Rita Nomicaitė. Nuo premjeros iki retrospektyvos: lietuvių muzika XXII Thomo Manno festivalyje

20 Rgp Rita Nomicaitė. Nuo premjeros iki retrospektyvos: lietuvių muzika XXII Thomo Manno festivalyje

Šiemet jau dvidešimt antrąjį kartą Nidoje vyko Tarptautinis Thomo Manno festivalis. Liepos 14-21 dienomis pajūrio kurorte vyko dešimtys renginių – kamerinės muzikos koncertai, meno prezentacijos, kino seansai, susitikimai ir diskusijos. Muzikologė Rita Nomicaitė gilinosi į festivalyje skambėjusią lietuvių muziką bei ją lydintį kontekstą.

Šių metų festivalio muzikos programoje, kuruotoje muzikologės Vytautės Markeliūnienės, išryškėjo trejetas gijų. Viena jų būtų ankstyvojo ir viduriniojo romantizmo opusai (Ludwigo van Beethoveno sonatų rečitalis, parengtas pianisto Daumanto Kirilausko, Fryderyko Chopino kūrinių rečitalis, pagrotas pianisto Igno Maknicko, Felixo Mendelssohno Styginių oktetas Es-dur, kurį atliko styginių kvartetas „Mettis“ ir Kauno kvartetas, bei įvairūs Franzo Schuberto kūriniai, interpretuoti kamerinio choro „Aidija“ , fortepijoninio trio „Kaskados“, styginių kvarteto „Mettis“). Festivalį pradėjo Johanno Sebastino Bacho, kurio muziką, kaip ir Schuberto, labai mėgo Th. Mannas, šedevras – Koncertas obojui ir styginiams F-dur BWV 1053R. Kitos programos dalys buvo skirtos atkurtų Baltijos valstybių ir atskirai Lietuvos 100-mečiui.

Festivalio pradžios koncertas, kaip ir dera šventiniam akcentui, kibirkščiavo visos savaitės muzikinėmis idėjomis. Laikydamiesi požiūrio, kad švenčiame modernių savo šalių jubiliejų, įsipynėme į festivalio 5 metų ciklą „Modernybės palikimas“, šiuolaikiškumo žvilgsniu aprėpdami ir XX a. II-je pusėje parašytus kūrinius. Taigi, skaisčios saulės nutviekstais evangelikų reformatų bažnyčios skliaustais ir vitražais nuaidėjus Bacho Koncertui, netrukus tapome apgaubti naujosios estų ir lietuvių muzikos. Stebėtina, kaip gražiai buvo sudėliota programa, kaip kūriniai tiko ir prie Bacho, ir tarpusavyje – juos siejo neoklasikinė, šiek tiek neobarokinė kalbėsena: Osvaldo Balakausko puošnusis Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (1981) bei Lepo Sumeros „Musica profana“ (1997) styginiams, koncertiškas filosofinis liepsningos energijos (išlaikomos net lėtuose lyriniuose epizoduose!) veikalas. Tokiame kontekste išryškėjo Justės Janulytės premjerinio kūrinio neoklasikinė dvasia. Pirmiausia, „Vėjo arfa“ klavesinui ir styginiams yra beveik klasikinio koncerto pavidalo, kai klavesinas atlieka savo vaidmenį ir su orkestru „kalbasi“. Klavesino partija – santūri, tik iš vienbalsių motyvų, vos pastebimai varijuojamų baltais klavišais. Tarp kitko, tuo motyvų varijavimu kompozitorė žaismingai erzina mūsų publiką, kurią dramaturgiškai panašias, tačiau nesikeičiančios melodijos, atkarpėles įsidėmėti įpratino Algirdo Martinaičio kantata „Cantus ad futurum“ bei Ryčio Mažulio „Čiauškanti mašina“. Grįžtant prie „Vėjo arfos“ dramaturgijos: šįkart nestebime garsų juostų kryžiavimosi, vienos išsiplėtimo apgaubiant kitą, kilimo ir nusileidimo ir kt. Klavesino garsų aukštis nekinta. Tačiau jį iš pradžių apsupantis orkestro skambesys pamažu sklendžia aukštyn, kol imame vos besugauti smuikų ir altų flažoletų švilpesį, ir štai ateina paradoksali kulminacija – pora sekundžių tylos muzikai fiziškai nebeskambant, bet nuaidint į dausas, pro bažnyčios langus link marių dangaus. „Orkestras atsiskiria nuo klavesino kaip siela nuo kūno“, – komentavo Justė Janulytė, pristatydama kūrinį koncerto metu. Nuostabi muzikologės Onos Narbutienės (1997-2007 m. festivalio muzikos programų sudarytojos) išmąstyta ir koncerto vedėjos Vytautės Markeliūnienės tęsiama tradicija, prieš pat suskambant premjerai, trumpai pakalbinti autorių (-ę). Taip sužinojome, kad, kūrinį bebaigdama, Goethe’s „Fauste“ kompozitorė pamatė epigrafui tinkamas eilutes:

Vėl traukia pasinert į dvasios rimtį
Seniai nebepatirtas ilgesys,
Plevenančiuos dainos garsuos suspindi
Švelnus Eolo arfos skambesys,
Baimingas šiurpulys nusmelkia širdį,
Sušildo grubią sielą liūdesys;
To, ką turiu – tik atspindžiai belikę,
O kas išnyko – tampa realybe.

(Vertė Antanas A. Jonynas. Cituojama iš koncerto programėlės)

„Vėjo arfa“ parašyta užsakius festivaliui. Tai 20-oji festivalio rūpesčiu atsiradusi premjera. Naujais lietuvių autorių kūriniais „maniečiai“ ėmė rūpintis 1999-aisias, kasmet kreipdamiesi į kitą kompozitorių, be to, atstovaujantį skirtingas kartas: antai, 2009 m. premjeros autorius – Rytis Mažulis, 2010 m. Marius Baranauskas, 2011 m. Osvaldas Balakauskas, 2012 m. Šarūnas Nakas, 2013 m. Vidmantas Bartulis ir kt. Ir tai nėra vien statistika, o kasmečių festivalio lankytojų akceptuojamas jo pulsas. Tiesa, Janulytės naujos kūrybinės mintys buvo įkomponuotos ir 2008 metais, taip atsirado jos „Aria“ styginių kvartetui.

Bacho, lietuvių ir estų kūrinius dirigavo latvis Normunds Šnē. Mūsų brolis muzikoje. Jo karšta ir gili meniška siela užžiebė solistų Ugniaus Dičiūno (obojus) ir Sergejaus Okruško (klavesinas) jausmus, perkeitė Klaipėdos kamerinio orkestro (vadovas Mindaugas Bačkus) „kraujotaką“, ir taip pradžios koncertas išpuošė visą festivalio padangę. Ypač dėl to, jog koncertas baigėsi ne, pvz., Sumeros kūrinio ekspresyviu judėjimu, bet Janulytės kūrinio intensyvia tyla.

Kitas lietuviškos tėkmės akcentas atsidūrė naujame festivalio cikle „Trys fortepijono rečitaliai“. Antrasis ciklo koncertas buvo skirtas kitokiam požiūriui į Čiurliono fortepijoninius opusus: Jurgis Karnavičius atliko septynis Neatpažintus ciklus pagal Rimantą Janeliauską. Daugeliui mūsų konferencijose turbūt teko stebėti Rimanto Janeliausko analizes, grindžiančias jo sumanymus sugrupuoti Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Prieš porą metų pasirodė šias pastangas sumuojantis solidus teorinis veikalas. Nors knyga pelnė kasmetinę Vytauto Landsbergio premiją, teorija lieka gana kontroversiška. Ir ne tiek dėl principo kūrinius jungti pagal vidinį panašumą, kiek dėl ciklams ir kūriniams suteiktų literatūrinių pavadinimų. Rečitalyje skambėjo Neatpažinti ciklai „Miško preliudai“ (6 pjesės), „Tvanas“ (4 pjesės), „Laiškai“ (5 pjesės), „Jūros etiudai“ (6 pjesės), „Vasaros sonata“ (8 pjesės), „Dzūkiška mėnesiena“ (3 pjesės) ir „Jūratė“ su pjesėmis „Grėsmingoji“ VL 325, „Gundanti“/ fuga b-moll VL 328, „Siaubianti“ VL 345. Panašu, kad Kastyčio mylimajai čia suteiktos jūros savybės, kita vertus, ar ne per menka taip žmogiškai traktuoti Fugą, kurią suvokiame kaip Čiurlionio fortepijoninės muzikos karūną? Juoba, moterišką viliojimą pavedant bosiniams garsams? Jurgis Karnavičius ne visada orientavosi į konkrečius Rimanto Janeliausko vaizdinius, jam buvo svarbiau atskleisti muzikos kalbėseną. Tą vakarą pianisto pasiūlyta interpretacija rėmėsi kontrastais: audringo temperamento raiška gretinta su kontempliatyvios ramybės aidėjimu. Šioje situacijoje netikėtas tapo šiltos lyrikos persmelktas biso, Diptiko I dalies VL 295, atlikimas. Dar viena iš mąslių koncerto pabaigų festivalyje.

19-oji Lietuviškos muzikos valanda siejosi su Modernybės palikimo tema, ją nuvedant iki XX a. 8-jo dešimtmečio pradžios, „kuomet Lietuvos muzika patyrė staigų modernėjimo šuolį, o tarp jo ryškiausių reprezentantų atsidūrė trys kompozitoriai: Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius ir Feliksas Bajoras. /… / Naudoti tai, kas iki tol nebandyta, tapo reikšmingu šių kompozitorių kūrybos imperatyvu“, programėlėje komentuoja Vytautė Markeliūnienė. Koncertui buvo parinkti ne patys žinomiausi jų opusai, o kontekstiniai. Girdėjome atvirai džiazuojančią Balakausko pjesę „Bop-Art“, Kutavičiaus nuo didžiųjų koncertinių salių nepelnytai nutolusį deimančiuką „Rhytmus-Arhytmus“, kuriuos jaunatviškai atliko Peytono Hallo Magalhaeso (violončelė) ir Onutės Gražinytės (fortepijonas) duetas, pasitikėdamas savo artistine energija ir lengvumu; I-ąjį Kutavičiaus styginių kvartetą, kurio skambesį tvirtai suaudė Kauno kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Aistė Mikutytė, Eglė Lapinskė, Saulius Bartulis; Bajoro kantatą mišriam chorui kun. Jono Gutausko žodžiais „Paslaptis“, kurią atliko „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis). Pastarojo kūrinio premjerą su kompozitoriumi kadaise parengęs kolektyvas šįkart kiek pakeitė kantatos pabrėžtinai švelnią ir šviesią lyriką į romantiškai dramatiškus jausmus. Koncerto pabaigoje choras pateikė siurprizą – sukomponavo bisą, sujungdamas Kutavičiaus oratorijos „Iš jotvingių akmens“ fragmentą ir choro dainą „Papartis“ vietoj oratorijos originale panaudotos liaudies dainos. Grojimas akmenukais sukėlė didelį publikos ažiotažą, tačiau ar tokia teatralizacija atitiko apie Amžinosios Dienos Saulę kalbantį suplanuotąjį koncerto „išrišimą“ – kyla abejonė.

Iškovotos laisvės 100-metis festivalyje paminėtas ir ypatingu sumanymu. Tai – savaitės kūrybinės dirbtuvės jauniesiems choro dirigentams. Su „Aidija“ savo šalių chorinės muzikos peržvalgas festivalio koncertui rengė estė, latvis ir lietuvis. Kadangi šis kolektyvas – jaunos dvasios, jaunimą branginantis choras, tokios dirbtuvės su svečiais vertos ūgtelėti iki – pasvajokime – vasaros ar bent mėnesio akademijos. Studijos būtų abipusės. Tą akivaizdžiai parodė repeticijas vainikavęs koncertas „100-mečio muzika: Lietuva, Latvija, Estija“, vėl pribloškęs estų ir latvių choro muzikos ir dirigentų lygiu. Viešnagei Lietuvoje po studentą atrinko muzikos akademijos. Iš Estijos muzikos ir teatro akademijos atkeliavo Leiu Tõnissaar, jau sukaupusi solidžią vadovavimo patirtį su nacionaliniais (dabar yra Estijos policijos ir muitinės departamento choro vyr. dirigentė) ir savivaldybių kolektyvais. Matīss Pēteris Circenis – Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos auklėtinis, lankęs Rygos Katedros berniukų chorą, dabar dainuojantis chore „Ave sol“, mišraus choro „Vēja balss“ chormeisteris ir dirigentas. „Aidijokas“ Mantvydas Drūlia kaip chormeisteris ir koncertmeisteris bendradarbiauja su VGTU akademiniu choru „Gabija“ (vadovė Rasa Viskantaitė) ir kartu lavinasi magistro studijose su prof. Juozu Domarku, yra stažavęs Vienos muzikos ir scenos meno universitete. 100-mečio lietuvių muzikos reprezentacijai jis pasirinko Juozo Naujalio dainą „Vasaros naktys“, Juozo Gruodžio „Eglele aukštuole“, Vytauto Klovos fragmentą iš operos „Pilėnai“, dainą solo balsui su choru „Rūta žalioji“, Konstancijos Brundzaitės I–III „Mįsles“ (iš ciklo „Septynios mįslės“), Broniaus Kutavičiaus kūrinį „Giedantis vėžys“ ir vieną mėgiamiausių lietuvių choro dainų renginiui pabaigti – Vaclovo Augustino „Treputė martela“. Koncerto kompozicijos pagrįstos artimomis ar aliuzinėmis sąsajomis su folkloru. Visų šalių atstovai, kad būtų linksmiau, įtraukė kūrinius su avangardiniais balsų garsais ir tradiciniais ar modernesniais instrumentais ar jais paverstais daiktais (skambančiomis vyno taurėmis, pripildytomis vandeniu ir pan.), o kur dar „Giedančio vėžio“ „orkestrėlis“!

Atskira pastraipa nuoširdžiai norėtųsi akcentuoti visus festivalio koncertus lydėjusią teorinę mintį. Tai kolegių Vytautės Markeliūnienės bei Rimos Povilionenės parengtos kruopščios ir išsamios koncertų programėlės, jas dar papildantys koncertų komentarai, beje, lietuviškai ir vokiškai.

Lietuvos muzikos antena