
30 Rgs Viktoras Gerulaitis: ieškokite grožio, nes jis yra!
„Nelabai suprantu žmonių (o pažįstu tokių ne vieną), kurie sako: „man nuobodu.“ Nebūtinai vienam, apskritai. Bet net ir vienam – kaip gali būti nuobodu, jei turi gamtą, turi knygas? Nesuvokiu. Pakelk akis į dangų, pažiūrėk, kaip debesys plaukia, kaip keičia formą. O vienas ar ne vienas – jokio skirtumo“, sako muzikologas Viktoras Gerulaitis, tiesa, ironiškai teigiantis nesąs muzikologas. Kodėl? Apie muzikologiją, knygų rašymą ir skaitymą, įsimintiniausius profesinės veiklos momentus, apie tai, kodėl nėra gerai meno kūrinį pavadinti „įdomiu“ – visa tai charizmatiškasis (ne)muzikologas pasakojo Paulinai Nalivaikaitei.
Kokie keliai atvedė Jus į muzikologiją?
Atvažiavau į Vilnių iš Palangos būdamas 14-os ir įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją (anuomet – technikumą), kur priimdavo tik nuo 16-os. Tačiau, baigęs tik 4 muzikos mokyklos klases, be problemų įstojau į kompoziciją. Jos mokiausi dvejus metus, bet, turbūt, ir pats supratau, kad galiu nerašyti muzikos; nebeprisimenu, kas atsitiko, bet dėstytojai galiausiai pasakė – „gal tu eik lauk iš tos kompozicijos“. Tada man siūlė pereiti į, pvz., tromboną. Pradėjo ryškėti, kad aš, tikriausiai, išvis negabus muzikai, jeigu siūlo birbynę arba tromboną? Na, bet galiausiai – nei trombonas, nei birbynė. Buvo dar tokia muzikos teorija – ten ir atsidūriau. Po to nebebuvo kur eiti – tik į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – P. N.). Be to, dar buvo klausimas, ar gausiu nukreipimą, nes saugumas buvo truputį susidomėjęs mano šnekomis.
Buvote maištautojas?
Žinoma. Visą laiką. Dar iki dabar. Beje, paskui labai ilgai mokiausi konservatorijoje – 11 metų, įskaičiuojant išmetimus, akademines atostogas, kariuomenę. Už mane ilgiau mokėsi tik Ennio Morricone – 13 metų. Na, bet jis ne muzikologas.
Koks požiūris į savo profesiją ir savo veiklą yra dabar, po ilgo muzikologinės veiklos praktikavimo?
Šiaip, aš nevadinu savęs muzikologu. O atsitiko taip: baigiau konservatoriją raudonu diplomu, įstojau į aspirantūrą, turėjau parašyti disertaciją. Parašiau ją apie neoromantizmą lietuvių muzikoje istoriniu požiūriu. O tada susirinko būrelis kolegių ir pasakė: labai įdomu skaityti, gali knygą išleisti, bet mokslo per mažai. Na, kai joms istorija pasirodė ne mokslas, aš daugiau nieko nebedariau, netaisiau, ir taip mano kaip muzikologo karjera baigėsi. Man atrodė, kad istorija yra mokslas. Ir šiandien man taip atrodo. Bet aš viską puikiai suprantu – neanalizavau kūrinių taip, kaip įprasta muzikologams, kurie knisasi po muzikos ląstelieną. Tuo metu klestėjo Juliaus Juzeliūno užkrėstas principas „ląstelieniauti“ – neva tai yra tikrasis muzikologo darbas, o mano darbe to nebuvo, aš bandžiau istoriniais dėsniais suvokti, kodėl neoromantizmas atėjo ar neatėjo, ar jis išvis egzistuoja lietuvių muzikoje, kas tai yra. Aš nesu muzikologas mokslininkas. Greitai pradėjau bendrauti su radiju, Adeodatas Tauragis mane „įmetė“ į filharmoniją, tapau koncertų pranešėjas. Yra nemažai kolegų, kurie manęs nemėgsta, bet, atsimenu, kažkada Tauragis jiems pasakė: „eikite ant scenos ir patys padarykite tai, ką jis daro.“ Beje, jei nebūčiau akiniuotis, turbūt būčiau stojęs į vaidybą. Turiu aktorinių sugebėjimų ir turiu žinių. Ir šiuos dalykus sujungus, išeina taip, kad klausosi tūkstančiai, ir jiems įdomu. Būdavo, anksčiau klausdavo – „na, Lietuvos kamerinis orkestras atvažiuos, bet ar Gerulaitis atvažiuos?“ Va tokia mano „sceninė“ muzikologija. Rašydavau kadaise ir recenzijas, žinoma, bet nuo tų laikų nelabai domiuosi lietuvių muzika, Akademijoje dabar dėstau užsienio muzikos istoriją. Taip pat vedžiau laidas televizijoje, radijuje – na, esu toks taikomasis muzikologas.
Minėjote, kad nemėgstate muzikos „mėsinėti“. Koks, jūsų nuomone, didžiausias muzikologijos tikslas? Kas atrodo prasmingiausia?
Muzikologija, kaip ir mokslai apie kitus menus, nėra vientisa. Pavyzdžiui, yra literatūros kritikai, literatūrologai, o čia – muzikos kritikai, muzikologai. Yra siaura specifinė mokslinė sritis, skirta sau ir saviems. Jie, turbūt, labai reikalingi, bet nežinau, kam jie reikalingi. Kompozitoriams? Abejoju, kompozitorius kuria ir nekreipia dėmesio, kas ką rado, išanalizavę jo kūrinio formą ar muzikinę kalbą. Visuomenei? Irgi nereikalingi, absoliučiai. Tada kam reikalingi mokslininkai? Kad tyrinėdami tam tikrus reiškinius, varytų mokslą į priekį, atgal, į dešinę, į kairę, kažkur jį kreiptų, paties mokslo labui. O jau paskui mokslas būna technikos labui, žmonių labui. Dar yra muzikologai kritikai, kurie per spaudą, internetą, recenzijas skleidžia visuomenei žinią, supažindina – tai švietėjiški muzikologai. Kritikai labiau reikalingi kompozitoriams, bet ne dėl to, kad šie išmoktų kitaip rašyti, o kad tiesiog patirtų, kad buvo įvertinti, teigiamai ar neigiamai, taip komunikuojant su visuomene. Ir yra tokie kaip aš – publicistai, švietėjai. Išskirčiau tokias tris muzikologijos kryptis. Viskas yra reikalinga, kas yra protinga.
Paskutinis Jūsų sakinys nenuskambėjo labai užtikrintai.
Nemanau, kad muzikologija egzistavo iki XIX amžiaus. XIX a. atsirado kritikai, bet ne analitikai. O, matyt, XX-ajame, racionalizmo, amžiuje štai ir ėmė rastis tokie daiktai patys sau. Šiek tiek daiktai patys sau tie muzikologai. Bet, žinot, kažkas yra gražiai pasakęs – apie meną reikia rašyti meniškai. Kitas klausimas, kiek muzikologai gali būti objektyvūs: norint būti objektyviam, reikia būti istoriškam. Šiais klaikokais laikais supratau, kad vienintelis paguodžiantis dalykas gali būti tik istorinis požiūris. Tada pamatai, kad visi gąsdinantys dalykai – nieko naujo, buvę jau kelis kartus. Tada daug ramiau žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, kad viskas laikina. Apskritai be istorizmo nieko nepavyksta, bet kažkodėl maždaug XX a. viduryje visoje Europoje istorinis požiūris nuėjo nuo arenos. Tai buvo didelė klaida. Leonardas Bernsteinas apie tai rašė praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, Pierre‘as Boulezas – 7-ajame dešimtmetyje. Jie pradėjo raginti baigti užsiiminėti technologijomis, nes jos tik atskiria mus nuo publikos, ir grįžti prie estetinių dalykų. Bernsteinas parašė tiesiai šviesiai – apie milžinišką okeaną, kuris ne tik platėja, bet dar ir stingsta į ledą, ir atskiria publiką nuo šiuolaikinės muzikos. Ką daro šiuolaikinės muzikos kūrėjai? Jie turi savo uždarus festivalius, kur suvažiuoja „klanai“, ir sau kuria. Šiuolaikinėje, avangardinėje muzikoje yra nuostabių dalykų, bet labai nedaug. Rašytojo Dano Browno paskutinėje knygoje „Kilmė“ yra labai taiklus sakinys apie modernųjį meną ir avangardizmą: jo kūrėjams svarbiausia yra idėja, o ne jos įkūnijimas. Geležinis sakinys. Sako, kiekvienas gali parašyti valandos trukmės simfoniją, kurią sudaro įžanginis akordas ir 59 minutės tylos. Bet tas, kuris pirmas tai padarė – jis ir lieka istorijoje.
Esate ne vienos knygos autorius. Kaip gimė idėja jas rašyti?
Aš mėgstu nuotykius. Jei dabar turėsiu laiko, noriu parašyti – jau esu pradėjęs – „Europos muzikos istorija kaip nuotykis“. Tai būtų visuotinės muzikos istorijos vadovėlis, skaitomas kaip nuotykis. Mano namuose yra krūva, kalnai, piramidės popiergalių. Aš senoviškas žmogus – susikonspektuoju, išsirašau, išsikerpu. Labai seniai „Literatūroje ir mene“ per keletą numerių išspausdinau pasakojimą „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“. Ir geras pažįstamas Arvydas Juozaitis vieną gražią dieną man sako – labai įdomu, čia kažkas naujo kaip žanras, kaip principas. Man įstrigo jo pasakymas ir tuomet istorijas iš tų popiergalių ėmiau ir sudėjau į krūvą. Istorijų aš turiu galybę, jos tokios detektyviškos, bet tose knygose nėra nė vieno mano išgalvoto sakinio. Kai Wagneris kalba – tai tikrai jo žodžiai. Man patiko toks pusiau detektyvinis metodas ir, pagalvojau, reikia tas susirinktas istorijas išlieti į knygas, nes aš rašau nuo vaikystės, net istorines dramas kūriau. Turiu medžiagos dar keliems tomams, tad galvoju dar apie vieną – „Perone su Alfredu Šnitke“, po to –„Reanimacijoje pats su savimi“, o paskutinis dalykas, kurį irgi esu pradėjęs, būtų maždaug tūkstančio puslapių „Romantizmo epochos fosilijos liudijimai“. Ten aš esu gimęs 1813 metais, Goethe‘s ir Napoleono susitikimo išvakarėse, ir keliausiu per Europą – Paryžių, Vieną, Veneciją, su daug kuo susitiksiu, ir ne tik su kompozitoriais – su Freudu, Chateaubriandu ir kitais. Neva aš juos pažinsiu, neva kalbėsimės, bet istoriškai ten viskas bus absoliučiai dokumentiškai tiksliai – jei pas Freudą Burgštrasėje važiavo toks tramvajaus numeris, į jį ir sėsiu.
O kaip Jūs susirenkate tokią medžiagą?
Taip, visi klausia, kaip aš susirenku. Aš nemoku jokių užsienio kalbų, išskyrus rusų. Iš knygų susirenku, tik iš knygų. Ir, pasirodo, nieko čia įmantraus nėra, tik vienas momentas: sugebėti patraukti už siūlo ir sukelti tokią griūtį! Pavyzdžiui, sakinys: tokiais metais Petras per tašką A nuvyko į tašką B ir kažką susitiko. Iš karto pradedi traukti siūlą: aha, tie metai, kas aplinkui vyko tais metais? Koks ratas apie tuos susitikusius žmones? Ir tuomet kiek visko pradeda „trauktis“! Matot, kaip viskas paprasta. Ir dar yra detektyvo elementas – būtinai (matot, aš jau turbūt kalbu nebe kaip muzikologas…), nes dabartiniame pasaulyje nuo Dostojevskio ir ankstesnių laikų jis labai reikalingas. Tiesiog metodologiškai, iš principo reikalingas, kad publiką patrauktum. Mano knygose detektyvinių (ne kruvinų, bet netikėtų) dalykų yra, todėl jos skaitomos.
Kokių pomėgių turite šalia darbų?
Skaitymas, žiūrėjimas į gamtą. Skaitau detektyvus. Modernieji detektyvai (ne Agatos Christie) nebėra „nuogi“ detektyvai, juose yra įdomių pafilosofavimų, galybė gerų minčių.
O muzikos laisvalaikiu klausote?
Ne. Na, „Mezzo“ kanalą įsijungiu kartais. Kartais įsijungiu ir pasilieku. Žinot, prie Berlyno yra amfiteatras gamtoje, kur susirenka dešimtys tūkstančių. Vieną kartą turėjo skambėti Beethoveno Devintoji simfonija. Sėdi klausytojai su sumuštiniais, kokakolomis, ir galvoju, kaip tokioje aplinkoje Beethoveno Devintąją atliks? „Užsikabinau“ klausytis. Beje, tie su sumuštiniais tuo metu jų nevalgė. O aš iš naujo atradau Beethoveno Devintąją. Supratau, kad iš šios simfonijos lėtosios dalies išaugo visi bruckneriai, brahmsai ir mahleriai. Būtent iš šitos dalies! Pirmą kartą gyvenime visai neseniai tai supratau. Kaip įdomu gyventi!
Suprantu, kad ypač domitės romantizmo, klasicizmo kultūra. O koks Jūsų santykis su moderniu, šiuolaikiniu menu?
Bartoko kvartetai man yra kažkas nesuvokiamo, Weberno kūryba – kažkas nepaprasto! Kur yra elementarūs dalykai, atitinkantys žmogaus fiziologiją, – na, grubiai pasakykime, ten, kur yra melodija, harmonija, ir kiti tradiciniai dalykai – tas ir veikia be problemų. Bet galima objektyviai kalbėti tik apie tuos meno kūrinius, kurie parašyti mažiausiai prieš 50 metų. Moderni muzika yra puikiausias dalykas – bet tokia, kurioje yra muzikos menas, muzikiniai dalykai. Galiu papasakoti vieną tradiciškai pasakojamą dalyką. Kompozitorių sąjungoje pats eilę metų per perklausas pristatydavau kūrinius. Nuskamba kūrinys, tada atsistoja kolega ir sako: man labai (ar nelabai) patiko, įdomus kūrinys, gal kažką patrumpinčiau, bet šiaip labai įdomu. Po savaitės – nauja perklausa, naujas kūrinys, kitas kolega atsistoja ir sako – „įdomu“. Įdomu, įdomu, ir įdomu – savaitėmis, metais iš metų. Neįpareigojantis pasakymas: ir nepergyrei, ir nesukritikavai. Bet žinot, ir aš sakydavau „įdomu“. Kol vieną gražią dieną perskaičiau Šlėgerio sakinį: pasakyti apie meno kūrinį „įdomu“ reiškia paskelbti jam mirties nuosprendį. Viešpatėliau, pagalvojau! Vėliau atsistojęs Kompozitorių sąjungoje išrėkiau tą sakinį. Na, o 1977 m. su kolegomis nuvažiuojame „Varšuvos rudenį“ ir vieną vakarą klausomės koncerto. Pirmoje dalyje skambėjo Goreckio Antroji simfonija. Vaikšto mūsų lietuvaičių būrelis ir sako: įdomi ta Goreckio simfonija, įdomi. O antroje dalyje buvo Sigmundo Krause‘o Koncertas fortepijonui. Minimalistinis mirgėjimas fortepijono partijoje, nuskrieja pasažas iš Griego Koncerto, viskas mirguliuoja, bet yra tonalumas, darna ausiai, o dar pabaigoje, kai du elektriniai akordeonai užgroja tarsi iš Paryžiaus mansardų… – labai įtaigu, labai darnu. Po koncerto tylime, kol kažkas iš mūsų pasako: gražus Krause‘o koncertas. „Įdomus“ niekas nebepasakė. Pagaliau kažkas leido sau ištarti: gražu. Tada ir suvokiau, kaip gėdinamasi, kaip sentimentalu atrodo pasakyti „gražu“. Nes, kad pasakytume „gražu“, turi būti iš tikrųjų gražu. Šią istoriją dažnai pasakoju ant scenos, sakydamas – ieškokite grožio, nes jis yra. Nepaisant nieko – jis yra, kaip gėlelė tarp griuvėsių.
Kokie ryškiausi momentai, įstrigę per daugybę Jūsų veiklos metų?
[Ilga pauzė]. Seniai seniai, Sovietų sąjungos laikais, būdavo tokie nurašyti artistai. Filharmonija juos priglausdavo iš pagarbos buvusiems darbuotojams. Tuos artistus veždavo muzikuoti į profesines technines mokyklas, o man tekdavo nuvažiuoti kartu. Ten būdavo kraupu. Ten susirinkdavo būsimieji banditai, būsimieji kaliniai, pats baisiausias kontingentas. Jiems giliai „iki lemputės“ buvo visokios arijos, griegai. Tai būdavo košmaras, nežinau, kaip muzikantai ištverdavo… Na, bet pakelia akis į dangų ir dainuoja. O tie riaumoja. Man kraupiau dvigubai, nes aš turiu visa tai suvaldyti. Ir vieną kartą Jonavoje, ankstyvą pavasarį, tokia banda suvaryta į salę, aš juos mėginu sudominti, net bandau jiems fortepijonu parodyti Čiurlionio žalią spalvą. O jie riaumoja. Ir, kai baigėsi šis košmaras, visiškai išblyškusi mergaitė prasibrauna, atneša man iš kažkur nuskintą jau nuleipusią gėlytę, kurią, matyt, rado kažkur saulėkaitoje prie sienos. Tokie dalykai yra daug svarbiau. O visai neseniai nuoširdžiai pasimečiau, kai Makvos Vachtangovo teatre vyko Fausto Latėno autorinis koncertas. Ten susirinkę 80-mečiai akademikai, teatro aktoriai, sako man: Maskvoje mes niekada negirdėjome, kad taip apie muziką pasakotų. Tą patį išgirdau Izraelyje. Ir jie visiškai neperdėjo – kalbėdamas jaučiau mirtiną tylą.
Kas profesinėje veikloje Jus motyvuoja ir kas – demotyvuoja?
Pinigai – štai ir visa motyvacija. Čia nėra nieko labai vulgaraus ir materialistiško. Romaine‘as Rollandas yra pasakęs: daug anksčiau, nei egzistuoja menas, teismai, meilė – egzistuoja gerklė, ir ji reikalauja maisto. Aš nesuvedu visko į gerklę, man nereikia jokio komforto. Pinigai reikalingi tam, kad galėtum atsisėsti į automobilį ir nuvažiuoti prie jūros. O knygas rašau dėl to, kad man smagu. Labai radiją mėgau, nes esi vienas su mikrofonu. Jis, tarsi, tavo draugas ar mylimoji. Apsikabini mikrofoną ir ramiai šnekiesi.
Kalbant apie demotyvaciją… Ir anksčiau, ir šiais laikais man labai neramu šioje valstybėje, bet ne man vienam. Nežinia tvyro didelė, suprantu, kad visur dvigubos, trigubos tiesos ar dugnai. Ir man tai yra milžiniška demotyvacija. Bet negaliu pulti į pesimizmą: su amžinąjį atilsį Virgilijumi Noreika mes per septynerius metus kartu apvažiavome regionus ir aš žinau, kokia yra publika Lietuvoje, provincijoje. Ten yra tokių stebuklų! Vienas paskutinių koncertų buvo Vabalninke, kur stovi 100 ar 50 namų. O kultūros namų salė buvo pilna. Po koncerto koridoriuje stovi šešios moterys ir verkia. „Atsiprašom“, sako, „neturime kur daugiau išsiverkti. Mes tokio koncerto niekada negirdėjome.“ Arba prieš 10 metų su Baltijos gitarų kvartetu atsidūrėme Aleksandrijoje, šalia Visagino. Ten visiškas bažnytkaimis. Kultūros namai – kaip milžiniškas kambarys. Vietoje tualetų koridoriaus gale padėtas kibiras. Ir priėjo pilna tokių babūnių. Kvartetas be nusipiginimų atliko savo programą ir buvo atsivežę kompaktines plokšteles. Klausiu, „po kiek, berniukai, pardavinėsit?“ „Po 25 litus.“ Sakau, kas čia pirks po tiek! O išsirikiavo babūnės, viską išpirko ir paskutinei babūnei neliko. Ji pakėlė triukšmą ir muzikantai buvo priversti pasižadėti, kad plokštelę jai atsiųs. Va kokia yra Lietuvos publika. Tad mes dar nenužudyti. Čia yra motyvacija.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu dar daug motyvuojančių akimirkų!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra