Viltė Žakevičiūtė. Muzika telkia. Koncerto „Kūrėjo žvilgsniai į Lietuvą“ įspūdžiai

10 Spa Viltė Žakevičiūtė. Muzika telkia. Koncerto „Kūrėjo žvilgsniai į Lietuvą“ įspūdžiai

Chorinė muzika Lietuvoje populiari ir noriai atliekama tiek mėgėjų, tiek profesionalių chorų. Juk daina, giesmė – vienija. Chorinė muzika dažnai siejama su sakralumu, bendrumu, vienybe, todėl nenuostabu, kad sakralinė muzika užima svarbią šio repertuaro dalį, o taip pat ir nemenką vietą daugelio kompozitorių kūryboje. Tad kokie gi tie „Kūrėjo žvilgsniai į Lietuvą“? Tokiu koncerto pavadinimu spalio 3 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausytojus pasitiko valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), pristatęs lietuvių kompozitorių premjeras ir ne tik.

Koncerto idėja (be to, jog tai Lietuvos šimtmečiui skirtas reginys) užkoduota parinktoje programoje. Skambėjo bene ryškiausios įvairioms religijoms atstovaujančios sakralinės muzikos kompozicijos bei specialiai šiam koncertui sukurti kūriniai, kuriuose kompozitoriai atidavė duoklę tikėjimui. Šiuokart koncertu norėta suvienyti įvairias Lietuvoje paplitusias religijas. Renginio šaukiniu galėtų tapti koncerto programėlėje skaityti žodžiai, kad muzika telkia skirtingų pažiūrų, skirtingų tikėjimų žmones. Ir aš taip manau.

Svarbiausias koncerto akcentas – lietuviškos premjeros. Tai Donato Zakaro „Pater Noster“, Mykolo Natalevičiaus „Štai, iš dangaus aš ateinu“, Zitos Bružaitės „Dėkokite Viešpačiui“ ir Algirdo Martinaičio „Šlovės himnas Kūrėjui“. Visi šie kūriniai buvo sukurti specialiai chorui „Vilnius“. Įdomi ir koncerto programos įgyvendinimo strategija – vedėjas, aktorius Vytautas Rumšas, scenoje vis pristatydavo trumpą „paskaitėlę“ apie religijas, išpažįstamas Lietuvoje. Iš tiesų, net jei skaitomi tekstai kiek priminė mokykloje vartomų vadovėlių tekstus, su tuo susitaikiau – mat toks užmanymas.

Pradėta nuo katalikybės. Tuojau pat išgirdome D. Zakaro „Pater Noster“ („Tėve mūsų“). Kūrinio tekstas remiasi kiekvienam gerai žinoma krikščionių malda. Iš tiesų sakralus kūrinys, savyje talpinantis įdomią harmoniją, tirštas faktūras, vyriškų ir moteriškų balsų koreliaciją. Kaip sako pats kompozitorius, šiuo kūriniu nebuvo siekta įprasminti labai įmantrių ar modernių komponavimo principų, ko gero, atvirkščiai – norėta nuraminti klausytoją: „Tikiuosi, kad atlikėjai dainuodami, o klausytojai klausydami šį kūrinį pajus bendrą maldos ryšį ir išgyvens bent trumpą, nuo buities ir kitų žemiškų dalykų atitolinantį sakralinį pakilimą“, – sako kompozitorius. Po šios premjeros nuskambėjęs Vaclovo Augustino „Great Art Thou, o Lord“ (2015) buvo ryškus savo dramatine linija. Tai gana kontrastingas, vidinį konfliktą įprasminantis kūrinys. Atlikėjams teko pasistengti artikuliuojant tekstą, nes jo daug, o jis – svarbus. Kūrinys kupinas šlovinimo skambesio idėjos, o skaidri mintis ir tikėjimas viltimi, mano manymu, buvo kūrinio ašys.

Toliau buvo pristatomi liuteronai, o kartu ir dar viena koncerto premjera – M. Natalevičiaus „Štai, iš dangaus aš ateinu“. Kaip ir D. Zakaro kūrinyje, šiame maloniai klausėsi tiršta harmonija. Kūrinys sukomponuotas Martino Lutherio 1534 m. parašyto himno tekstu apie Jėzaus Kristaus gimimą. Išgirdau savotišką kūrinio transformaciją, kada iš aukštybių (moteriškų balsų) Kristus nusileidžia į žemę (kaip simbolis – vyriški balsai). Kaip sako kompozitorius: „Giesmės muzikinę medžiagą įrėmina pasikartojantis ir nuolat tranformuojamas motyvas, kuris aprėpia įvairiausias kūrinio plotmes“. Aš sakyčiau paprasčiau – buvo tiesiog gražu.

Po antrosios premjeros choras „Vilnius“ atliko Kordo Michaelo kūrinį „Džiugu palaimintuos namuos“ pagal XVII a. melodiją. Tai buvo tarsi mielas, džiugus ir trumpas intarpas prieš kitus kūrinius. Stačiatikius pristatė Rodiono Ščedrino VI ir VII dalys iš rusų liturgijos „Atminty likęs angelas“(1988) ir Alfredo Schnittkės „Trys liturginiai himnai“ (1984). Šie kūriniai nuo prieš tai skambėjusių skyrėsi savo didybe, skambesio mase, nuotaika. Čia buvo girdima daugiau spalvų, intensyvesnių dinaminių skalių, daugiau įtampos, klausimų, sielvarto ir vilties. Puikiai suskambėjęs choras klausytojus prikaustė prie kėdžių, o per nugarą lakstantys šiurpuliukai patvirtino faktą, kad žmogaus balsas – galingiausias ginklas, o kartu ir vienybės simbolis.

Koncerte turėjęs dainuoti Rafailas Karpis, deja, nepasirodė. Tačiau vietoje jo scenoje išvydome Vilniaus sinagogos kantorių Shmuelį Yatomą, o kartu su juo ir multiinstrumentininką Saulių Petreikį. Po nedidelės improvizacijos sulaukėme dar vienos premjeros – tai Zitos Bružaitės „Dėkokite Viešpačiui“. Kūrinyje improvizaciją islamo melodijų motyvais atliko minėtas S. Petreikis. Kompozitorė norėjo išlaikyti kuo labiau atpažįstamą psalmės 135(136) „Dėkokite Viešpačiui“ graikiško varianto skambesį, „…kuriame mano natos nuskambėtų kaip atšvaitai“, – rašo ji pati. Psalmė savyje išlaikė archajišką gyvybingumą, šokio, kaip sako kompozitorė – vyrišką ritmą.

Algirdo Martinaičio „Šlovės himnas Kūrėjui“ tarsi sujungė visas koncerto mintis į visumą. Lotynų, lietuvių, rusų ir hebrajų kalbomis sugiedota 104-oji psalmė (104, 1–5) tarsi suvienijo visas Šventojo Rašto religijas – Romos katalikų, Rytų bažnyčios, judėjų tikėjimą. Kūrinys tapo savotišku himnu. Tarsi suma to, ką girdėjome, ką sužinojome. „Šlovės himnas Kūrėjui“ atspindėjo skirtingų religijų melodijas, giedojimų specifikas. Kompozitorius bandė pabrėžti kiekvienos religijos savitumą, tačiau matant stiprų minėtų religijų tarpusavio ryšį – kartu sekti žodžiu, kurį kadaise tarė Dievas.

Įdomios lietuviškos premjeros. Vis tik koncerto formatas atrodė padrikas. Ar tikrai vedėjui reikėjo skaityti tiek daug teksto? Kiek glumino ir pustuštė filharmonijos salė. Tačiau choro „Vilnius“ profesionalumas neliko nepastebėtas. Džiugu, kad lietuviška chorinė muzika tikrai aktuali. Dar labiau džiugina tai, jog atsiranda kolektyvų, kurie noriai skleidžia kompozitorių mintis, džiugina profesionaliu kūrinių atlikimu, skatina kūrėjus nepamiršti tikėjimo, vilties, tolerancijos ir meilės.

Lietuvos muzikos antena