. Mo-renginis koncertas

Kai skanu ir saldu, tada labai gera. Toks gali būti ir koncertas. Skoningas, nes ne per ilgas, kokybiškas atlikimu ir vizualiai žavus. Todėl būtent toks koncertas puikiai tiko MO muziejaus atidarymo proga – kaip šventinis tortas.

Vis dažniau matomas ir girdimas šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ (dirigentas – Karolis Variakojis) 28-ajame aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ pristato dvi programas. Tai tarsi du skirtingi ansamblio žvilgsniai. Pirmasis – MO Muziejaus atidarymo proga, spalio 21-ąją dieną. Kurgi krypo šis „Synaesthesio“ žvilgsnis? Į kompozitorius iš Vokietijos, Graikijos, Lietuvos ir Olandijos, o konkrečiau – į Europos muzikos aktualijas.

Nauja ir labai vykusi koncerto erdvė – MO muziejaus foje pirmame aukšte. Pats muziejus laukia, sakytume, įvairaus plauko lankytojų, kadangi šeimininkai pasisako už meną kiekvienam, daugiau ar mažiau suprantančiam, bet visiems besidomintiems. Laukiami mėgėjai ir profesionalai. Čia gražiai susišaukė ir šio muziejaus atidarymo koncertas – sau artimų minčių besiklausant „Synaesthesio“ galėjo išgirsti pati įvairiausia publika.

Tvarkingo chaoso mėgėjams – Alexanderio Schuberto „Sugar, Mats and Whips“ (2011) smuikui, kontrabosui, fortepijonui, mušamiesiems ir elektronikai. Kūrinys dedikuotas šiuolaikinės muzikos ansambliui „Intégrales”. Paprastai, kai kūrinys atliekamas gerai žinomų ansamblių ir, juolab, rašomas jų užsakymu, kiti tokių kūrinių atlikimai tarsi nublanksta. Matyt todėl, kad pirmasis įspūdis išlieka ilgiausiai? Tačiau „Synaesthesis” savo interpretacija nepaliko abejingų. Įdomiausia – elektronikos sąveika su akustiniais instrumentais. Kūrinys gana komplikuotas, nes labai intensyvus, gausu kaitos. Todėl tai ir didelio susikaupimo bei profesionalumo reikalaujantis opusas. Jame tarsi jungiasi skirtingo žanro muzikos stiliai. Galėjome išgirsti sunkiosios muzikos, džiazo elementų, kai kada – ir techno muzikos atspindžių. Beklausant ryškėjo kompozitoriaus muzikinių tyrinėjimų laukas – tarpžanriniai akustinės ir elektroninės muzikos sąveikos principai. Tačiau labiausiai žavėjo veržlus, kupinas polėkio ansamblio muzikavimas.

Pasiilgusiems sklandumo – Tomo Kutavičiaus „Ritus Rhythmus“ klarnetui, fortepijonui, marimbai, smuikui, violončelei ir kontrabosui. Tai ir pirmoji festivalio premjera. Iš tiesų sklandus, matematiškas ir tvarkingas kūrinys. Ir šį kartą kompozitorius didelį dėmesį skyrė ritmui, taip pat – ir džiazo įtakoms. Šis kūrinys priminė, kad egzistuoja tvarka, kuri dėsninga, švari, teisinga. O pats kompozitorius sako: „Ritmas yra ne tik, kaip beje ir kitų menų, sandas, bet ir esmė, atverianti grožio paslaptį, kosmo (vienovės) darną. Tai savita „kalba“, neigianti chaosą ir teigianti pasaulio tvarką, buvimą“, – sutinku. Iš tiesų ansamblis paplušėjo iš peties, kadangi tikslumo ir precizikos čia reikėjo dvigubai nei esame pratę. Kada aplink tiek daug chaoso, tikslios ir apskaičiuotos tvarkos labai norėjosi, todėl šis kūrinys, o kartu ir atlikimas, man patiko bene labiausiai.

Kompozitorius Panayiotis Kokoras turėjo patikti ieškotojams ir atradėjams, juolab, kad jis pristatomas ir kaip kompiuterinės muzikos inovatorius. Koncerte skambėjo 2014 m. kūrinys „Conscious Sound“ klarnetui, fortepijonui, smuikui ir violončelei (tačiau koncerte vietoje violončelės – kiek mažesnis instrumentas altas). Kokoro darbas pasirodė labiausiai eksperimentinis. Kompozitorius sako, kad šiame kūrinyje kiekvieną instrumentą įsivaizdavo kaip individualų pulsinį generatorių, kurio tęsiamus garsus sudaro labai greitų garsinių pulsacijų serija. Aš, tikriausiai, nebūčiau to pastebėjusi, jei ne kompozitoriaus mintis programėlėje, tačiau buvo tikrai įdomu klausytis. Labiausiai intrigavo skirtingi atlikėjų instrumentų skleidžiami garsai, kurie tikrai nebuvo panašūs į mums pažįstamus. Šie skambėjo labiau sintetiškai, išgaunant įvairias skambesio formas, skirtingus tembrus. Išplėstinės grojimo technikos kūrinį įprasmino kaip atidžiai apgalvotą eksperimentą. Beje čia ypač pasiteisino instrumentų įgarsinimas, kuriuo buvo sukurtas, sakyčiau, nepažintos erdvės įspūdis.

Koncerte nepamiršti ir modernios klasikos mėgėjai. Jiems – Louiso Andriesseno „Workers Union“ (1975). Kūrinys dėkingas improvizacijai, kadangi čia tiksliai užrašytas ritmas, bet melodija – tik apytiksliai. Nors opusas parašytas 1975 m., koncerte nuskambėjo taikant tiesiai į šių dienų aktualijų sūkurį, kuomet viskas vyksta labai greitai, dažnai derinami nesuderinami dalykai, kaip ir „Workers Union“ – tikslumas su improvizacija. Kompozitoriaus komentaras – kūrinys turi būti atliekamas „bet kokiais garsiai skambančiais instrumentais“. Tačiau „Synaesthesio“ atlikime jis buvo subtiliai dramatiškas – gaivališkas ir skoningas, apsvarstant kiekvieną detalę. Tad paskutinis vakaro kūrinys nuskambėjo šviežiai ir aiškiai. Abejingų, tikiu, neliko.

Pirmuoju „Synaesthesio“ žvilgsniu iškart išryškėjo požiūrio kryptis – profesionaliai skleisti šiuolaikinės muzikos mintį ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tai yra jų kelias su pačių arkliukais – šiuolaikine muzika, kūryba, atlikimu. Bet kartu tai ir mūsų visų kelias – kelias čia ir dabar, čia, kur kuriama ir atliekama šių dienų muzika. Nepaprastai malonu matyti tiek pastangų ir noro būti drąsiems ir, tuo pačiu, nepriklausomais šiuolaikiškais muzikos pasaulio atstovais. Kadangi visada gera žavėtis, žavėkimės ir „Synaesthesiu“, nes jie kaip ir mes – dalis čia ir dabar.

Lauksime kito koncerto!
Lietuvos muzikos antena