Raimonda Žiūkaitė. Vienybė težydi: sąsajos tarp chorinio dainavimo ir šiuolaikinių technologijų projekte Virtualus choras: Lietuva vol. 2

10 Rgs Raimonda Žiūkaitė. Vienybė težydi: sąsajos tarp chorinio dainavimo ir šiuolaikinių technologijų projekte Virtualus choras: Lietuva vol. 2

Kas galėjo pamanyti, kad visagalės technologijos prasiskverbs ir į tokį tradicinį, net konservatyvų reiškinį kaip chorinis dainavimas ir tradicinė chorinė muzika. Tačiau vis didesnei gyvenimo daliai persikeliant į virtualią realybę, ima burtis ir virtualūs chorai: nufilmuotos individualios vokalinės partijos kompiuterinių programų pagalba sujungiamos į bendrą audiovizualinį įrašą. Pirmąjį pasaulyje virtualų chorą 2010 m. sukūrė žymus chorinės muzikos kompozitorius, amerikietis Ericas Whitacre‘is, iš viso pristatęs keturis tokius projektus. Jo pavyzdžio įkvėpta muzikologė Ingrida Alonderė sumanė projektą įgyvendinti Lietuvoje – 2016 m. birželio 17 d. įvyko pirmoji lietuviško virtualaus choro premjera. Tąsyk 100 choristų – 93 atlikėjai iš Lietuvos, 6 – iš JAV, 1 – iš Ispanijos, atliko lietuviškos chorinės muzikos klasiką, Juozo Gudavičiaus kūrinį „Kur giria žaliuoja“. Pristatymo metu virtualų chorą palydėjo gyva instrumentinio ansamblio improvizacija, sukūrusi beveik pusvalandžio trukmės vyksmą.

Šių metų rugsėjo 3 d. naujus mokslo metus sutikti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kiemą sukvietė antrasis lietuviškojo virtualus choro projektas. 164 choristai, diriguojant Modestui Pitrėnui, giedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, o kompozitoriaus Vaclovo Augustino diriguojami 79 dainininkai atliko jo naujo kūrinio „Sanctus“ premjerą. Pasirodymas, šįkart be improvizacijos, tetruko apie 10 min. Lietuvos Respublikos himno atlikimą lėmė minimas valstybės atkūrimo šimtmetis, o svarbios lietuvių chorinės muzikos figūros, kompozitoriaus ir dirigento V. Augustino „Sanctus“ atstovauja sakralinę muziką, sudarančią didelę chorinės muzikos repertuaro dalį ir susišaukiančią su netrukus įvyksiančiu Popiežiaus vizitu. Tai banguojančia ramybe, sukaupta nuotaika dvelkiantis, minorinių skambesių kūrinys.

Įspūdį paliko vaizdo projekcijos, kurias įvardinčiau žingsneliu į priekį nuo pirmojo projekto vaikiškų, žaismingų animacinių bangų ir medžių motyvų. Šįkart vaizdo menininko Rimo Sakalausko kurtose projekcijose palikti tik dainininkų veidai – nebesimato plaukų, patalpos fono, tad jie tampa itin vienodi, homogeniški. Choristai virsta skrajojančių veidų spiečiumi. Tautiškoje giesmėje jie suformuoja Lietuvos teritorijos siluetą ir valstybės simbolius, „Sanctus“ atlikime – religinius (įspūdinga trijų dimensijų bažnyčios forma, kryžius…). Vienintelis pastovus ir nekintantančiai realistiškas elementas besimainančių veidų centre yra dirigento figūra. Pastebime, kad skirtingai nei choro koncertuose, kuomet dirigentas nusukęs publikai nugarą, čia dirigentą, jo išraiškas, dirigavimo manierą mato visi – ir projekto dalyviai choristai, ir stebintieji projektą. Taip žiūrovai irgi gali pasijusti choro dalimi, o patys choristai – žiūrovais, stebinčiais save iš šalies. Nuo įprastos chorinės praktikos skiriasi ir dainavimo virtualiame chore procesas: visų pirma, jam būdingas intymumo ir individualumo, net vienatvės jausmas: dainuojama po vieną savo kambaryje / studijoje, pagal dirigento, esančio vaizdo įraše, mostus, ir aplink negirdėti nei kitų balsų, nei instrumentinio pritarimo. Galiausiai, svarbus ir nelengvas darbas sinchronizuoti šimtą balsų ir sulieti juos į chorą tenka garso režisieriui.

Tad bendras vardiklis tarp tokių atrodytų atsietų reiškinių kaip choras ir šiuolaikinės medijos vis tik yra – tai jiems būdinga žmonių vienijimo, būrimo į kolektyvą, komunikacijos funkcija. Tačiau šiuolaikinės medijos ne tik įgalina komunikuoti, suvienyti, bet ir lemia naujų meno ir kultūros formų atsiradimą, keičia mūsų įpročius. I. Alonderė pastebi, kad „pasitelkus technologijas, galima susikurti naują, kitokį įvaizdį ar patobulinti senąjį. Virtualusis choras – vienas tokių pavyzdžių.“ Technologijų dėka tradicinė chorinė muzika peržengia laiko ir erdvės barjerus.

E. Whitacre’io virtualus choras buvo tarsi pareiškimas skirtingoms tautoms rasti bendrą kalbą per chorinį dainavimą, kai dainuoti gali visi. Autorius tokį chorą apibūdina kaip visuotinį reiškinį, sukurtą choro dainininkų, kuris suburia žmones iš viso pasaulio, mylinčius muziką ir gebančius pažvelgti į chorinį dainavimą šiuolaikiškai. Džiugu, kad „Virtualus choras: Lietuva“ ūgtelėjo, ir, tikėkimės, jis taps vienos tautos, turinčios gilias ir vis dar gajas chorinio dainavimo tradicijas, tačiau išsibarsčiusios po pasaulį, įrankiu atkurti bendrystę.

Lietuvos muzikos antena