16 Spa Festivalis „Ahead“: Marta Zapparoli
Tarptautinio elektroninių muzikos praktikų festivalio „Ahead“ uždarymas vyko jaukiose Miesto laboratorijos patalpose. Vėlų penktadienio vakarą Berlyne reziduojanti garso menininkė Marta Zapparoli kartu su savimi klausytojus panardino į mistišką garsinę patirtį – Sielos kelionę po mirties. Kompozicijos pasiruošimui naudotas ne tik platus technologinis arsenalas, bet ir daug mokslinių studijų.
Savo kūryboje naudojanti lauko įrašus, garso, šviesos, radijo bangų skleidžiamus garso signalus, eksperimentinio garso meno kūrėja sakė, jog panirimas į šią sferą nėra atsitiktinis. Po jos tėvo mirties, atlikėja ypatingai susidomėjo žmogaus biolauku, antgamtinio pasaulio skleidžiama energija. Būtent dėl to ji įsigilino į fizikinius dėsnius. Nors klausytojas to ir sąmoningai nesuvokia, kai kurių dėsnių koncepcija atsispindi jos kūryboje. Tam, kad šiuos fizikinius procesus užfiksuotų, ji pastaruosius ketverius metus naudojo antenas, radijo imtuvus ir detektorius. Žaviausia tai, kad šias antenas ji ne tik pirko, bet ir gaminosi pati.
Įdomu ne vien tai, kaip kompozitorė kolekcionuoja akustinės ekologijos, elektros smogo, radijo bangos, bevielės komunikacijos ir EMF (elektromagnetinio lauko) garsus, o ir kaip tuos garsus transliuoja klausytojui. Eksperimentatorė naudoja dabar jau retesnę techniką – garso įrašus leidžia ir juos komponuoja padedama garsajuosčių. Ši technika išskirtinė tuo, kad čia itin svarbus žmogaus kūno su technika ryšys. Kadangi kompozitorė gyvai transformuoja garsą, liesdama juostą, niekuomet neišeina pakartoti identiško skambesio. Taip pat užstrigus juostai, aparatas gali ją sugadinti, „suvalgyti“, tad M. Zapparoli kaskart spontaniškai nusprendžia, ar juostai leis susigadinti, ar ne. Netikėtumo ir spontaniškumo faktorius, beje, būdingas visai jos kūrybai: kūrinį ji mėgsta užbaigti skirtingose vietose. Taip jis niekuomet nėra užbaigiamas, o kaskart grojant kitoje vietoje – pratęsiamas. Tai muzikantė paaiškino nenutraukiamo tėkmės, gyvybės rato principu, dar kartą atskleisdama stiprų ryšį tarp žmogaus ir technologijų pagalba suskambančio garso.
Atskirai aptarti norisi improvizatorės muzikos unikalumą. Savo muzikoje ji įgarsina tai, ko mūsų klausa kasdienybėje niekada neužfiksuotų. Štai kartą su savo antena klaidžiojusi netoli Druskininkų esančiame miške, M. Zapparoli užfiksavo moters radijo ryšiu perduodamą skaičių seką, kuri greičiausiai buvo karinė žinutė. Po kiek laiko balsas dingo ir jo užfiksuoti pakartotinai nebepavyko. Taip pat ji apleistuose pastatuose įrašinėjo energetinius pokyčius ir tuos energijos pliūpsnius vertė į audio įrašus. Karts nuo karto atlikėja išvažiuoja bent 20 kilometrų už miesto tam, kad įrašytų statines šviesos bangas. Vienas įdomiausių dalykų, kuriuos mums pademonstravo pokalbio prieš pasirodymą metu, buvo meteoritų lietaus garsai, kuomet jie kerta Žemės atmosferą. Tai padarė didelį įspūdį, o sužinojus ateities planus gyvai įrašyti cunamio ar požemines žemės drebėjimo bangas, kūnu nubėgo šiurpuliukai.
Pademonstruotas krintančių meteorų garsas bei kūrinio dalys – vis naujos sferos, į kurias keliaujanti link savo galutinio taško patenka siela – piršo vieną, galbūt kiek romantišką, mintį. Man suteikta galimybė išgirsti sferų muziką. Pitagoro aprašytą, mokslininkų vėliau paneigtą teoriją, kurios penktadienio vakarą sieti su planetomis visai nesinorėjo. Sferų muzika čia įgavo visai kitą reikšmę, ji daugiau siejosi su energetinėmis sferomis, kurios skambesį įgijo savamokslės tyrinėtojos rankose. Tai tapo kol kas išskirtiniausia mano elektroakustinės muzikos patirtimi.
Pamenu, kuomet interviu metu su garso menininku Gintu K svarstėme apie tai, kiek laiko dar turės praeiti, kol elektroakustinė muzika Lietuvoje atsikratys gąsdinančių asociacijų, taps labiau suprantamesnė visuomenei. Juk ir mane pačią baugino tikimybė, kad nuėjusi į tokį koncertą grįšiu susierzinusi ir nieko nesupratusi. Šia patirtimi dalinantis su Marta Zapparoli vienbalsiai nutarėme, jog gąsdino ir gąsdins tokia muzika, kuri neturės aiškaus kompozitoriaus užmanymo. „Ir man taip būna, kad atėjus į koncertą iš jo neparsinešu nieko. Elektroakustinė muzika turi būti nuoširdi. Kūrėjas turi būti gerai apmąstęs, ką nori pasakyti tokia muzika. Priešingu atveju, tai tik žaidimas įdomiais garsais. Štai kodėl kaskart prieš pasirodymą aš skiriu bent 10 minučių kūrinio pristatymui, kad nuteikčiau klausytojus tam, ką jie tuoj išgirs ir mes kartu galėtume tai išgyventi.“ – atviravo ji.
Tad nors šiais metais, palyginus su 2017-aisiais, festivalis truko dviem dienomis trumpiau, vis dėlto muzikantų bendruomenė yra labai dėkinga šeštojo „Ahead“ festivalio organizatoriams, partneriams, rėmėjams, kuratoriams ir jų draugams. Prieš kiekvieną renginį organizuoti pokalbiai su kompozitoriais (kuriuos galėjome gyvai stebėti ir facebook’e), galimybė sudalyvauti nemokamose dirbtuvėse leido elektroakustinę muziką pažinti asmeniškai. Akivaizdu, jog būtent tokio formato festivaliai mums padeda dažniau ir sparčiai išeiti iš komforto zonos be didelių pastangų. Ačiū už geriausius įspūdžius ir naujai atsivėrusią terpę muzikos suvokimui.
Karolina Rimskytė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra