Kinai nori tapti šiuolaikinio meno šalimi. Pokalbis apie ISCM Pasaulio muzikos dienas Pekine

30 Rgp Kinai nori tapti šiuolaikinio meno šalimi. Pokalbis apie ISCM Pasaulio muzikos dienas Pekine

ISCM (International Society for Contemporary Music) Pasaulio muzikos dienos kasmet suburia visos planetos muzikus. Šiais metais Pekine vykusiame festivalyje Lietuvą atstovavo jaunosios kartos kompozitorės Justinos Repečkaitės kompozicija „Tapisserie“ („Gobelenas“), programoje taip pat nuskambėjo ir pačių organizatorių įtrauktas Vaclovo Augustino kūrinys. Į ISCM Pasaulio muzikos dienas Pekine vyko nedidelė lietuvių muzikų delegacija – Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Mykolas Natalevičius, kompozitorius, ISCM Lietuvos sekcijos pirmininkas Vytautas Germanavičius ir muzikologė Rūta Stanevičiūtė. Pokalbyje į festivalį pažvelgus iš nedidelės distancijos atsiveria tiek festivalyje reiškęsis kinų kultūros savitumas, tiek aktualiausių šiandienos muzikos tendencijų svarstymai, tiek lietuvių muzikos „propagandos“ problematika. 
Pašnekovus kalbino muzikologė Rasa Murauskaitė. 

ISCM Pasaulio muzikos dienoms Pekine buvo atrinktas jaunos lietuvių kompozitorės Justinos Repečkaitės kūrinys „Tapisserie“ („Gobelenas“). Kaip Justinos kūrinys buvo sutiktas tarptautinės festivalio publikos?

Rūta Stanevičiūtė. Reikėtų paminėti, kad taip pat į chorinę festivalio programą, kurią kartu rengė vokiečiai ir kinai, buvo įtrauktas, nors ir ne mūsų siųstas, Vaclovo Augustino kūrinys. Jo kūriniai gana neblogai funkcionuoja pasaulyje, kaip ir kai kurių kitų mūsų choro muzikos kūrėjų kaip, tarkim, Vytauto Miškinio. Jie yra gerai žinomi, tad atsiranda susidominčių ir savo iniciatyva įtraukiančių į programas.

Vytautas Germanavičius. Kalbant apie Pekine vykusias Pasaulio muzikos dienas, verta pastebėti, kad Kinija – tai visai kitas kontekstas, rengėjai, kita santvarka, tikslai, požiūris į muziką ir muzikos atranką. Programoje skambėjo nemažai jų tradicinių kūrinių. Dėl Justinos kūrinio manyčiau mums pasisekė. Jį atliko Maskvos šiuolaikinės muzikos ansamblis, koncertuojantis visame pasaulyje ir reprezentuojantis jaunų kūrėjų muziką. Anksčiau Slovėnijoje skambėjęs kitas jos kūrinys buvo pagrotas silpnai, o šįkart interpretacija buvo puiki ir pati Justina atlikimu buvo patenkinta.

R. S. Tai jau ne pirmas J. Repečkaitės kūrinys, atrinktas į Pasaulio muzikos dienas. Man atrodo, kad tai irgi yra tam tikras simptomas, parodantis, kas šiuo metu aktualu – juk festivalį kasmet organizuoja skirtingų kraštų organizatoriai. Nors kasmet jis keliasi vis į kitą šalį, pastebime tam tikrus dėsningumus. Dažniausiai atrenkami kūriniai, kurie vienaip ar kitaip susiję su tam tikromis atpažįstamomis stilistikomis ir naujomis idėjomis. Labiau domina naujesnės muzikos kalbos, muzikinės vaizduotės kūriniai. Turbūt ne atsitiktinai atrenkami jaunesnių kompozitorių kūriniai. Tiesa, per pastaruosius 20 metų gana plačiai buvo reprezentuoti ir Onutės Narbutaitės, kitų kartų kompozitorių didesnio formato darbai. Sutikčiau su Vytautu dėl jo pastebėjimo apie atlikėjus – šįkart dar kartą pamatėme, kaip svarbu atlikėjai, kurie specializuojasi būtent šiuolaikinėje muzikoje, daug laiko skiria repeticijoms, o ne tik susitinka pagroti kelis kartus. Maskvos šiuolaikinės muzikos ansamblis ne tik turi didžiulę patirtį, bet ir atspindi aukštą atlikėjišką Rusijos kultūrą, ką turime pripažinti. Ir tai, kad Justinos kūrinys buvo paskutinis programoje, parinktas kaip savotiškas apibendrinimas, taip pat byloja apie gerą įvertinimą.

Dėl paties festivalio reikėtų pasakyti, kad ir prieš tai Pasaulio muzikos dienos buvo rengtos Tolimuosiuose rytuose – jos vyko ir Honkonge, ir Pietų Korėjoje, kitur. Tačiau pastarasis festivalis pasirodė kiek kitoks. Kinijos kontinentinės sekcijos vos prieš keletą metų, berods – Slovėnijoje, įstojo į organizaciją ir pradėjo labai aktyviai veržtis. Tam, kad įstotų, jie dėjo labai daug pastangų. Taip pat kinams labai rūpėjo gauti teisę šį festivalį surengti. Buvo galima pastebėti, kad jie Pasaulio muzikos dienose labai stengėsi pristatyti savo naująją muziką. Kinijos šiuolaikinės muzikos scena gana ambicinga, tačiau jų festivaliai – labai skirtingi, o Pasaulio muzikos dienos vyko Pekino šiuolaikinės muzikos festivalio kontekste. Pekino, Šanchajaus, Nandzingo šiuolaikinės muzikos festivaliai – labai skirtingi. Taigi, Pekine festivalyje turėjome galimybę pamatyti, kad kinams labai svarbu, jog išgirstume jų muziką. Manau, ir kolegos pasisakys, kad buvo visko. Pristatyti tiek Kinijoje, tiek emigracijoje gyvenantys kūrėjai. Buvo labai ryškių kinų kilmės kompozitorių, gyvenančių Amerikoje. Kinų kultūrai būdingas dalykas yra jų didelis dėmesys savo tradicinei kultūrai – mums tai buvo tarsi sugrįžimas į praeitį. Tiesa, tai nėra visai tai, ką girdėdavome gūdžiais sovietmečio laikais. Netgi tuose koncertuose, kurie, bent jau man, kėlė šypseną, buvo galima išgirsti ir įdomių kūrinių. Atkreipiau dėmesį į vieno kinų kompozitoriaus kūrinį Šanchajaus tradicinės muzikos orkestrui. Tas kompozitorius yra pirmasis, kuris pasibaigus kinų kultūrinei revoliucijai, buvo išsiųstas studijuoti į Hanoverį. Ir jis net ir tokiam tradiciniam sąstatui sugebėjo sukurti naują garso estetiką, gana įdomų kūrinį. Taip pat festivalyje buvo galima pastebėti, kad kinų kultūra vis dar labai hierarchizuota. Atkreipiau dėmesį, kad programoje buvo labai daug festivalių direktorių ir katedrų vedėjų kūrinių. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai, nes kūriniai buvo gana margi – matėme regionų ir estetinių orientacijų įvairovę. Tačiau egzistuoja tendencija, kad žymiai drąsesni visgi yra kinų kompozitoriai, gyvenantys emigracijoje. Negalėčiau pasakyti, kad girdėjau nors vieną kūrinį, parašytą kontinentinėje Kinijoje, kuriame būtų girdėti išrasta sava sistema, naujas priėjimas, naujas skambesys ar stilistinis kodas – iš tokio dydžio valstybės kažko tokio tikimasi. Tad man pasirodė, kad kol kas kinai yra pereinamojoje stadijoje. Jie labai profesionalūs, techniški, darbštūs.

V. G. Kinija labai keičiasi. Po ISCM Pasaulio muzikos dienas važinėju jau seniai, dalyvavau ir vykusiose Japonijoje, Honkonge. Atsimenu, kad tais laikais, apie 2000-uosius, jie dar neturėjo gerų atlikėjų. Buvo labai aiškiai girdėti, kurie muzikantai mokęsi užsienyje. Pietų Korėja dabar jau turi puikią mokyklą, bet buvo laikai, kai jie neturėjo atlikėjų, tas pats galiojo ir Japonijai. Honkonge gal kiek stipresni buvo pianistai. Manau, Kinijoje dabar yra tas laikotarpis, kai jie atsiplėšia nuo savo tradicinės kultūros, važiuoja į užsienį mokytis tiek groti, tiek komponuoti muziką, ir grįžta. Po dešimties metų turėtume pamatyti jau visai kitokį vaizdą.

R. S. Matomas jų natūralus bandymas ieškoti savo tapatybės. Visgi norėčiau pasakyti, kad ta tradicinių instrumentų muzika buvo tik viena nedidelė Pasaulio muzikos dienų dalis. Kinai nori tapti šiuolaikinio meno šalimi – tuo neabejoju. Jų ambicijos didžiulės – įspūdingos salės, konservatorijos, žmonių gausa. Jie investuoja, daug mokosi ir stengiasi perimti patirtį. Kinų kultūra kitokia – jie nebijo kopijuoti, turi kitokį santykį su originalumu. Tačiau, be abejo, kinai siekia ir sukurti kažką savo. Taigi po dešimtmečio pamatysime, kaip viskas pasikeis. Jau ir dabar šiuolaikinės muzikos scenoje ten pastebėjome nemažai europiečių ar amerikiečių – į Kiniją atvyksta dirbti žmonės iš kitų šalių.

Mykolas Natalevičius. Šiuos procesus galbūt būtų galima palyginti ir su kinų pramone – prieš 30 metų jie buvo visiški autsaideriai, o jų produkcija buvo daugelio paniekos objektu. Dabar kinai yra didžiausi automobilių gamintojai pasaulyje, jų produkcija tampa vis kokybiškesnė. Kolegos mini įdomų dalyką – jų ryšio su tradicija permąstymą. Šią mintį galėčiau papildyti patirtimi iš forumo, skirto centrinės ir rytų Europos bendradarbiavimui su Kinija kultūros klausimais. Didžiulė konferencijos dalis buvo skirta diskusijai apie tradiciją ir dabartį. Jos metu buvo justi mums, vakariečiams, nesuprantama takoskyra. Tai, ką kinai suvokia kaip tradiciją, mums labiausiai primena vadinamąjį „liaudišką romantizmą“, kurį žinome iš tarybinių laikų. Jiems atrodo, kad būtinai muzikoje turi būti folkloro, kad tai atitiktų kažkokį ryšį su Kinija, būtų „kinietiška muzika“. Santykis su folkloru tarsi privalomas. Galbūt tai paaiškina situaciją, kad tie autoriai, kurie išsilaisvina, išvyksta į kitas šalis, išgyvena savotišką „avangardą“, kurį mes tarsi jau ir išgyvenome. Visame šiame kontekste lietuvių autorės kūrinys nuskambėjo kaip labai vakarietiškas. O tos įvairios kinų muzikos raiškos kartais skamba labai egzotiškai, kartais – įspūdingai ir vakariečio ausiai labai įdomiai.

R. S. Kartais skamba net labai istoriškai, kadangi mums primena kokią nors labai gerai žinomą idiomą. Pavyzdžui, kažką alla Bartók.

M. N. Jų muzika reiškiasi labai plačiai – nuo kažko panašaus į „Lietuvos“ ansamblio repertuarą, iki reiškinių, primenančių Giacinto Scelsi ar mūsų Mariaus Baranausko kūrinius. Kinai turi tokių ansamblių, kurie groja savo liaudies instrumentais, bet jiems pritaikomos įdomios technikos. Jos organiškiausiai įsipina tokioje muzikoje, kuriai svarbiausia yra tembras. Buvo pavyzdžių, kurių kokybė – išties įspūdinga.

R. S. Bet man atrodo, kad jie ir buvo parašyti labai geruose Vokietijos ar Prancūzijos centruose studijavusių žmonių, kurie buvo gavę impulsą pakeisti mąstymą.

M. N. Forumo metu mūsų delegacijoje buvo užvirusi diskusija, kad Kinijoje egzistuoja tam tikras cenzas – tie garbūs kinai profesoriai esą nustato tam tikras kūrybos normas. Studijuojantys jauni žmonės turi į jas įtilpti. Jeigu ne – jie yra „blogi kompozitoriai“, arba „blogi kinai kompozitoriai“. Bet mes daug ko nežinome ir galbūt tai yra tik gandai.

V. G. Mykolas kalbėjo apie liaudies instrumentus ir jų naudojimą moderniai muzikai. Štai Toru Takemitsu dar 60-aisiais pradėjo visai kitame kontekste naudoti šakuhači.

R. S. Pateikei gerą pavyzdį, bet kontekstas buvo visai kitas. Tuo metu radosi postmodernizmas, autentiško atlikimo sąjūdis, pas mus – Kutavičius, kitur – Kagelis su savo kūriniais. Tačiau aš praėjusiais metais atkreipiau dėmesį į kitą dalyką. Mes su kinais turime daug bendro, todėl, kad jų muzikos lavinimo sistema, vis dėlto, labai daug perėmė iš Tarybų sąjungos. Sutikus savo kolegas muzikologus, jie dar pasakoja apie solfedžio vadovėlius, kuriuos mes jau stengiamės užmiršti. Turime prisiminti, kad kinai vertėsi ir Cholopovo harmonijos knygas į kinų kalbą. Todėl su jais, nors atrodo paradoksalu, kartais yra gerokai lengviau susikalbėti, nes jie turi bendrą muzikinį foną, labai panašų į mūsų sovietmečiu, tą pačią mokyklą.

ISCM Pasaulio muzikos dienos – svarus reiškinys tarptautinėje šiuolaikinės muzikos arenoje. Kiek šis festivalis, jūsų nuomone, prisideda prie šiuolaikinės muzikos sklaidos? Ar tai – tik renginys muzikos profesionalams?

V. G. Viskas labai priklauso nuo organizatorių. Pavyzdžiui Kanada praėjusiais metais padarė tokią reklamą, kad visi bilietai buvo išparduoti. Lyginant su Belgija, kur, būdavo, kad sėdėdavome tik mes patys ir dar nebūtinai visi, tai buvo labai gerai. Kanadiečiai organizuoti išties moka – buvo ir tiesioginės transliacijos internetu, įjungta daug organizacijų, pats renginys – didžiulis. Kinijoje turėjome problemų su interneto ryšiu, tad net nežinau, ar buvo transliuojama. Tačiau ten labai daug žmonių, tad salės irgi būdavo pilnos.

M. N. Kultūrinės produkcijos vartojimas Kinijoje – didžiulis. Iš provincijos į didžiuosius miestus keliasi žmonės, jie pradeda save identifikuoti kaip „sėkmingos šalies piliečius“, o tam organiškas yra ir įsiliejimas į kultūrą, renginių lankymas. Jie to siekia, nors kai kurių dalykų gal ir nesupranta. Ėjimas į renginius jiems tarsi elitinis ritualas. Aišku, kiek pačios Pasaulio muzikos dienos prisideda prie šiuolaikinės muzikos plėtros, kaip Vytautas teisingai pasakė, labai priklauso nuo organizatorių. Pats formatas nėra skirtas užplūsti informacinę erdvę šiuolaikine koncertine muzika, kuri vis vien yra nišinė. Tačiau tai yra gera praktika suburti įvairių šalių muzikus. Tai leidžia būti erdvėje, kurioje galima kalbėtis apie šiuolaikinę muziką, tam tikrus jos aspektus ar problemas. Tačiau nedrįsčiau sakyti, kad Pasaulio muzikos dienos sprendžia šiuolaikinės muzikos prieinamumo problemą.

R. S. ISCM yra tiesiog tinklinė organizacija, kuri suburia įvairias šalis. Nuo pat jos įkūrimo kirbėjo klausimas, kokia organizacijos misija, ją netgi buvo bandoma apibrėžti statute, diskutuojant labai dramatiškai ir su pykčiais. Vienas opiausių dalykų visuomet buvo pats šiuolaikinės muzikos apibrėžimas. Vieno modelio nėra lygiai taip pat kaip ir Pasaulio muzikos dienos nebūna vienodos. Kaskart, atvykęs į festivalį, gali bandyti suprasti, kas toje šalyje yra laikoma šiuolaikine muzika. Kiekviena šalis turi savo supratimą, ideologiją. O kai kada net ir šalies mastu yra ryškių skirtumų. Kad ir tokioje didelėje šalyje kaip Vokietija, Donaueschingeno ir „MaerzMusik“ festivaliai yra tarsi dvi skirtingos planetos. Vienas – absoliučiai elitistinis, seniausias šiuolaikinės muzikos festivalis, vyresnis net už Pasaulio muzikos dienas. „MaerzMusik“, savo ruožtu, yra atviras, jungiantis įvairius stilius. Jis savo laiku labai daug padarė, kad būtų peržengtos įvairios muzikos pasaulių ribos. Tuo ir patraukli galimybė nuvykti į įvairias šalis ir pamatyti tą kūrybinę įvairovę.

V. G. Galima kartais pastebėti kokios šalys, kokios stilistikos kūrinius labiausiai mėgsta. 2008 m. iš mūsų atrinktų kūrinių labai jautėsi mūsų skonis – tai daugiausia buvo latvių, estų, skandinavų, lenkų muzika.

R. S. Kai vokiečiai atrenka, visada kyla skandalas.

Nuo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos įkūrimo praėjo beveik šimtmetis. Kaip keitėsi šios pasaulinės organizacijos funkcija? Kuo ji reikšminga dabar?

V. G. Pirmiausia verta prisiminti, dėl ko draugija buvo įkurta. Ją įkūrė bendraminčiai, kurie matė, kad kinta mąstymas, technologijos, tolstama nuo tonalios sistemos. Draugija buvo įkurta muzikai propaguoti ir padėti jai išeiti į mases. Dabar problemos – jau kitos.

R. S. Manau, kad skirtingi etapai lemia skirtingas reikšmes, o vieną išvesti sunku. Pats draugijos įsikūrimas buvo simptomiškas – ji atsirado kartu su modernia muzika taip, kaip mes ją suvokiame šiandien. Ištakos buvo Arnoldo Schönbergo įsteigta privačių muzikos atlikimų draugija, kitos organizacijos. Reikėjo sukurti erdvę šiuolaikinės muzikos atlikimams, suburti tuo besidominčius atlikėjus. Kadangi draugija kūrėsi laiku, kai formavosi pačios modernios muzikos srovės, tuomet, beveik prieš šimtmetį (prisiminkime, kad draugija įkurta 1922 m.), buvo daug diskutuojama, kas apskritai yra ta moderni muzika, draugija, jos tikslas. Nuomonės skyrėsi – ginčai buvo ideologiniai. Turime neužmiršti, kad draugija radosi po Pirmojo pasaulinio karo, kuris visiems atrodė labai baisus. Tad buvo bandoma surasti kažkokią „antinacionalistinę“ formulę, universalesnę prieitį. Prieštaros buvo grynai estetinės ir labai didelės. Vienu metu buvo mąstoma ne tik apie valstybių, bet net ir civilizacijų, pavyzdžiui, „lotyniškos-germaniškos“ skirtumus. O šiandien tas santykis tarp senos idėjos ir dabartinės organizacijos būties, manau, yra kažkas panašaus kaip tarp Einšteino reliatyvumo teorijos ir kokio nors šaldytuvo patobulinimo. Organizacijos tikslas jau yra žymiai pragmatiškesnis. Pasaulis pasikeitė, tinklaveikos galimybės yra didžiulės. O tokios organizacijos turi prasmės tiek, kiek patys jos sukuriame. Puikus pavyzdys – kitąmet Estijoje rengiamas festivalis. Eilinį sykį matome, kaip puikiai estai moka pasinaudoti situacija. Neabejoju, kad jie surengs festivalį nuostabiai – jie turi puikią temą, viską daro ambicingai. Estai tikrai pasistengs, kad Pasaulio muzikos dienos pasitarnautų jų kultūros sklaidai, krašto įvaizdžiui stiprinti. Neabejoju, kad tai labai svarbu.

M. N. Šiandienos pasaulyje labai svarbus žmogiškas kontaktas – panašių žmonių susitikimas vienoje vietoje kartais gali padaryti stebuklus, duoti impulsą naujiems projektams plėtoti. Tačiau kertinis dalykas yra investuota energija. Tokios organizacijos yra svarbios tam, kad telktų panašių interesų žmones, ir jie galėtų pasikalbėti apie tai, kas juos domina. Kai tiek daug informacijos, triukšmo, tikrų ir netikrų faktų, labai svarbu telktis ir kalbėtis apie tai, kas svarbu. Pasaulio muzikos dienos turi didelį įdirbį, ilgą istoriją, aplink save buria daug svarbių asmenybių. Tokių organizacijų veikloje dalyvauti reikia, nes galima susisiekti su daug žmonių, pradėti plėtoti įvairias lietuvių muzikos reprezentavimo taktikas. Kartais mes neįvertiname, kiek daug turime, paskęstame savo problemose. Mano minėtame forume užmezgėme kontaktą su estų atstovais, kurių delegacija buvo didžiulė – tai ir jų kultūros ministerijos, filharmonijos, chorų atstovai. Kalbėdami apie įvairias muzikos reprezentavimo taktikas, jie paminėjo Švedijos pavyzdį, kai valstybės mastu buvo sutarta, kaip švedų šiuolaikinę muziką propaguoti pasaulyje. Pagalvojus, kad mūsų šalis dar gerokai mažesnė ir turi potencialo, atrodo, kad būtų galima padaryti kažką panašaus. Mūsų pliusas, kad esame maži ir lankstūs, galime sutarti greitai ir pasiekti gerą rezultatą. Įdomiai diskutavome ir apie skonį, pavyzdžiui, koks yra vokiečių, kinų ar amerikiečių. Mūsiškis yra šiaurietiškai rimtas, šiek tiek tamsus, gelminis – esame tokiame geografiniame areale. Tačiau turime, ką pasiūlyti pasauliui. Kadangi muzika yra subjektyvus dalykas, reikia suprasti, kad nėra universalios, kuri patiktų visiems.

Pasakojote apie kinų pastangas reprezentuoti savąją muziką, trumpai užsiminėte apie būdingą tendenciją festivaliuose atrinkti jaunesnių kūrėjų darbus. Galbūt ISCM Pasaulio muzikos dienose ryškėjo kažkokios naujos estetinės tendencijos?

M. N. Šiuolaikinė muzika tokia įvairi, pilna įvairių stilistinių krypčių, tad sudėtinga kažką apibrėžti. Tačiau pasirodė, kad Pasaulio muzikos dienos koncentruojasi į gana sudėtingą, kompleksišką, gausiai išnaudojančią įvairias atlikimo technikas kūrybą. Jai galbūt tiktų spalvingumo, sudėtingumo, kompleksiškumo epitetai. Kinai neblogai padirbėjo, įtraukdami ansamblį „Alarm Will Sound“, kuris reprezentuoja visiškai kitokią kryptį, yra ėmęsis net tokių gana radikalių aranžuočių projektų, dirbę su Aphex Twinu. Tas koncertas nuskambėjo labai įdomiai, pasiūlė geros muzikos, kuri, buvo efektinga bei ritmiškai sudėtinga.

R. S. Pritarčiau Mykolui. Galbūt tai nėra pagrindinis festivalis, kuriame reikia ieškoti naujovių, nes jo funkcija kita – plačiai reprezentuoti šalį rengėją ir atrinkti kažką iš visų sekcijų. Todėl sunku sukurti objektyvų to, kas vyksta pasaulyje, vaizdą. Tačiau manyčiau, kad net šioje selektyvioje atrankoje prasiveržia kūriniai, rodantys tam tikras tendencijas. Negalima sakyti, kad šiandien yra viena dominuojanti, tačiau yra tam tikri populiarūs dalykai. Labai akivaizdu tai, kad muzika tapo labai rafinuota, kultivuota visais aspektais. Subtili tiek garso estetika, tiek techniniai dalykai. Jaučiama meistrystė ir rafinuotas skonis. Pačią tendenciją pavadinčiau „postspektralistine kompleksine“. Manau, kad ateina nauja karta ir kas iš to bus – pamatysime ateityje. O bendrai šiuolaikinėje muzikoje meistrystės, profesionalumo standartai yra nepaprastai aukšti.

V. G. Sunku naujovių rasti kiekviename festivalyje, nes jie – labai skirtingi. Praėjusį kartą minėjau, kad Kanadoje girdėjau nemažą naujų dalykų, kurių buvo įdomu paklausyti. Tai labai priklauso ir nuo kūrinių atrankos – nebūtinai naują srovę atstovaujantys kompozitoriai bus atrinkti. Aišku, kai kada organizatoriai patys pakviečia kompozitorius, daro jų portretus, į programas įtraukia kūrinius, jeigu žino, kad pasaulyje vyksta kažkas naujo.

Kitas ISCM Pasaulio muzikos dienas patikėta organizuoti estams. Kas jau žinoma apie būsimą festivalį? Ko galima tikėtis?

V. G. Prieš kelias dienas buvo paskelbta atranka. Man patiko, kad estai akcentuoja, jog viena festivalio dalis bus skirta jų kompozitorių muzikai, o kita – pasaulio. Tai yra labai gerai. Lietuvoje mes turime tendenciją eksponuoti užsieniečių muziką Lietuvoje, tarsi rodant, kaip turėtume kurti. Nemanau, kad tai gerai.

R. S. Vienas dalykas yra užsakyti kūrinį ir po to jį kažkur įspraudus į programą atlikti. Kitas – kurti naujus, įdomius lietuviškos muzikos projektus. Tai sunkus prodiusavimo, programavimo darbas, kuriam reikia ir talento. Mums reikėtų burti tokius žmones – šioje srityje reikia patirties.

V. G. Turėtume auginti kartą, kuri padės mūsų kūrėjams išeiti į pasaulines arenas.

M. K. Tai įdomus klausimas, apie kurį daug kalbama. Yra tokie sėkmingi pavyzdžiai kaip „Operomanija“, kuri prodiusavimu ir užsiima, taip pat kultivuoja atitinkamą žanrą. Šiuolaikinėje muzikoje tai yra bene vienintelis ryškus mūsų pavyzdys, o jų galėtų rastis bent pora. Šią problemą galima suskirstyti į kelis lygius: individualųjį, minimaliai kolektyvinį ir kolektyvinį. Minimaliai kolektyviniame veikia „Operomanija“, nepriklausoma prodiuserinė kompanija, kurios interesas yra dirbti su tam tikru žanru, rinktis autorius, padėti jiems dirbti. Yra tokie individualūs atvejai, kai atlikėjai susiburia arba kompozitorius suburia ansamblį – NICO yra geras tokios individualios raiškos pavyzdys. Ir yra tokios visuomeninės organizacijos kaip Kompozitorių sąjunga, kitos, kurios rūpinasi plačiu spektru reiškinių. Galbūt net ir viešų diskusijų klausimas, kaip geriausiai tą savo meną reklamuoti. Individualieji atvejai turi savų pliusų ir minusų. Įdomesni atvejai – tos nedidelės įstaigos, kurios užsiima kelių produktų propagavimu. O didieji – kaip mes – negali reprezentuoti tik vieno kompozitoriaus. Esame diskutavę viduje, kad galbūt verta imtis radikalios taktikos ir metams ar dviems pasirinkti porą kompozitorių ir dirbti su jais. Tačiau tada mes disonuotume su savo misija. Tai galbūt būtų sėkminga, tačiau negalime taip elgtis dėl savo statuso – nebeatstovautume savo grupės. Tad šis klausimas – labai įdomus.

V. G. Manau, kad matant tam tikrų kompozitorių potencialą, būtų verta finansuoti juos užsakymais, auginti vaisių duosiantį medį.

R. S. Suprantu kompozitorių rūpestį, bet norėčiau grįžti prie programininkų, kuriuos taip pat reikia užauginti, į juos investuoti. Prodiusavimo ir programavimo patirties turime mažai, nes nebuvo nei institucinių, nei finansinių sąlygų. Mokome vadybininkus, o užsienyje yra ir programininkų studijų programos. Turime stambias valstybės subsidijuojamas organizacijas, gausybę kolektyvų, bet tarpinės grandies, deja, ne. Yra tik vienas kitas žmogus, o poreikis – didžiulis.

M. N. Galbūt tokiems nevyriausybinikams kaip mes yra paskata kurti programas, orientuotas į lyderystės ugdymą. Atsižvelgę į poreikį ir stoką gerų kolektyvų, atliekančių šiuolaikinę muziką, pradėjome rezidentų programą, jiems užsakinėjame lietuvių kūrinius, reklamuojame juos mugėse, bandome rengti koncertus, propaguoti užsienyje. Galbūt tai galėtų tapti tęstine programa? Greta to turėtų atsirasti jaunųjų lyderių programa, kai, pavyzdžiui, jaunas vadybininkas pasiimtų vieną autorių ir dirbtų su juo, o mes, savo ruožtu, konsultuotume, remtume, kad žmogus ilgainiui net galėtų išauginti nedidelę vadybinę įstaigą. Galima to siekti.

Lietuvos muzikos antena